Kadaise Dievas užmigdė Adomą, pirmąjį žmogų, ir atvėręs jo šoną išėmė šonkaulį, iš kurio padarė moterį Ievą, visų gyvųjų motiną. Ją atvedė Adomui, o šis tarė: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno... Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną, glausis prie savo žmonos, ir jie taps vienu kūnu.“ Taip buvo įsteigta santuoka, apie kurią parašyta: „Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“, nes Kristus, naujasis Adomas, taip pat norėjo užmigti, užmigti kryžiaus mirtimi, kad jo šonas būtų pravertas ir iš jo išeitų naujoji Ieva, jo skaisčioji nuotaka, visų gyvųjų motina Bažnyčia. Jėzus troško jai duoti atpirkimo kraują, apvalymo vandenį ir savo Dvasią - tris dalykus, kurie liudija jį žemėje. Jis troško jai duoti šventuosius sakramentus, kad ji visuomet būtų jo tyra, nesutepta ir šventa sužadėtinė. Jis pats turėjo tapti jos Galva, o mes – jos nariais, pavaldžiais Galvai, kaulu iš jo kaulo, kūnu iš jo kūno. Jėzus, prisiimdamas žmogiškąją prigimtį ir sutikdamas mirti už mus, taip pat paliko tėvą su motina ir glaudėsi prie savo sužadėtinės, Bažnyčios, tapdamas su ja vienu kūnu ir maitindamas ją Švenčiausiuoju Altoriaus Sakramentu, kuriame jis su mumis kaskart iš naujo susituokia. Jis norėjo pasilikti žemėje su savo nuotaka Bažnyčia, kol mes visi, būdami joje, atsidursime pas jį danguje, ir jis yra pasakęs: „pragaro vartai jos nenugalės“. Norėdamas išreikšti savo begalinę meilę nusidėjėliams, Viešpats tapo žmogumi ir nusidėjėlių broliu, kad prisiimtų bausmę už visas jų kaltes. Beregint kaltės didumą ir atperkamąsias kančias jį apėmė didžiulis liūdesys, tačiau jis su džiaugsmu atsidavė dangiškojo Tėvo valiai ir sutiko būti permaldaujama auka. Ir štai dabar jis išvydo visas būsimas kančias, prieštaravimus ir įžeidimus, ištiksiančius jo sužadėtinę Bažnyčią, kurią jis ketino atpirkti labai brangiai, savo paties krauju; kitaip tariant, jis išvydo žmonių nedėkingumą.
Prieš Jėzaus sielą prabėgo visos būsimos jo apaštalų, mokinių ir draugų kančios. Jis matė, kaip bus niekinama ir persekiojama nedidelė ankstyvoji Bažnyčia; matė, kaip jai beaugant ją ims draskyti įvairios erezijos bei schizmos, kurios, veikiamos išdidumo ir nepaklusnumo, kartos Adomo nuodėmę ir pasireikš įvairiomis tuštybės bei apgaulingo apsišaukėliškumo formomis. Prieš jo akis iškilo begalybės krikščionių abejingumas, sugedimas ir piktumas, įvairiausios visų pasipūtusių mokytojų melagystės ir klaidinantys išvedžiojimai, šventvagiški visų ištvirkusių kunigų nusikaltimai ir jų baisios pasekmės. Jėzus regėjo, kaip šiurpiai bus niokojama jo įkurta Dievo karalystė žemėje, nedėkingosios žmonijos šventovė, žmonijos, kurią jis ruošėsi atpirkti savo krauju ir gyvybe iškentėdamas neapsakomas kančias.
Mačiau, kaip visos šios piktadarystės, įvykdytos šimtmečių bėgyje iki pat šių dienų ir net iki pasaulio pabaigos, praslinko pro vargšo Jėzaus sielos žvilgsnį. Toje begalinėje paveikslų eilėje išvydau visokios rūšies liguistą prietaringumą, išdidžią klastą, beprotišką fanatizmą, klaidingas pranašystes, eretikų užsispyrimą ir piktybę. Visi atskilėliai, apsišaukėliai, erezijų mokytojai, veidmainiški reformatoriai, suvedžiotojai ir suvedžiotieji šaipėsi iš Jėzaus ir kankino jį, tarsi jis būtų netinkamai nukryžiuotas, tarsi jo mirtis ant kryžiaus neatitiktų jų troškimų ir išdidžių interpretacijų. Jie plėšė į gabalus ir dalijosi vientisą jo Bažnyčios rūbą – kiekvienas norėjo kitokio Išganytojo, negu jis pats iš meilės mums davė. Daugelis jį niekino, pajuokė, atmetė. Jėzus regėjo begalinę minią žmonių, kurie gūžčiodami pečiais ir kraipydami galvas praeidavo pro jį, tiesiantį jiems pagalbos ranką, ir žengdavo į bedugnę, kuri juos prarydavo. Matė ir begalę tokių, kurie nedrįsdavo viešai jo išsiginti, tačiau it lepūs vaikai pasišlykštėdavo jo Bažnyčios žaizdomis, kurias patys padėjo padaryti, ir praeidavo pro šalį tarsi anas levitas pro plėšikų sumuštą žmogų. Jis matė, kaip jie atsiskirdavo nuo jo sužeistos nuotakos it kokie bailūs, neištikimi vaikai, paliekantys savo motiną plėšikams ir žmogžudžiams, naktį įsiveržusiems pro vartus, kuriuos atvėrė jų pačių nuodėmingas gyvenimo būdas. Matė juos, sekančius grobį - auksinius indus ir suplėšytus vėrinius, kuriuos plėšikai vilkosi į dykumą. Matė, kaip atsiskyrę nuo tikrojo vynmedžio jie glaudė galvas po laukiniais krūmais. Tarsi pasiklydusios avys, samdinių išgintos į nederlingas pievas ir paliktos vilkams sudraskyti, jie nenorėjo grįžti į Gerojo Piemens avidę, pas tą, kuris atidavė gyvybę už savo avis. Jie klajojo aplinkui be tėvynės ir nenorėjo regėti jo miesto, pastatyto aukštai ant kalno taip, kad visi galėtų matyti. Blaškomi permainingų vėjų, jie padrikai klaidžiojo po dykumų smėlynus niekaip nerasdami vienybės, tačiau nenorėjo matyti namų, priklausančių ant uolos pastatytai Bažnyčiai, jo sužadėtinei, kuriai jis pažadėjo, kad pasiliksiąs su ja iki laikų pabaigos ir kad pragaro vartai jos nenugalėsią. Tingėdami palenkti sprandus, jie nenorėjo žengti pro siaurus vartus. Jėzus matė, kaip jie sekė tuos, kurie ėjo bet kur, tik ne prie avidės vartų. Jie statė ant smėlio įvairias trumpaamžes lūšnas, kurios neturėjo nei altoriaus, nei aukos, o tik vėjarodžius ant stogo, simbolizuojančius permainingą jų mokslą. Nerasdami bendros kalbos, jie nuolat vienas kitam prieštaravo ir todėl niekur ilgam neapsistodavo. Jie dažnai griovė savo namelius, svaidydami nuolaužas į Bažnyčios kertinį akmenį, kuris likdavo gulėti nepajudintas. Nors jų trobelėse viešpatavo tamsa, daugelis jų nėjo į šviesą, sklindančią nuo šviestuvo Kristaus sužadėtinės namuose, o klaidžiojo lauke užmerktomis akimis aplink aptvertą Bažnyčios sodą, kurio kvapas vos ne vos palaikė jų gyvybę. Jie tiesė rankas miražų link ir ėjo paskui žaltvyksles, kurios nuvesdavo juos prie bevandenių šulinių. Netgi stovėdami prie kapo duobės jie negirdėjo Kristaus sužadėtinės balso ir nors džiūvo iš bado, nesiliovė juokęsi bei tyčiojęsi iš pasiuntinių ir tarnų, kviečiančių juos į vestuvinę puotą. Jie nenorėjo įeiti į sodą, nes bijojo gyvatvorės dyglių, todėl neturėjo kviečių alkiui numalšinti nei vyno troškuliui nuraminti. Apsvaigę nuo puikybės ir apakę nuo savo pačių spindesio jie nenustojo tvirtinę, kad įsikūnijusio Žodžio Bažnyčia esanti neregima. Jėzus visa tai matė, liūdėjo ir troško kentėti už visus, kurie nenorėjo jo regėti ir nešti savo kryžiaus jo nuotakoje, kuriai jis pats save atidavė Švč. Sakramente, jo mieste, įkurtame ant kalno, kad visi galėtų jį matyti, jo Bažnyčioje, pastatytoje ant uolos, kad pragaro vartai jos nenugalėtų.
Mačiau, kaip visi šie nesuskaičiuojami žmonių nedėkingumo ir piktnaudžiavimo karčia mano dangiškojo Sužadėtinio mirtimi paveikslai čia keisdamiesi, čia skausmingai pasikartodami slinko pro nuliūdusią Jėzaus sielą, o šėtonas, šiose vizijose vis keisdamas savo baisią išvaizdą, jo akyse čiupo ir smaugė atpirktus jo krauju ir net pateptus jo sakramentu žmones. Jėzus regėjo ir apverkė visą senovės, dabarties ir ateities krikščionių nedėkingumą bei sugedimą, o gundytojas vis nesiliovė šnibždėjęs jo žmogystei: „Pažvelk! Ir už šias nedėkingas būtybes nori kentėti?“ Visos šios pamėklės, skausmingai pasikartodamos, su tokiu žvėriškumu, pašaipa ir smarkumu užpuolė Jėzaus sielą, kad jo žmogišką prigimtį sukaustė neapsakomas išgąstis. Kristus, Žmogaus Sūnus, raitėsi iš skausmo, grąžė rankas, tarsi parmuštas krito ant žemės ir vėl klaupėsi ant kelių, o jo žmogiškoji valia taip sunkiai kovojo su nenoru kentėti tokias neapsakomas kančias už šią nedėkingą žmonių giminę, kad prakaitas lyg stambūs kraujo lašai ėmė sruventi nuo jo ant žemės. Slegiamas baisios naštos, Jėzus apsidairė aplinkui lyg ieškodamas pagalbos, ir man pasirodė, tarsi jis prašytų dangų, žemę ir žvaigždes būti jo kančių liudininkais. Aš tarytum išgirdau jį sušunkant: „Ak! Argi įmanoma iškęsti tokį nedėkingumą? Būkite mano vargų liudytojai!“
