Kun. Michaelas Muelleris gimė 1825 m. gruodžio 18 d. Vokietijoje. Tapęs vienuoliu redemptoristu jis 1851 m. buvo išsiųstas į JAV. Į kongregaciją jis įstojo degdamas ugninga apaštalavimo dvasia ir dideliu uolumu dėl sielų išganymo. Jis nebuvo apdovanotas pamokslavimo iškalba, taip reikalinga misionieriui, tačiau tą užsidegimą jis panaudojo rašydamas. Apie 1860 m. jis pradėjo savo kūrybą įvairiais asketiškais kūriniais, tokiais kaip „Šventoji Eucharistija, didžiausias mūsų lobis“. Jo raštų dėka redemptoristai tapo geriau žinomi šioje šalyje. Tiesą sakant, dėl jo meistriškų katekizmų ir ypač devynių tomų serijos „Dievas, žmonijos mokytojas“, Michaelo Muellerio vardą tapo įprasta girdėti parapijų klebonijose. Daugiau nei trisdešimt penki jo sukurti kūriniai padarė jį vienu iškiliausių ir plačiausiai skaitomų teologų Amerikoje.
Dėl tikėjimo gynimo ir tokių knygų kaip „Už Katalikų Bažnyčios tikrai nėra išganymo“ bei dėl viešų „asmeninių diskusijų“ spaudoje su liberalizmo dvasia užsikrėtusiais katalikais paulistais tėvas Michaelas Muelleris buvo nutildytas savo paties ordino vyresniųjų. Ištvėręs keletą mėnesių varginusią ligą, ištikimas, didvyriškas Tikėjimo gynėjas baigė savo laikinąjį gyvenimą 1899 m. rugpjūčio 28 d. Atrodo labai derama, kad tai įvyko didžiojo Bažnyčios daktaro šventojo Augustino šventėje, kuris rašė:
Niekas, nesantis Katalikų Bažnyčioje, negali būti išganytas. Nepriklausydamas Katalikų Bažnyčiai jis gali turėti viską, išskyrus išganymą. Jis gali turėti garbę, gali turėti krikštą, gali turėti Evangeliją, jis gali tikėti ir skelbti Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu; bet jis negali rasti išganymo niekur kitur, tik Katalikų Bažnyčioje.
Skelbiame ištrauką iš puikios kun. Michaelo Muellerio knygos „Malda. Raktas į išganymą“ (angl. Prayer. The key to salvation).
***
Yra svarbi tiesa, kurios nežino tūkstančiai žmonių; arba, jei jie tai žino, retai tai apmąsto ir gauna mažai vaisių. Vis dėlto šios tiesos pažinimas yra beveik toks pat būtinas visiems, atėjusiems į protą, kaip ir Trejybės bei Įsikūnijimo paslapčių pažinimas. Atrodo, kad šios didžios tiesos svarba yra paslaptis ne tik pagonims, žydams ir eretikams, bet net ir daugumai krikščionių; ne, netgi daugeliui pašvęstųjų Dievui. Mes dažnai girdime pamoksluose ir skaitome pamaldžiose knygose apie būtinybę vengti blogos draugijos, nekęsti nuodėmės, atleisti sužeidimus ir susitaikyti su priešais, tačiau retai kada esame mokomi šios didžios tiesos arba, jei apie ją kartais kalbama, tai retai daroma taip, kad mūsų protuose paliktų ilgalaikį įspūdį jos didelė svarba ir būtinybė. Ši svarbi tiesa sako, kad pagal įprastą Dievo apvaizdos eigą žmogus negali būti išgelbėtas be maldos.
Norėdami suprasti šią tiesą iki galo, turime atsižvelgti į tai, kad:
• Pirma. Mes negalime būti išgelbėti, jei neįvykdysime Dievo valios.
• Antra. Mes negalime vykdyti Dievo valios, jei mums nepadeda Dievo malonė.
• Trečia. Mes gauname šią malonę vien malda, todėl turime melstis, kad būtume išgelbėti.
Pirma. Aš sakau, kad mes negalime būti išgelbėti, jei neįvykdysime Dievo valios. Viešpats aiškiai išreiškė savo valią sakydamas Adomui: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti.“ (Pr 2, 17)
Šiuo įsakymu žmogui buvo aiškiai leista suprasti, kad jo laimės tęsinys laike ir amžinybėje priklauso nuo jo paklusnumo Dievo valiai. Išsivaduoti iš netvarkingų prisirišimų ir aistrų bei perduoti savo laimę savo palikuonims buvo visiškai jo galioje. Jei jis teisingai, visada vadovaudamasis Dievo įstatymu, naudotųsi savo laisve, jei jis išsaugotų nesuteptą savo Kūrėjo ir dangiškojo Tėvo atvaizdą ir panašumą, jei jis tinkamai naudotųsi jo globai patikėtomis būtybėmis, už savo ištikimybę jis gautų amžinojo gyvenimo vainiką. Bet jeigu jis nors akimirką nukryptų nuo šios mylinčios Dievo valios, tuomet pajungtų save Dievo teisingumo įstatymui, kuris netruktų įvykdyti deramą bausmę.
Bet galbūt Dievas vėliau, atsižvelgdamas į gausius Atpirkimo nuopelnus, nustatė kitas ir lengvesnes sąlygas žmogaus laimei ir išganymui? Ne. Jis nė kiek nepakeitė šių sąlygų. Žmogaus laimė vis dar priklauso nuo jo paklusnumo Dieviškajai valiai. „Bet jei ištikimai klausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, uoliai vykdydamas visus jo įsakymus, kuriuos šiandien tau duodu, VIEŠPATS, tavo Dievas, išaukštins tave virš visų žemės tautų. Jei klausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, tau ateis ir tave užlies visi šie palaiminimai.“ (Įst 28, 1-2) O mūsų dieviškasis Išganytojas sako: „Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau.“ (Jn 15, 14) Ir vėlgi: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.“ (Mt 7, 21) Jis pats davė pavyzdį, būdamas klusnus net iki kryžiaus mirties, taip mokydamas visus žmones, kad jų išgelbėjimas priklauso nuo jų atkaklaus paklusnumo dangiškojo Tėvo valiai.
Jėzus Kristus, Atpirkėjas, paskyrė apaštalus, o ypač Petrą, tęsti Jo pareigas mokyti žmones Dievo valios. Ten, kur Petras ir kiti apaštalai yra teisėtuose savo įpėdiniuose, ten mokoma tikros ir visos Dievo valios; ir tik tie, kurie ją priima ir ištikimai seka, turi pagrįstą išganymo viltį. Tie, kurie siekdami išganymo laikosi bet kokios kitos taisyklės, apgaudinėja save. Vietoj Dievo valios jie vykdo savąją, vadovaujasi pasiūlymais velnio arba piktavalių, iškrypusių mokytojų, kurie Dievo valią pakeičia savo valia ir nuomonėmis. Jie seka Adomu ir Ieva, kurie labiau tikėjo velnio pasiūlymais, o ne neklystančiu Dievo žodžiu.
Niekada nepamiršti Dievo valios; visada gerbti, vertinti ir mylėti ją labiau už viską; visada ją apkabinti ir sekti ja tiksliai ir greitai; visada aiškiai suprasti, kad visa, kas prieštarauja Dievo valiai, niekada negali būti gera ar vertinga, bet neša sielai mirtį; sugrįžti prie Jo dieviškosios valios po to, kai nuo jos nuklydom – visa tai nėra mūsų silpnos prigimties darbas, o tik dieviškosios malonės padarinys, nes jei tikėjimas mus moko, kad Dievas viską padarė labai gerai, tai jis taip pat moko mus, kad be Dievo pagalbos niekas negali tokiais išlikti, antraip jie nustotų būti nuo Jo priklausomi. Tai pasakytina apie visus Dievo kūrinius, bet ypač apie žmogų, kuris, būdamas apdovanotas laisva valia, turi galią paklusti arba nusižengti Dievo įstatymui.
Todėl Jėzus Kristus sako: „Be manęs jūs nieko negalite padaryti.“ Šv. Augustinas pažymi, kad šiais žodžiais Jėzus Kristus nesakė: „Be manęs jūs nieko negalite padaryti tobulai“, Jis sakė: „Jūs negalite nieko padaryti.“ Jis nori pasakyti, kad be Jo malonės mes negalime net pradėti kokio nors gero darbo. „Jei ši tikėjimo šviesa, – sakė mūsų Viešpats šventajai Kotrynai Sienietei, – tau šviečia, tai suprasi, kad aš, tavo Dievas, geriau žinau, kaip pasirūpinti tavo gerove ir kad Aš to trokštu labiau nei tu pati, ir kad be Mano malonės tu to nei norėtum, nei galėtum.“ To paties moko šv. Paulius. Antrajame laiške korintiečiams jis rašo: „Ir ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo.“ (2 Kor 3, 5) Apaštalas nori pasakyti, kad iš savęs mes net nesugebame galvoti apie ką nors gero ar nuopelningo. Na, o jei nesugebame net galvoti apie ką nors gero, tai ar galime norėti ko nors gero? „Nes Dievas, – rašo jis savo laiške filipiečiams, – iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti.“ (Fil 2, 13)
Tą patį Dievas jau seniai buvo paskelbęs pranašo Ezechielio lūpomis: „Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte.“ (Ez 36, 27)
Vadinasi, pagal šv. Leono I mokymą, žmogus daro tik tiek gero, kiek Dievas įgalina jį savo malone, todėl tokia yra mūsų švento tikėjimo tiesa, kad niekas negali atlikti net mažiausiai nuopelningo darbo be ypatingos Dievo pagalbos.
Bet ar tada sakysime, kad mūsų pirmieji tėvai negalėjo neprarasti Dievo malonės ir jų gautų natūralių bei antgamtinių dovanų? Ar sakysime, kad kai nusidedame, kaltė yra ne tiek mumyse, kiek Dieve, kuris nesirūpina mums padėti? Ne! Jokiu būdu, – toks tvirtinimas būtų piktžodžiavimas. Todėl yra tikra, kad:
- Žmogus yra geras Dievo akyse ir turi pagrįstų vilčių išsigelbėti, tačiau tik tiek, kiek jis vykdo Dievo valią.
- Žmogus negali savo jėgomis išlaikyti savo valios geros, kad ji visomis aplinkybėmis paklustų Dievo valiai.
- Dievas turi duoti žmogui neklystamą priemonę, kuria naudodamasis jis gali išsaugoti savo nekaltumą ir kurios nepaisydamas jis tikrai pateks į nuodėmę.
Šios priemonės naudojimas turi būti laikomas esmine tiesa išganymo kelyje. Kai negalime padėti sau patys, mūsų protas mums sako, kad turėtume kreiptis pagalbos į kitą. Adomas ir Ieva labai gerai žinojo šią tiesą, bet nesiteikę šauktis Dievo pagalbos gundymo valandą, pritrūko malonės, būtinos Dievo įsakymų laikymuisi. Todėl jie nupuolė dėl savo kaltės. Tad galime daryti teisingą išvadą, kad visa žmogaus išganymo ir pašventinimo paslaptis visiškai priklauso nuo nuolatinio ir tinkamo šios puikios maldos priemonės naudojimo. „Kaip Dievas natūralia tvarka nustatė, – sako šventasis Alfonsas, – kad žmogus gimtų nuogas ir stokojantis daugelio gyvenimui reikalingų dalykų, ir tuo pat metu davė jam rankas ir supratimą, kad jis pats viskuo apsirūpintų, taip ir antgamtinėje tvarkoje žmogus gimsta nesugebėdamas išlikti geru ir savo jėgomis pelnyti išganymą. Tačiau Dievas savo begaliniu gerumu suteikia kiekvienam maldos malonę ir nori, kad visi nuolat naudotųsi šia malone tam, kad gautų visas kitas reikalingas malones. „Malda yra universali ir neklaidinga priemonė palaikyti ryšį su Dievu.“ Šie santykiai yra keleriopi.
Pirma, tai mūsų priklausomybė nuo Dievo gerumo. Malda pripažįstame, kad esame priklausomi nuo Dievo. Kaip karaliaus pavaldiniai pripažįsta savo priklausomybę nuo savo valdovo mokėdami mokesčius, kuriuos jis jiems nustato, taip ir aukodami Visagaliui savo maldos duoklę, mes pripažįstame esantys nuolatiniais elgetautojais prieš Jo dieviškojo gailestingumo vartus.
Antrasis ryšys, kuriuo mes esame vienijami su Dievu, yra tikėjimas. Šiame gyvenime mes nematome Dievo veidu į veidą, tačiau dėl to neturime mažiau tvirtai juo tikėti. Malda išpažįstame savo tikėjimą Dievu, kuris žino, gali ir nori duoti visa, ko iš Jo prašome.
Trečias ryšys yra viltis. Turėtume tikėtis, kad Dievas patenkins visus mūsų poreikius šiame gyvenime, o jam pasibaigus suteiks mums amžiną laimę. Daugelį sielų vargina ir neramina jų išganymo netikrumas, bet, anot apaštalo, mūsų išganymo viltis turi būti saugi ir nepajudinama, ir taip neabejotinai bus, jei ji remsis ant tvirtų maldos pamatų ir Dievo pažado.
Dievo galia ir gailestingumas iš tiesų yra tvirti vilties motyvai, bet tvirčiausias yra Dievo ištikimybė savo pažadams. Dievas pažadėjo Jėzaus Kristaus nuopelnais mus išgelbėti ir suteikti malonių, reikalingų mūsų išganymui. Šis pažadas yra stipriausias mūsų išganymo vilties motyvas, nes, nors ir tikime, kad Dievo galia ir gailestingumas yra begaliniai, tačiau, kaip puikiai pastebi Juveninas, negalėtume turėti nepajudinamo tikrumo, kad Dievas mus išgelbės, nebent Jis pats būtų davęs mums tam tikrą pažadą tai padaryti.
Tačiau šis neklaidingas Dievo pažadas mums nieko neduos, jei nesimelsime. Taigi malda yra antrasis mūsų tvirtos vilties pagrindas. Kadangi Dievas davė mums neklaidingą pažadą suteikti mums reikalingas malones, jei tik jų melsime, ir kadangi Dievas šią maldos malonę suteikė kiekvienam, galime pagrįstai nebijoti pražūti, jei tik tikrai atkakliai melsimės. Todėl su šv. Alfonsu galime užtikrintai tarti: „Niekada nesijaučiu labiau pasitikintis savo išganymu nei melsdamasis.“ Tai akivaizdu. Kuo dažniau bendrausime su tikru ir doru draugu, tuo geriau susipažinsime su jo geromis savybėmis, ir kuo daugiau pažinsime jo gerąsias savybes, tuo didesnis bus pasitikėjimas, kad jis laikysis mums duotų pažadų. Kadangi malda yra pokalbis su Dievu, kuo dažniau meldžiamės, tuo geriau išmoksime pažinti Dievą, nes Dievas apsireiškia sielai ypač maldoje. Kuo daugiau pažinsime Dievą, tuo labiau tikėsime, kad Jis ištęsės pažadus, kuriuos mums davė per savo dieviškojo Sūnaus nuopelnus. Taigi malda tikrai yra vilties motina ir slaugytoja.
Ketvirtasis ryšys yra meilė. Malda išsaugome ir didiname dieviškąją meilės dorybę. Malda priartina mus prie Dievo – tai tarsi magnetinis skystis, kuris telegrafo laidu teka nuo vieno operatoriaus pas kitą. Naudodami šį skystį jie gali bendrauti vienas su kitu tą pačią akimirką. Taigi jie yra arti vienas kito, nors realybėje jie gali būti toli vienas nuo kito. Taip malda suartina mus su Dievu labiau nei magnetinis skystis – du telegrafo operatorius. Malda skelbiame Dievui visus savo troškimus ir visus savo poreikius, dvasinius ir laikinus, ir kol mes meldžiamės, visos dovanos ir Dievo dosnumo lobiai nusileidžia į mūsų sielas. Kas gali abejoti, kad dėl šio artimo sielos santykio su Dievu dieviškosios meilės ugnis įsižiebs ir sustiprės nuostabiausiu būdu?
Penkta, Dievo ir sielos ryšys yra tėvo ir Jo vaiko ryšys. Dievas, kaip Tėvas, neapsakomai trokšta mums pranešti apie savo malones. „Rasdamas džiaugsmo žmonijoje.“ (Pat 8, 31). Maldoje Dievas atskleidžia mums savo nepakartojamą saldumą ir perduoda mums savo neišsenkančių lobių dovanas. Šis begalinis Dievo troškimas dovanoti mums savo dieviškumo turtus nepaprastai gausiai pasireikš danguje.
Šiame gyvenime mes turime nusipelnyti amžinos laimės tikėdami ir laikydamiesi Dievo įstatymų, bet tuo pat metu amžina laimė visada lieka nemokama Dievo dovana. „Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojiesi, lyg nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4, 7). Taigi galutinė ištvermės malonė visada priklauso nuo Dievo. Malda mums suteikiama galimybė atliepti Dievo malonę, todėl galime nusipelnyti amžinąjį gyvenimą.
O, kokia nuostabi Dievo išmintis, kuri žmogaus išganymui ir pašventinimui sukūrė tokią lengvą ir tokią neklystančią priemonę kaip malda! Kas gali būti svarbiau žmogui už ištikimą šios maldos pareigos vykdymą? Ir vis dėlto, keista ir sakyti, nėra nieko mažiau suprasto ir mažiau paisomo kaip būtent ši pareiga! Šios maldos pareigos apleidimas ir neatsargus vykdymas visada buvo visų moralinių blogybių ir net neištikimybės bei stabmeldystės šaltinis. Kuo labiau nepaisysime maldos Dievui, tikrajai savo sielos Gyvybei, tuo labiau patirsime savo valios silpnumą priešintis ydoms ir nuodėmei. Mūsų aistros, velnio pagundos ir pasaulio vilionės mus trauks stačia galva iš vienos nedorumo bedugnės į kitą.
Kai gresia pavojus mirti arba prarasti didelį turtą, pavyzdžiui, sudužus laivui, kilus gaisrui ar pan., didžioji dalis žmonių iš tiesų prisimena savo pareigą melstis Dievui kaip vieninteliam, kuris gali išgelbėti juos nuo mirties. Tokiomis progomis net netikintys nusiims neištikimybės kaukę ir išpažins tikėjimą Visagaliu Dievu, sušukdami: „Viešpatie, gelbėk mus, žūstame! Viešpatie, pasigailėk mūsų!“ Išskyrus tokius atvejus, didžioji dalis žmonių nesirūpina malda. Dieve, jei jie mylėtų savo sielas taip pat, kaip ir savo kūną, ir gendančias šio pasaulio gėrybes! Dieve, jei jie suprastų pavojų, su kuriuo jie susiduria – būti pasmerktiems amžiniems pragaro skausmams! Tada jie natūraliai jaustųsi turintys pareigą melsti Visagalį išganymo malonės.
Bet, deja! Žmonės savo piktus kelius myli labiau nei maldą. Beveik kiekviename Šventojo Rašto puslapyje Dievas ragina laikytis Jo įsakymų. Lygiai taip pat Jis nuolat ragina mus melstis, nes būtent malda mes esame sustiprinami laikytis Jo įsakymų. Beveik kiekviename Šventojo Rašto puslapyje Dievas pačiais švelniausiais žodžiais kalba apie įpareigojimą melstis. „Pagalbos ieškoti eikite pas VIEŠPATĮ, – sako jis per Karališkąjį pranašą, – visad ieškokite jo Artumo.“ (Ps 105, 4) „Tenekliudo tau niekas nedelsiant vykdyti įžadą.“ (Sir 18, 22)
Tai, ką Dievas taip aiškiai įskiepijo Senajame Įstatyme, yra dar aiškiau ir stipriau įtraukta Jėzaus Kristaus Naujajame Įstatyme. „Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti.“ (Lk 18, 1) Ir dar: „Budėkite ir melskitės.“ (Mt 26, 41) Šio priesako visada melstis ir nepaliauti Jo vardu taip pat mokė apaštalai. „O patys toliau atsidėsime maldai“, – sako šv. Petras (Apd 6, 4). „Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais“ – rašo šv. Paulius efeziečiams. „Be paliovos budėkite, malda užtardami visus šventuosius.“ (Ef 6, 18) Ir vėl: „Būkite atsidėję maldai, budėkite su ja dėkodami.“ (Kol 2, 4) O tesalonikiečiams rašo: „Be paliovos melskitės.“ (1 Tes 5, 17) Savo mylimam mokiniui Timotiejui rašo: „Aš norėčiau, kad vyrai visur, kur melsis, keltų aukštyn tyras rankas, be pykčio ir nesantaikos.“ (1 Tim 2, 8)
Ar maldos būtinybė gali būti išreikšta aiškiau nei šiomis Šventojo Rašto ištraukomis? Niekur nesakoma, kad melstis yra gerai, patartina arba naudinga. Ne! Meiliausia kalba sakoma: „Tu privalai melstis.“ Nėra pasakyta: „Tu turi melstis kai kada“ - ne! Sakoma: „Visada melskitės“, „Be paliovos melskitės“, „Nevalia liautis melstis“, „Jūs turite žiūrėti jos visur ir visada“. Visi šie posakiai, pasak visų Bažnyčios teologų, reiškia formalų maldos įsakymą, todėl, jų nuomone, žmogus, kuris nesimeldžia mėnesį, negali nepadaryti mirtinos nuodėmės.
Jei neturėtume jokio kito maldos būtinumo įrodymo, kaip tik tą, kad Jėzus Kristus ir Jo apaštalai visada taip nuoširdžiai to mokė, vien šio fakto turėtų pakakti, kad įtikėtume jos būtinumu. Nes kaip tvirtai tikime, kad Dieve yra trys asmenys, kaip šios tiesos mus išmokė Jėzus Kristus, taip turime būti tvirtai įsitikinę maldos būtinybe dėl tos paprastos priežasties, kad to aiškiausia kalba mokė pats Jėzus Kristus, kadangi, būdamas pati Tiesa, Jis niekada negalėjo mūsų mokyti apie reikalingumą, jeigu tai iš tikro nebūtų reikalinga.
Tačiau kadangi nėra įtikinamesnio mokymo būdo už pavyzdį, mūsų Viešpats Jėzus Kristus savo dieviškuoju pavyzdžiu mokė mus būtinybės melstis dar prieš mokydamas to savo žodžiu. Iš tiesų, ar nekeista matyti Dievo Sūnų, pačią Amžinąją Išmintį, atėjusį į šį pasaulį mokyti žmonių išganymo kelio, galėjusį vaikystėje pamokslauti ir daryti nusidėjėlių atvertimo stebuklus taip pat lengvai, kaip Jis tai darė būdamas trisdešimties metų – argi ne keista, sakau, matyti, kaip Jis trisdešimt metų praleidžia pasitraukęs ir pasislėpęs, nežinomas pasauliui, ir, mūsų nuomone, prarandantis brangiausią savo laiką?
Dievas yra begalinė išmintis ir visada elgiasi protingai. Tad kodėl Jis taip keistai elgėsi? Tai buvo tam, kad duotų mums pavyzdį, kurį turėtume sekti. Per tuos trisdešimt metų Dievo Sūnus netinginiavo – Jis praktikavo dorybes ir nuolat meldėsi. Dievo Sūnui tikrai nereikia melstis už save. Jis meldėsi, kad savo dievišku pavyzdžiu išmokytų mus absoliučios maldos būtinybės. Trisdešimt Jo gyvenimo metų buvo pašvęsti šiam šventam užsiėmimui, ir tik treji metai – žmonių mokymui, ir net per šį trumpą trejų metų laikotarpį didžiąją laiko dalį Jis skyrė maldai. Kaip dažnai Jis sakydavo savo mokiniams: „Pasitraukime šiek tiek nuo minios“! Ir kokiu tikslu? Kad turėtų daugiau laiko maldai. Be to, ar neskaitome Evangelijoje, kad, visą dieną mokęs žmones, Jis pasitraukdavo į atokesnį kalną, kad praleistų visą naktį maldoje? „Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui.“ (Lk 6, 12) Tai buvo mūsų Gelbėtojo įprotis, kaip galime suprasti iš to, kad Judas – išdavikas – su kareiviais nėjo Jo ieškoti į Jeruzalės miestą, o iš karto nuėjo į Alyvų kalną, nes žinojo, kad Jėzus buvo įpratęs ten praleisti naktį maldoje.
Ir vėl, norėdamas būti dangiškojo Tėvo pašlovintas, Jis to meldė. „Jėzus pakėlė akis į dangų ir prabilo: „Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų tave.“ (Jn 17, 1) Tėvas Crassetas SJ, pažymi, kad šioje maldoje „Jėzus meldžia savo Tėvą, kad pašlovintų Jo kūną. Argi tai Jam nepriklausė?“ Ar jis to nenusipelnė? Ar galėjo Jo Tėvas Jam atsakyti? Tad kodėl Jam reikėjo prašyti? Taip yra, nes Dievas nusprendė nesuteikti jokios malonės žmogui, net savo dieviškajam Sūnui, išskyrus malonę, suteikiamą per maldą – kanalą, kuriuo teka visos malonės. „Prašyk, mano sūnau, – sako jis, – visų žemės tautų, ir aš duosiu jas Tau kaip paveldą.“ Jėzus nusipelnė visos visatos imperijos, tačiau gavo ją tik paprašęs.
„Net danguje“, kaip mus užtikrina šv. Paulius, „Jis nuolat užtaria mus.“ Jis tai daro daugiau nei aštuoniolika šimtų metų, ir Jis tai darys iki pasaulio pabaigos. Jis taip pat užtaria mus Mišių aukoje, nes Mišios, pagal Katalikų Bažnyčios doktriną, yra atsilyginimo auka, kurios metu Jėzus Kristus prašo savo dangiškojo Tėvo visko, ko reikia mūsų dvasinei ir žemiškajai gerovei. Jei atsižvelgsime į tai, kad Mišios yra laikomos kiekvieną paros valandą, tai reiškia, kad Jėzus Kristus daugiau nei aštuoniolika šimtmečių nuolat meldžiasi už mus sakramentiniuose pavidaluose, ir kad Jis ir toliau tai darys kiekvieną valandą iki pasaulio pabaigos.
Iš tiesų, jei šis Išganytojo pavyzdys mūsų neįtikins, kad reikia melstis, veltui ieškosime kitų aiškesniam šios tiesos patvirtinimui. „Jėzus Kristus“, – pažymi šventasis Augustinas, „yra dangaus ir žemės Viešpats; Jis yra laimingas pats savimi ir jam nieko nereikia, tačiau Jis meldžiasi; argi žmogus, kuris yra pats vargas, neturi melstis? Jėzus Kristus, mūsų dieviškasis gydytojas, meldžiasi kniūbsčias – o ar mes, ligoti kūnu ir siela, svarstysime, ar turėtume atsiklaupti maldai? Jėzus Kristus yra Pats Nekaltumas, ir vis dėlto Jis meldžiasi. Mes esame prislėgti nuodėmės, tad ar neturėtume melstis? Jėzus Kristus, gyvųjų ir mirusiųjų Teisėjas, meldžiasi, tad argi nesimelsime mes, kurie esame tokie kalti Jo akyse?“
Šv. Augustinas nori pasakyti, kad Jėzus Kristus atėjo į šį pasaulį tam, kad pamokytų mus savo žodžiais ir pavyzdžiu: „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.“ (Jn 13, 15) Nepaisyti šio dieviškojo pavyzdžio reiškia atsisakyti tvarkos, kurią nustatė Dievo gerumas ir patekti į Jo teisingumą. Tai reiškia išsižadėti draugystės, kad užsitrauktume Jo teisingą pyktį. Neatsižvelgti į Viešpaties pavyzdį reiškia nuklysti pavojingais keliais, visus mūsų malonumus paversti kartėliais, visus mūsų planus paversti niekais, visus mūsų darbus padaryti nenaudingais, net mūsų gerovę paversti bausme. Tai reiškia paversti mūsų išbandymus ir vargus nevilties šaltiniu, o mūsų egzistavimą – pragaru.
Priešingai, sekti šiuo pavyzdžiu reiškia gyventi amžinoje ramybėje ir saugume. Tai reiškia įpareigoti Dievo išmintį mus valdyti, Jo galią mus ginti, Jo gerumą mus paguosti, Jo malonę mus pašventinti, Jo gailestingumą mus apimti, Jo šventumą mus apvalyti, Jo apvaizdą apsaugoti mus nuo blogio ir išlaikyti gerame, kad mums viskas sektųsi laike ir amžinybėje.
