„Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi.“ (Mt 5, 38-41)
Tai, manau, geriausiai žinoma Kalno pamokslo ištrauka; o iš to, kaip kai kurie žmonės kalba, ypač spaudoje, galėtum pamanyti, kad tai vienintelis dalykas Kalno pamoksle. Ir negalėjote nepastebėti, kad jie dažnai turi labai neįprastų minčių apie tai, ką ji reiškia. Yra nemažai nuoširdžių žmonių, kurie kalba apie „Kalno pamokslo įgyvendinimą praktikoje“, o kai jų paklausite, kaip jie ketina tai padaryti, jie jums atsakys: „Kitą kartą, kai šalis bandys pradėti karą, mes visi pradėsime streikuoti, kad tam sutrukdytume.“ Akivaizdu, kad jie nesupranta, jog jei ši ištrauka draudžia kariauti, ji lygiai taip pat draudžia ir streikuoti. Asmeniškai aš nemanau, kad ji draudžia ir vieną, ir kitą, bet jei ji draudžia vieną, ji draudžia ir kitą. Jei ją suprasite pažodžiui, ji apskritai draudžia bet kokias pastangas užkirsti kelią neteisybei. Tikiuosi, nė vienas iš mūsų nenori paneigti, kad tautos, bendraudamos tarpusavyje, ir žmonių klasės, bendraudamos tarpusavyje, turėtų daug labiau taikyti Kalno pamokslo dvasią, nei tai daro. Tačiau nevertėtų kalbėti taip, tarsi Kalno pamokslą reikėtų suprasti pažodžiui, kad būtų išvengta bet kokių socialinių nesutarimų. Jis nėra socialinė programa; tai pirmiausia žinia individualiai krikščionio sielai.
Ir, kaip sakėme ankstesniuose pamoksluose, skirtumas tarp Senojo ir Naujojo įstatymo yra tas, kad Senasis įstatymas skelbia eilę įsakymų, kuriems reikia paklusti, o Naujasis įstatymas įdiegia į žmogaus širdį aktyvios meilės dvasią, dėl kurios įsakymai jam turėtų tapti nereikalingi. Senajame įstatyme buvo sakoma: akis už akį, dantis už dantį. Tai sakydamas, jis neįsakė keršyti savo priešams; tai būtų absurdiška. Jame buvo nustatytas principas, kad jei vis dėlto keršytumėte savo priešams, turėtumėte laikytis griežto keršto įstatymo; turėtumėte atkeršyti tiek ir ne daugiau. Klausiate, kiek? Ogi tiksliai tiek, kiek jums padaryta skriauda. Jei žmogus smogė jums į dešinį skruostą, turėjote smogti jam į dešinį skruostą, o ne į abu. Jei jis atėmė iš tavęs marškinius, galėjai atimti jo marškinius, o ne apsiaustą, kuris buvo vertingesnis. Jei vyras privertė tave eiti su juo mylią, galbūt kaip jo vedlį, arba nešti jo nešulį, galėjai priversti jį eiti su tavimi mylią, bet ne dvi. Atsilygindami negalėjote imti palūkanų, štai kur esmė.
Taigi pastebėkite, kad mūsų Viešpats šį principą apverčia aukštyn kojomis. Užuot smogęs užpuolikui į abu skruostus, krikščionis norės, kad jam pačiam būtų smogta į abu skruostus. Užuot norėjęs gauti apsiaustą mainais į marškinius, jis norės prarasti ir marškinius, ir apsiaustą. Užuot norėjęs vilkti kitą žmogų dvi mylias savo kryptimi kaip kompensaciją už tai, kad buvo vilktas vieną, jis iš viso eis tris mylias kito žmogaus kryptimi. Prigimtinis žmogus nori imti palūkanas, o krikščioniui iš karto kyla mintis įbrukti premiją. Toks yra mūsų Viešpaties mokymas apie atlygį.
Ir ką visa tai reiškia? Ogi tai, kad krikščionis, kuris iš tiesų įsisavino Kalno pamokslo mokymą, visada galvoja ne apie tai, kaip ką nors gauti ar išlaikyti, kas jam priklauso, bet apie tai, kaip ką nors atiduoti. Manau, kad iš visų pasakojimų apie šventuosius man labiausiai patinka pasakojimas apie lenkų šventąjį Joną Kantijų[1]. Jis buvo seminarijos profesorius ir gana išsiblaškęs, kaip paprastai būna seminarijos profesoriams. Per atostogas jis mėgdavo vykti į piligriminę kelionę į Romą ar Jeruzalę; bijodami, kad jis laiku negrįš į semestrą, į jo apsiausto pamušalą visada įsiūdavo aukso monetų, jei pritrūktų pinigų. Vienos iš šių kelionių metu jį užklupo plėšikai, kurie atėmė iš jo visus rastus pinigus ir paklausė, ar jis dar ką nors turi. Ne, daugiau nieko. Taigi plėšikai jį paliko ir jau buvo dingę iš akių, kai šventasis Jonas staiga prisiminė tuos aukso gabalėlius, įsiūtus į jo palto pamušalą. Štai šiems vargšams akivaizdžiai reikėjo pinigų, o jis jiems melavo! Kitas dalykas, kurį išvydo nustebę plėšikai, buvo šventasis, visu greičiu lekiantis paskui juos keliu ir šaukiantis: „Sustokite, sustokite, pasirodo, vis dėlto turiu dar šiek tiek!“ Džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad jie jų nepaėmė; tiesą sakant, atidavė net ir tai, ką jau buvo paėmę. Bet štai ką aš vadinu gyvenimu pagal Kalno pamokslo dvasią.
Mūsų Viešpats pateikia mums tris pavyzdžius, kaip elgiasi tikras krikščionis, kai patiria neteisybę. Kai jam smogia į skruostą, kai iš jo atima drabužius, kai engėjai (be abejo, Jis turi omenyje romėnų kareivius) verčia jį lydėti juos kelionėje. Ar jums kada nors atėjo į galvą, kad pats mūsų Viešpats davė mums kantrybės pavyzdį, pagal kurį turėtume elgtis visose trijose situacijose? Vyriausiojo kunigo teismo salėje Jam buvo smogta į skruostą, ir viskas, ką Jis pasakė, buvo: „Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – kam mane muši?“ (Jn 18, 23) Kareiviai privertė Jį eiti ilgu keliu į Kalvariją, nešant sunkią savo paties kryžiaus naštą; Jis buvo apiplėštas, kareiviai kai kuriuos drabužius suplėšė dalimis ir metė burtus dėl jo apsiausto – galbūt pačios Dievo Motinos rankų darbo; ir viskas, ką Jis pasakė, buvo: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ Jis kentėjo, nes to norėjo; ir tikras krikščionis kenčia, nes to nori, nes kančia sutapatina jo valią su už jį kentėjusio Mokytojo valia.
Taigi būtų klaida ginčytis dėl mūsų Viešpaties čia vartojamos kalbos, tarsi būtų svarbi jos tiesioginė prasmė. Pavyzdžiui, Jis sako: „Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk.“ (Mt 5, 42) Na, kaip žinote, labiausiai nusipelnęs meilės objektas dažnai būna žmogus, kuris jos neprašo; o nuolatinis skolininkas dažnai būna žmogus, kuriam dėl jo paties gerovės nereikėtų patikėti pinigų. Bet ne tai svarbu; svarbu tai, kad tikrasis krikščionis turi visiškai naują požiūrį į savo turtą. Mūsų turtas būna įvairus. Yra mūsų orumas; dauguma mūsų jį mėgsta; mums nepatinka, kai mums suduoda į veidą. Yra materialūs daiktai, su kai kuriais iš jų mums nesinori išsiskirti, tačiau mums patinka turėti kažką, ką galime vadinti savu, pavyzdžiui, drabužius, kuriuos dėvime. Taip pat yra mūsų laikas ir laisvalaikis; mums patinka, kad juo galėtume disponuoti, kiek tai leidžia reikalingi užsiėmimai. Tačiau tikroji Kristaus meilė užmuša mumyse meilę visiems šiems dalykams. Negalime visi stoti į vienuolinius ordinus, kuriuose turėtume viešai ir oficialiai atsisakyti savo orumo, turto, laisvalaikio. Tačiau Kristaus meilė, jei ji iš tikrųjų užvaldo žmogaus širdį, atneša su savimi atsižadėjimo dvasią, dėl kurios jis tampa toks pat abejingas šių dalykų praradimui, tarsi būtų įstojęs į vienuolyną ir jų visų atsižadėjęs.
Bijau, kad tai nelabai panašu į mus, ar ne? Bet tai yra pavyzdys, kuriuo mes stengiamės sekti, nors ir labai prastai. Ar prisiminsime tai bent kartais, kai prigimtis, vis dar stipri mūsų neapmarintose širdyse, privers mus nedelsiant pasipiktinti neteisybe? Kai nepažįstamojo įžeidimas mus viešai pažemina, ar pagalvosime apie mūsų Viešpaties skruostą, paraudusį nuo jo persekiotojo rankos žymės? Kai dėl žmogaus neteisybės patiriame laikiną nuostolį, ar pagalvosime apie mūsų Viešpatį, besimeldžiantį už kareivius, kurie metė kauliukus dėl jo apsiausto? Kai reiklūs viršininkai ar varginantys draugai nepagrįstai reikalauja mūsų laiko ir energijos, ar pagalvosime apie mūsų Viešpatį kelyje į Golgotą, apsunkintą savo mirties įrankiu? Manau, kad jei taip elgsimės, tapsime panašesni į krikščionis.
[1] Krokuvos universiteto teologijos profesorius. Ten ir mirė 1473 m. gruodžio 24 d. Jo šventė švenčiama spalio 20 d.
