Yra žmonių, kurie nieko neklausia, o gyvena tik šia diena – ir tiek. Jie įsitikinę, kad vis tiek niekas į klausimus neatsakys, nes atsakyti – neįmanoma.
Yra žmonių, kurie tariasi žiną – jie suverčia visas bėdas kitam: „tokia dalia“, „toksai likimas“, „tokia Dievo valia“, „nepakeisi čia nieko“, „nuo to, kas tau žadėta, nepabėgsi...“
Yra žmonių, kurie skausmingai klausia: „Iš kur?“, „Už ką?“, „Kam?“ ir „Dėl ko?“
Klausimai apie laimę ir kasdienines nelaimes, klausimai apie gyvenimo prasmę ir tamsos beprasmybę, klausimai apie kančią, sielą, dvasią, Dievą ir Amžinybę, apie Šėtoną, blogį ir Piktą nuolat graužia jų širdis ir nurimti neleidžia...
Ką Tu, Jėzau, mums atsakysi?
I
KRISTUS PASAKO TIESĄ PILOTO TEISME
„Kas yra Tiesa?“, „Ar Tu iš tikrųjų Karalius?“ — paklausė Pilotas prieš pasmerkdamas Jėzų. Jėzus Kristus ilgai tylėjęs, nes pati Tiesa stovėjo čia, teištarė: „Mano Karalystė ne tokia, apie kokią galvoji Tu. Ir kokią manaisi turįs“.
Gyva Tiesa ir tikras Valdovas stovėjo prieš pasaulio teismą.
Nežinios vandenynai neišsemiami, o teorijų — kaip žvaigždžių danguje, gyventi, apsispręsti, pasirinkti čia ir dabar reikia! Nors drebančių dėl savo sosto, pataikūnais apsuptų, ir keikiamų, kariaujančių, vienas kitą verčiančių ir keičiančių karalių daug, bet nėra nei vieno tikro...
Tikroji Tiesa ir tikrasis Valdovas — tik Jėzus Kristus.
II
KRISTUS PRIIMA KRYŽIŲ
Įskundė, išdavė, įdavė apakę, pavydūs ir kerštingi, iš bendruomenės išvaryti, mirtimi nubausti. Nusprendė, nuteisė valdantieji, galią turintys (argi valdžia – tai bailumas?). Kryžių nešti įsakė vyresnieji (argi vyresnis – tai piktesnis?).
– Pabandyk neklausyti – nukentėsi pats. Paklusnumo rateliais sujungti visi. Ir sukasi tie rateliai pakalnėn baision – pragaran...
Kentėti reikės kiekvienam, kuris nepaklus, nebus kaip visi, neklys su kitais; kiekvienam, kuris nedrebės, kuris išdrįs gyventi pagal sąžinę.
Ar yra kitas – be kančios – kelias išlikti savimi? Ar tik per kančią tegalima išlikti ir būti savimi? Jeigu žinote kitą kelią, suraskite jį ir eikite!
Kristus kito kelio, nežinojo.
III
KRISTUS PARKRENTA SU KRYŽIUMI
Kodėl Dievas sukūrė pasaulį, jeigu šičia tiek vargo? Kodėl Dievas sukūrė žmogų, juk žinojo, kad nepaklausys ir vargs? Kodėl gyvenimas mirtimi baigiasi, juk gyventi žemėje taip norisi? Kodėl taip baisiai laimės trokštame, nors visos šviesios svajos krenta ir dūžta? Įkyriai kamuoja tūkstančiai skaudžiausių klausimų...
Kol kaip Kristus žemės ir savo dalios nesuvilgysim savu krauju, savo išmintim, savu darbu ir Dievo Malone, tol atsakymų nerasime.
Kas daro – padaro! Kas savęs tik gaili – nieko nenuveikia!
IV
KRISTUS KANČIOS KELYJE SUSITINKA MOTINĄ
Taigi, jeigu kentėtum tik vienas, sakytum: ką padarysi, ėmė užkliudė ir mane... O gal pats norėjau šito, o gal iš tikrųjų tokia dalia, toksai likimas ar pašaukimas.
Bet kas tada, jei mano kančia paliečia kitus – ne paliečia, o užkabina, sužeidžia, įtraukia sukūrin, prapultin, bedugnėn? Jei tai patys brangiausi, artimiausi, kurių kančion įtraukti tikrai nesinorėtų...
Kentėti vienam tikrai būtų nepakeliamai sunku, gal net neįmanoma. Jei visi liktų ramūs ir laimingi, tada iš tikrųjų – gal pats kaltas?
O jei kenčia kartu, yra pečiai, kurie paremia, yra Tiesa, kuri sustiprina, yra savi, kurie palaiko. Tada esi ne vienas. Esi su Teisybe ir su tokiais, kuriems Teisybė brangesnė už juos pačius.
V
KRISTUI KRYŽIŲ NEŠTI PADEDA SIMONAS IŠ KIRENĖJOS
Yra dar tokių žmonių, kurie svetimą skausmą išvydę sustoja, kurie skuba padėti ir stengiasi pagelbėti. Jie budi, saugo, gydo. Save ir savo rūpesčius pamiršta, kad tik padėtų tam, „kuriam kančia užtemdė dangų“...
Už ką? Dėl ko? Dažniausiai net atlygio už tai negauna, nei ačiū nesulaukia, o kartais net pašiepiami: „Kas tavęs prašė?“
Tokie žmonės – žmonijos garbė ir didybė, gyvieji išganytojai, tikrieji gelbėtojai!
Kuo be jų pavirstų pasaulis? Neliktų mokyklų, prieglaudų, ligoninių, vienuolynų. Išnyktų jautrumas, švelnumas, užuojauta, gailestingumas. Gyvenimas pavirstų pragaru, gyva, negyjančia žaizda.
Yra darbų už kuriuos neįmanoma atlyginti – kokiais gi pinigais užmokėti, kokiais gi žodžiais padėkoti?
VI
KRISTUI KRUVINĄ VEIDĄ NUŠLUOSTO VERONIKA
Deja, esame pasidalinę: vieni – vienokie, kiti – kitokie, vieni skuba dešinėn, kiti spraudžiasi i kairę, vieni – už vielų, kiti – šiapus jų, vieniems – viskas leista, kitiems – viskas uždrausta, vieniems – malonumai, kitiems – tik vargas juodas. Vieniems – kitiems...
Tik tokie žmonės, kaip Veronika, kurie pakyla virš ribų, draudimų, užtvarų, yra gyvas stebuklas:
turtingieji, kurie skurstančius prikelia, laimingieji, kurie savo laime su vargšais pasidalina, nelaimingieji, bet neužsikrėtę neapykanta, vargšai, nepavirtę vagimis ir plėšikais, išminčiai, niekam negailintys išminties šviesos, žmonės, žinantys savo vietą ir klausantys savo pašaukimo yra brangesni už skelbiamą, bet niekieno nevykdomą Teisybę!
VII
KRISTUS PARPUOLA ANT ŽEMĖS
SU KRYŽIUMI
Tiek daug blogio žemėje nebūtų, jei žmogus stipresnis būtų: jei viską gerai pasvertų ir apgalvotų, jei vadžių ar vairo iš rankų neišleistų, jei nesusigundytų apgaulingais pažadais, jei turėtų šviesią galvą ir darbščias rankas, jei turėtų gerą širdį ir užsispyrimo nors truputį daugiau.
Nereikia iš anksto pasiduoti, iškelti rankas ir gultis ant žemės, kad sutrintų našta; nereikia iš anksto kartoti: „negaliu", „nieko nebus“...
Žmogus yra laisvas ir pats renkasi kelią, taria paskutinį pritarimo ar paneigimo žodį. Ką užsitarnaus – tą ir gaus. Gal dar motinos išmelstų, išraudotų atgailos ir pasitaisymo kelią. Mes nei visagaliai, nei visažiniai esame. Ir tai gerai. Tie, kurie tariasi viską žiną, viską sugebą, viską galį – nesubrendėliai, keliantys siaubą aplinkiniams ir patys sau.
Geriau, kai žmogus pajunta savo ne viską galinčią jėgą.
VIII
KRISTUS RAMINA VERKIANČIAS MOTERIS
Iš to paties grūdo neišauga kvietys ir kūkalis. Iš to paties kelmo neatauga ąžuolas ir karklas. Iš to paties šaltinio neteka nuodai ir tyras vanduo. Tik žmogus kitoks: tos pačios akys juokiasi ir verkia, tos pačios rankos glosto ir žudo, tos pačios lūpos meldžiasi ir keikias. Iš tos pačios Šeimos – vienuolis ir sukčius. Iš tos pačios tautos – didvyris ir išgama. Iš tos pačios Bažnyčios – šventasis ir nusikaltėlis.
Žmogus yra laisvas ir pats renkasi kelią, taria paskutinį pritarimo ar paneigimo žodį. Ką užsitarnaus – tą ir gaus.
Gal dar motinos išmelstų, išraudotų atgailos ir pasitaisymo kelią.
IX
KRISTUS VĖL SUKLUMPA PO KRYŽIUMI
Aplinkybės ir sąlygos – kaip jūros bangos: vieną paskandina, kitą iškelia aukštyn. Aplinkybės ir sąlygos – kaip malūno girnos: vieną sumala į miltus, kitas atšipina akmenį. Aplinkybės ir sąlygos – kaip vėtra, kaip viesulas: vieną sutrupina į šipulius, kitas lankstomas tik užsigrūdina. Aplinkybės ir sąlygos – kaip ugnis: vieną sudegina į pelenus, kitą – įpučia, įkuria. Aplinkybės ir sąlygos daug ką lemia ir neaplenkia nė vieno. Vieniems aplinkybės ir sąlygos – kaip mėšlas: tik vešliu išaugina, kitus galutinai supūdo.
Todėl tegu niekas nekaltina aplinkybių ir sąlygų, jeigu nesugeba jomis naudotis.
Ir tegu niekas nedėkoja aplinkybėms ir sąlygoms, – jeigu viską pasieki savo atkaklumu.
To, kuris sako: „Vis tiek eisiu, vis tiek darysiu!“, nesustabdys ir nesunaikins niekas!
X
KRISTUI NUPLĖŠIA DRABUŽIUS
Turtas – kas? Šventa neliečiamybė, laisvės, pagarbos, savarankiškumo garantija? Ar didžioji blogybė, dėl kurios visokia neapykanta, pavydas ir net karai kyla?
Ar geras, ar laimingas tas, kuris nesistengia daug turėti ir kaip Dievo paukštelis, ką sugriebė – gyvena? Ar galingas, saugus ir stiprus tik tas, kurio svirnai, kluonai, kišenės ir bankai pilni?
Ar iš tikrųjų dideli pinigai atidaro visas duris, priverčia net velnią žegnotis, o šventąjį – nusidėti? Ar pinigai didžiausiam nusidėjėliui gali atidaryti dangų?
Vienas skuba, bėga, plėšosi besistengdamas, kitas guli ir juokiasi iš ano tingėdamas, o naktį sėlina vogti. Paskui anas džiaugiasi turėdamas, o šis dega pavydu ir eina atimti – taip kyla visos revoliucijos, kurios nieko nepakeičia...
Nenuplėšė garbės, nuplėšdami paskutinį rūbą Kristui, nes Dvasia turtingam – visa kita tik priedas
XI
KRISTŲ PRIKALA PRIE KRYŽIAUS
Kančia – neišvengiama žmogaus gyvenimo dalia ir niekas dar neišsisuko nuo jos – nei tie, kurie giriasi, kad gyvenimas gražus, nei tie, kurie giriasi, kad jie sunaikinti viską gali.
Bet kodėl gerasis Dievas kančią leido ir nieko nedaro, kad išgelbėtų nuo jos? Žmonės bent stengiasi vaduoti žmoniją nuo skurdo, ligų, nelygybės, išnaudojimo, tamsumo, o Dievas – ko... Mato ir nieko.
Jis Pats atėjęs žemėn rankas ir kojas ištiesė – tegu kala prie kryžiaus... Ir kai suėmė, mušė, spjaudė, erškėčiais vainikavo, nesimuistė, nesigynė.
Kančia – neišvengiama dalia ir neįmenama mįslė: ir kaltam – kodėl Gailestingasis nedovanoja? Ir nekaltam – kodėl Gerasis neapsaugo, negelbsti... Ją kiekvienam išgyventi reikės, ir tik tada paaiškės – kas ko vertas yra.
XII
KRISTUS MIRŠTA ANT KRYŽIAUS
Nusileidžia saulė ir ateina juoda naktis. Užgesta šviesa ir pasidaro tamsu. Nuvysta gėlės ir jas išmeta šiukšlynam Numiršta tėvai, ir vaikai lieka našlaičiai. Nustoja plakusi širdis, ir žmogus pavirsta šaltu lavonu.
Mirtis – kas? Pabaiga? Galas? Užgesimas? Nežinia? Paslaptis? Mažytė viltis, kad bent žmogaus siela kaip kvapas lieka čia pat, klajoja aplink mus ar iškeliauja į trokštamas dausas?
Visa viltis žodžiuose, kuriuos Kristus pasakė ant kryžiaus: „Dar šiandien tu būsi su manim rojuj“ ir „Tėve, į Tavo rankas Aš atiduodu Savo Dvasią".
Daugiau įrodymų, kad mes nemirsime, – nėra. Nesugrįžo iš Tenai dar niekas ir nepasakė: „Kupinas esu!“ arba „Degu negęstančioj ugny...“ O kad sapnuose mirusieji mus lanko, tai tik mūsų gerumas ar skolos jiems šitaip mums juos atkuria...
Mūsų tikėjimas ir Tavo žodžiai: „Dar šiandien su Manimi būsi...“ yra garantija! Ir to užtenka
XIII
KRISTŲ ARTIMIEJI NUIMA NUO KRYŽIAUS
Mirštančiojo žvilgsnio ir mirusio žmogaus stiklinių akių bijo ir bijojo visi. Todėl užrišdavo akis, kai nuteistuosius šaudydavo, žudydavo paklupdę, surištus, pririštus, šaudė j nugarą. Ir kare baisiausios durtuvų kautynės, kai kareivis apakęs iš baimės ir neapykantos nebemato, kad ir kitas yra žmogus...
O kas žvelgė žudomam bent kartą i akis, tas sapnuoja klaikius sapnus, jaučiasi kruvinas esąs... arba geria, užpila svaigalais akis, norėdamas šiurpulį baisų paskandinti. Toks ramybės jau niekada neturės!
Tik nekalti numirusių žmonių nebijo. Jiems ir miręs žmogus – savas.
Akis užspaudžia, rankas bučiuoja, aprauda graudžiai, iš kančios ir mirties vietų išneša kaip kūdikius ant rankų...
Tuo ir skiriasi gerieji nuo piktųjų.
XIV
KRISTŲ ARTIMIEJI PALAIDOJA KAPE
Paskutinė pagarba – žmogiškumo ir kultūros ženklas. Kvepalai, kad pražystantį Gyvenimui lėnai primintų... Drabužiai nauji – išleidžiant tolimon kelionėn... Gėlės, vainikai, degančios žvakės – mūsų tikėjimo žymės, kad ne duobėn, ne pražūtin, o tiktai kelionėn išleidžiam...
Kad gyvens atminty, pagarboj ir dar Kažkur... Giesmės ir raudos – skausmui išlieti, skolai grąžinti, kas buvo nepadaryta – padaryti... Mišios bažnyčioj – kaip kraitis j naujus Namus iškeliaujant... Ir kapinės – aukštam kalnely, kur smėlis baltas, ateiti netoli, amžinos ramybės laukai...
Ir kai degino mirusius, tikėjo, kad ugnies liepsnomis vėlė iškeliauja i laimės dausas...
Prieš Pomirčio Paslaptį stovim visi susikaupę,
skausmo prislėgti prieš paskutinio atsisveikinimo minutę. Tik dvasios skurdžiai leidžia išmesti, užmiršti, kapines raistuose įkurti, kapines naikinti ar kapinėse statyti pasilinksminimo namus, į juos įmūryti antkapių ir paminklų akmenis...
Paskutinė pagarba – kultūros ir tikėjimo ženklas: pagerbtam, padėkojom ir išsiskiriam – labai neilgam!
***
Yra žmonių, kurie neklausia, nes žino – neatsakys niekas. Yra žmonių, kurie tariasi žiną: „tokia dalia“, „toksai likimas“, „taip Dievas padarė“. Yra žmonių, kurie skausmingai klausia: iš kur? už ką?, kam? kaip? ir – „Ką sakė Kristus, Pats būdamas ant kryžiaus?“
Kristus sako: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“. „Grūdas nukrenta žemėn ir sunyksta, bet iš jo išauga daigas ir duoda šimtąjį grūdą“. „Nėra didesnės meilės už tokią, kai už kitą gyvenimą ir gyvybę atiduodi". „Kas gyvena Manimi kaip krauju, kas valgo Mane kaip duoną – tas gyvens amžinai“. „Nebijokite tų, kurie užmuša kūną – Dvasios niekas nužudyti negali“. „Pas Mano Tėvą – vietos kaip rūmuos – tilpsim visi – teisingieji ir tokie, kurie savas kaltes nuplovė po kryžiumi“.
„Ateikite visi į Amžinąją Dievo karalystę, kas alkanus penėjote, ištroškusius gaivinote, kas pakeleivius priglaudėte, nuogus aprengėte...
Nes ką žmogui padarėte – tą Man padarėte!“
