Nuteisinimas savo esme yra Kristaus malonės veikimas, tačiau žmogui būtina bendradarbiauti su malone. Žmogus yra protinga būtybė ir turi sąmoningai bei gera valia siekti savojo tikslo – susivienijimo su Dievu. Taigi žmogaus nuteisinimui Dievo akivaizdoje būtinas tam tikras žmogaus pasirengimas.
Būtent čia katalikiškas mokymas visiškai skiriasi nuo protestantiškojo. Liuteris, norėdamas nuraminti savo sąžinę kovoje su geidulingumu, sau ir kitiems išrado teoriją apie vidinį žmogaus nuteisinimą tikėjimu. Jis teigė, kad žmogus, visiškai sugedęs dėl gimtosios nuodėmės, negali nieko gero padaryti pats savaime, dar daugiau: kad kiekvienas jo veiksmas yra nuodėmė, tačiau Dievas jam duoda jau užbaigtą teisumą – būtent Dievo-žmogaus teisumą. Šiuo teisumu Dievas pridengia žmogų tarsi skraiste, bet taip, kad žmogus nenustoja būti nuodėmingas, tiktai jo nuodėmės jam nebeįskaitomos. Tą teisumą žmogus įgyja per tikėjimą, arba veikiau pasitikėjimą, kuris yra „mechaninis įrankis, tarsi ranka, paimanti“ Dievo teisumą. Kas tiki, tiksliau, kas pasitiki, kad Dievas dėl Jėzaus Kristaus nuopelnų pripažįsta jį teisiuoju, tas jau yra nuteisintas ir tik prarasdamas tikėjimą gali to nuteisinimo netekti. Tas nuteisinimas yra nuolatinis, visiškas ir lygus visiems žmonėms. Kas yra nuteisintas, tam nebūtina keisti savęs arba daryti gerų darbų – jam nuodėmės visiškai netrukdo, kaip pats Liuteris patikino Melanchtoną: „Daugiau nusidėk, bet dar stipriau tikėk ir būk linksmas Kristuje. Nuodėmė mūsų neatplėš nuo jo, nors tūkstantį kartų per dieną padarytume netyrumo nuodėmę ar žmogžudystę“. Panašiai kalbėjo ir artimiausias Liuterio mokinys Melanchtonas: „Daryk ką nori, ...netgi aiškiai nusidėk, tik užmerk akis, nežiūrėdamas į savo elgesį. Mąstyk apie Dievo pažadus ir tvirtai tikėk, kad danguje nėra teisėjo, bet yra gerasis Tėvas, kuris širdyje jaučia tau jautriausią meilę“.
Tokiu mokymu Liuteris nuslopino savo sąžinę, kai, sutrypęs Bažnyčios teises ir savo vienuolinius įžadus su pabėgusia vienuole Katerina, užmezgė nuodėmingą ryšį. Tas mokymas, toks priimtinas žmogaus juslinei prigimčiai, bet toks baisus savo pasekmėmis, vis dėlto nepatiko kai kuriems naujausiems protestantams, pvz., Schleiermacheriui. Jie stengėsi jį pataisyti, iškeldami jausmo svarbą religijos dalykuose, bet už tai užsitraukė priekaištą, kad linksta į dogmas, apibrėžtas Tridento Susirinkimo.
Taip pat klaidingai apie nuteisinimą mokė Bajus XVI ir Hermesas XIX amžiuje. Tuo tarpu Tridento Susirinkimas šeštojoje sesijoje apibrėžė, kad dėl gimtosios nuodėmės valios laisvė nebuvo sunaikinta, tačiau pati valia antgamtinėje tvarkoje negali nieko padaryti be malonės, ir kad suaugusieji, bendradarbiaudami su malone, turi pasiruošti nuteisinimui tam tikrais veiksmais, iš kurių pirmasis yra tikėjimas. O koks gi tikėjimas čia reikalingas? Ar toks, kokio reikalauja protestantai, tai yra vien pasitikėjimas, kad žmogus Kristaus nuopelnų dėka gaus iš Dievo nuteisinimą? Ne – reikalingas teologinis tikėjimas, tai yra antgamtinis apreikštų tiesų pripažinimas dėl jas apreiškiančio Dievo neklystamo autoriteto. Ta tikėjimo tiesa išreiškiama to paties Susirinkimo šeštosios sesijos 12 kanone: „Jeigu kas nors teigtų, kad nuteisinantis tikėjimas yra ne kas kita kaip pasitikėjimas Dievo gailestingumu, atleidžiančiu nuodėmes dėl Kristaus, arba kad tas pasitikėjimas pats vienas mus ir nuteisina: tebūnie atskirtas“. Susirinkimas rėmėsi aiškiais Šventojo Rašto žodžiais: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 15–16); „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 17); „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir kad jo ieškantiems atsilygina“ (Žyd 11, 6). Susirinkimas taip pat rėmėsi ir atitinkamais Tradicijos liudijimais.
Tačiau vien tikėjimo nepakanka suaugusiųjų nuteisinimui. Šalia jo yra reikalingos kitos dorybės: šventa baimė, pasitikėjimas Dievo gailestingumu, pradinė meilė, pasibjaurėjimas nuodėme kartu su gailesčiu dėl nuodėmių, pasiryžimas taisytis ir noras priimti sakramentus. Labai padeda malda, pasninkas ir išmalda. Šią tiesą aiškiai išdėstė Tridento Susirinkimas (VI sesija, kan. 9): „Jeigu kas nors teigtų, kad bedievis nuteisinamas vien tikėjimu, ta prasme, kad daugiau nieko nereikia, norint gauti nuteisinimo malonę, ir kad visiškai nėra būtina, jog jis pats savo valios aktu ruoštųsi ir save keistų: tebūnie atskirtas“.
Pasiruošimas nuteisinimui yra būtinas suaugusiems, tačiau vien tik savo jėgomis žmogus savęs nenuteisina ir nuteisinimo neužsitarnauja. Juk, kaip apibrėžė Tridento Susirinkimas, nuteisinimą įvykdanti priežastis yra gailestingasis Dievas, kuris dėl Jėzaus Kristaus nuopelnų per Šventąją Dvasią išlieja į sielas pašvenčiamąją malonę. Tas pasiruošimas nuteisinimui tik padaro, kad žmogus, padedamas veikiančiosios malonės, pašalina kliūtis (būtent prisirišimą prie nuodėmės) bei antgamtiniais tikėjimo, pasitikėjimo, gailesčio ir pradinės meilės aktais atsiduoda Dievui, jog, padedamas pašvenčiamosios malonės, pas jį ateitų ir jame veiktų. Būtent to ir trokšta Dievas, kai Šv. Rašte kalba: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20).
Kur glūdi nuteisinimo esmė? Anot Liuterio ir Kalvino, nuteisinimas yra tik išorinis ir tarsi teisminis Jėzaus Kristaus nuopelnų priskyrimas žmogui, nenaikinantis nuodėmių, bet jas pridengiantis. Žmogus atrodo esąs teisus, tačiau iš esmės jis lieka nusidėjėlis sutepta siela. Tuo tarpu Katalikų Bažnyčia moko, jog nuteisinimo esmė yra nuodėmių atleidimas ir vidinis žmogaus atnaujinimas, įliejant malonę. Tai, kad Dievas nuteisindamas atleidžia ir naikina nuodėmes, t. y. kaltę ir amžinąją bausmę už ją, yra tikėjimo tiesa, atsispindinti Tridento Susirinkimo (V sesija, kan. 5) apibrėžime: „Jeigu kas nors teigtų, kad per Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, malonę... nėra panaikinama visa, kas sudaro tikrąją nuodėmės esmę, tačiau sakytų, kad nuodėmė yra tiktai nutrinama, arba jau nėra jam įskaitoma: tebūnie atskirtas“. Juk pats Dievas Šv. Rašte užtikrina: „Išsklaidysiu tavuosius nusižengimus kaip debesį, tavąsias nuodėmes kaip miglą“ (Iz 44, 22); taip pat teisingai meldėsi pranašas: „Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo, iš savo begalinio gailestingumo sunaikink mano maištingus darbus. Vėl nuplauk mano kaltę, nuvalyk nuo manęs mano nuodėmę!“ (Ps 50, 3–4). Naujajame Įstatyme kalbama apie Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmes (Jn 1, 29), ir apie jo kraują, kuris taip apvalo mus nuo bet kokios nuodėmės (Jn 1, 7), kad apaštalas Paulius gali rašyti korintiečiams: „Kai kurie buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11), ir vėl: „Dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 1).
Taip pat tikėjimo dogma, kad nuteisinimo esmė nėra nei vien žmogui priskiriamas Kristaus teisumas, nei vien nuodėmių atleidimas, bet taip pat ir vidinis atnaujinimas bei pašventinimas. Šį nuteisinimą įvykdo pašvenčiamoji malonė ir meilė, sujungta su ta malone, kurią Šventoji Dvasia įlieja į žmonių širdis ir kuri ten lieka, o ne vien Dievo prielankumas. Priešindamasis protestantizmui, tai apibrėžė Tridento Susirinkimas (VI sesija, kan. 10): „Jeigu kas nors nesutinka, kad Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, malone, kuri gaunama krikšto metu, atleidžiama gimtosios nuodėmės kaltė, arba laikosi nuomonės, kad ta malonė nesunaikina viso to, kas sudaro tikrąją nuodėmės esmę, arba kad nuodėmė būna tiktai nutrinta ar nebūna įskaitoma: tebūnie atskirtas“.
Iš Šv. Rašto žodžių aiškiai išplaukia, kad per Jėzaus malonę atsinaujiname savo proto dvasinėje gelmėje ir apsivelkame nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume (Ef 4, 22–24), kad atgimstame amžinajam gyvenimui (Jn 3, 5), kad jeigu dėl Adomo nuodėmės tampame viduje nuodėmingi, tai dėl Išganytojo atpirkimo turime tapti viduje šventais (Rom 5, 19). Kas gi yra nuteisinimo priežastis? Anot Tridento Susirinkimo (VI sesija, 7 sk.), veikiančioji priežastis yra Dievo gailestingumas; nupelnančioji priežastis yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia ir mirtis; tikslingoji priežastis yra Dievo šlovė, Kristaus pagarbinimas ir amžinasis žmonių gyvenimas; instrumentinė ir ypatingoji priežastis yra Krikšto sakramentas kaip tikėjimo, be kurio niekas negali pasiekti išganymo, sakramentas; formalioji priežastis yra Dievo teisingumas – ne tas, dėl kurio pats Dievas yra teisingas, bet tas, kuriuo Dievas daro mus teisiaisiais, tai yra pašvenčiamoji malonė. Atnaujinti dvasioje, mes ne tik atrodome teisiais, bet ir iš tiesų tokie esame. Todėl matome, kad nuteisinimas yra didis ir nuostabus Dievo darbas, ir kad visiškai neperdėti yra šv. Augustino žodžiai (Tract. 72 in Joan. II, 3), kad bedievį padaryti teisiuoju yra didesnis darbas negu sutverti dangų ir žemę, nes dangus ir žemė praeis, o išrinktųjų išganymas išliks. Galima taip pat teigti, kad nusidėjėlio grąžinimas į malonės būklę yra didesnis stebuklas nei prikėlimas iš numirusių.
Kaipgi įvyksta nuteisinimas? Žmogus nuteisinamas, kai Dievas įlieja į jo sielą pašvenčiamąją malonę. To priemonė yra šv. Krikštas vaikams ir suaugusiems netikintiesiems, o tiems, kurie dėl mirtinos nuodėmės prarado Krikštu gautą malonę, jeigu tik jie turi tinkamą nusistatymą – Atgailos sakramentas arba tobulo gailesčio aktas su bent jau neišreikštu troškimu prieiti išpažinties.
