„Mano sunkus būdas,“ „Aš per daug geriu“, „Visada kritikuoju“ arba „Esu tinginys“ ‒ taip skundžiasi žmonės, kurie vis dar tiki, jog charakterio taurumas yra svarbus tikslas. Jie taip nekalbėtų, jei karštai netrokštų išsilaisvinti iš savo ydų. Ir jie pajėgūs tai padaryti ‒ bet koks įprotis gali būti įveiktas. Bet tam reikalingi 4 dalykai:
Savistaba. Ji reikalinga tam, kad galėtume atpažinti blogą įprotį ir aiškiai suprasti jo nuodėmingumą. Nuostaba, kurią jaučiame, kai kiti pastebi kokią nors blogą mūsų savybę, įrodo, kad mes nepakankamai užsiimame savistaba ir todėl nepažįstame savęs. Kai kurie žmonės niekada nedrįsta pažvelgti į savo sąžinę, bijodami to, ką gali ten rasti; jie yra kaip tie bailiai, kurie nedrįsta atplėšti laiškų, baimindamiesi blogų žinių.
Savistaba sielai reiškia tą patį, ką medicininė diagnozė reiškia kūnui – tai pirmas būtinas žingsnis sveikatos link. Sūnus Palaidūnas visų pirma „susimąstė“ (žr. Lk 15, 11‒32) ir tik tada pasiryžo išpažinti savo kaltes tėvui. Pažvelgę į savo vidų pamatome, ką savyje turime pataisyti ir kokie iš tikrųjų esame, o ne kokie norime būti.
Nusidėti skatinančių progų vengimas. Tai lengviausias būdas išvengti nuodėmės. Kad išvengtum pavojaus, reikia vengti situacijų, kuriose kyla pavojus. Žmogus, kuris nusidegina odą vos tik prisiartinęs prie liepsnos, turėtų vengti ugnies. Alkoholikas turi saugotis pirmo svaigalų gurkšnio, palaidūnas turi vengti gražių moterų draugijos, piktavalis turi palikti į blogį jį traukiančią kompaniją.
Mūsų Viešpats yra pasakęs: „Kas mėgsta pavojų, nuo jo ir žus.“ (Sir 3, 26) Pagundą sunkiausia įveikti paskutinę akimirką, prieš pat nusidedant; daug lengviau ją nugalėti ryžtingai vengiant situacijos, kurioje galime būti gundomi.
Aplinka gali paveikti mūsų požiūrį į nuodėmę, padaryti ją atstumiančia arba patrauklia mums. Tačiau mes galime patys rinktis savo aplinką ir šalintis tų, kurie traukia mus į nuodėmę. Mūsų Viešpats pasakė: „Jeigu tavo akis gundo tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin.“ (Mt 18, 9) Tai reiškia, kad jei knygos, kurias skaitome, namai, kuriuos lankome, žaidimai, kuriuos žaidžiame, verčia mus elgtis amoraliai, turime išlupti juos iš savo širdies ir mesti šalin.
Valios pastangos. Jos yra būtinos, norint ką nors pasiekti. Gydytojai sako, kad nėra geresnių vaistų, nei troškimas gyventi. Taigi, jei norime nugalėti savo ydas, turime pasiryžti su jomis kovoti. Mes išsiugdėme blogus įpročius tik dėl to, kad nesipriešinome jiems, leidome jiems plėtotis, kol jie tapo automatiški, o galbūt netgi nevalingi.
Kad nugalėtume juos, turime elgtis priešingai ‒ turime panaudoti savo valią ir sustabdyti automatinį jų veikimą. Mūsų charakterį ugdo ne tai, ką sužinome, bet tai, ką pasirenkame, o pasirinkimas kyla iš valios. Kai Sūnus Palaidūnas susimąstė ir paliko nuodėmingą aplinką, sekantis jo žingsnis buvo apsiginkluoti tvirtu pasiryžimu: „Kelsiuosi, eisiu pas tėvą“.
Teisinga gyvenimo filosofija. Ji būtina norint užbaigti darbą, nes blogų įpročių neišeina įveikti vien valia ‒ tam reikia ir meilės. Joks alkoholikas nepagyja iš savo priklausomybės, kol neranda ko nors, ką vertintų labiau nei savo potraukį svaigalams. Neįmanoma atsisakyti jokio blogio, kol nerandi kokio nors gėrio, kurį vertini labiau nei nuodėmę. Mūsų Viešpats įspėjo, kad išvalius savo sielą, bet jos niekuo neužpildžius, piktoji dvasia grįš į ją su septyniomis kitomis, dar piktesnėmis už save; tuomet tai sielai bus dar blogiau nei pirma (plg. Mt 12, 43‒45). Net ir moralės srityje prigimtis nemėgsta tuštumos.
Blogų įpročių neišrauna mūsų neapykanta jiems (nes mes ne visada jų tinkamai nekenčiame). Juos išstumia mūsų meilė kam nors kitam. Ši nauja meilė turi būti didesnė už mus, nes ji turi pakeisti mus pačius. Mūsų ydų negali sėkmingai pakeisti kas nors žemiškas prisirišimas. Žmogui, kuris gydosi nuo palaidumo išdidumu ar ambicijomis, gali pasidaryti blogiau nei anksčiau. Jokia meilė nėra pakankamai galinga įveikti mūsų nuodėmingumą, išskyrus meilę Dievui. Šv. Augustinas apibūdino jos poveikį šiais žodžiais: „Mylėk Dievą ir daryk ką nori.“ Jei tikrai myli Dievą, niekada nenorėsi jo įžeisti, kaip nenori skaudinti savo geriausio draugo.
Mes negalėsime veiksmingai kovoti prieš savo ydas, jei mūsų gyvenimas nesisuks aplink Dievą, kuriam mes esame sukurti ir be kurio mes esame beviltiškai pririšti prie pilkos mūsų didėjančių trūkumų draugijos.
