Ps 96, 7–8. Šlovinkite Viešpatį, visi jo angelai; išgirdo ir apsidžiaugė Sionas; ir šokinėjo iš džiaugsmo Judo dukterys.
Ps 96, 1. Viešpats karaliavo, lai šokinėja iš džiaugsmo žemė; lai džiūgauja gausios salos.
(Introitas)
Grabnyčių švente baigsime keturiasdešimt dienų trukusį kalėdinį laiką, o sekmadienį pradėsime Septuagezimos laikotarpį, septyniasdiešimties dienų kelionę link Velykų, kuomet patirsime jog baigėsi Babilono nelaisvė ir mes esame išvaduoti Kristaus kryžiumi.
Šio paskutinio sekmadienio po Epifanijos Mišių kolekta atskleidžia mūsų žmogiškosios būties silpnumą ir trapumą. Dėl savo nuodėmingumo ir priešiškos aplinkos, mes dažnai nukrypstame nuo Dievo Valios vykdymo ir imame gyventi valdomi savo geismų bei troškimų, kurie, vietoje žadėtos laimės atneša dar didesnį nusivylimą bei kartėlį. Todėl Motina Bažnyčia ir meldžia kunigo lūpomis gailestingąjį Tėvą, kad Jis ateitų į pagalbą mūsų silpnumui ir padėtų įveikti tas blogybes, kurias savo nuodėmėmis sukuriame.
Epistolės skaitinyje, Didysis Tautų Mokytojas, šventasis apaštalas Paulius Romos Bažnyčios krikščionis ir mus šiandien moko, kad norėdami gyventi krikščioniškai, turime išmokti tik vieno vienintelio dalyko – išmintingai mylėti: „Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą. Juk įsakymai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė – įstatymo pilnatvė.“ Kuo labiau artimo ir Kristaus meilė viešpataus mūsų širdyse, – tuo daugiau taikos, santarvės bus ir visuomeniniame gyvenime.
Šventoji Evangelija mums pasakoja apie Viešpatį, kuris ramiai miegojo siaučiant audrai. Kuomet mokiniai, pilni baimės ir išgąsčio, pažadino Viešpatį, šaukdami, kad jie žūva, – šis jiems papriekaištavo dėl jų mažo tikėjimo. Jėzus buvo su mokiniais, tačiau šie labiau žiūrėjo į gamtos stichiją, nei į šalia miegantį Viešpatį. Tereikėjo vieno Mokytojo žodžio ir audra bematant liovėsi.
Šis pasakojimas pamoko ir mus, kurie kaip ir tie mokiniai, esame valtyje, pačiame audros sūkuryje. Laivo kaip Bažnyčios įvaizdį mėgo daugybė šventųjų Mokytojų. Blaškoma pasaulio audrų ir priešingumų, Bažnyčia keliauja pirmyn – ten, kur Ją plukdo Viešpats. Regėdami priešiškas bangas, mes labai dažnai užmirštame, kad su mumis yra Viešpats ir pasiduodame tuščiam nerimui bei baimėms. Manome, kad laivas kiauras ir kad tuoj visi žūsime. Tačiau taip nenutiks. Net jei Viešpats atrodo miegąs ir mus palikęs – Jis visada šalia. Jis moko mus Juo pasitikėti, ypač sunkumuose ir priešingumuose. Svarbiausia, kad nepamirštume pasiimti Kristų į savo gyvenimo valtį, nes daugybė žmonių nenori, kad Viešpats plauktų kartu su jais ir taip save pražudo šio pasaulio audrose. Neleiskime, kad mums taip nutiktų, neišvykime Viešpaties iš valties!
Viešpaties dešinioji parodė galybę,
Viešpaties dešinioji mane išaukštino;
nemirsiu, bet gyvensiu
ir apsakysiu Viešpaties darbus.
(Ofertorijus)
