Įžanga
Žinok, skaitytojau, kad iš visų turtų, kuriuos turi pasaulis, visų didžiausias ir visų brangiausias yra šv. Mišios. Šv. Mišių vertė yra begalinė. Todėl to turto nežinojimas ir nesinaudojimas juo yra viena iš pačių didžiųjų nelaimių, kurios gali ištikti žmogų.
Tas šv. Mišių turtas dabartiniais laikais yra lyg žemėje užkastas, retam kam težinomas, nes apie šv. Mišias mažai rašoma, mažai aiškinama per pamokslus ar katekizmo pamokas. Tačiau visuotinis Tridento Susirinkimas griežtai įsakė kunigams dažnai aiškinti žmonėms apie šv. Mišias.
Dėl to žmonės paprastai nežino to begalinio šv. Mišių turto. Jie labai lengvai apleidžia Mišias šventadieniais, o jei dalyvauja Mišiose, tai be tinkamo pamaldumo, atšalę.
Kad mūsų žmonės bent kiek pažintų tą begalinį šv. Mišių turtą ir juo tinkamiau naudotųsi, parašiau šią knygelę.
Perskaityk ją, apmąstydamas, įsigilindamas į tai, kas čia pasakyta. Juo geriau suprasi, kokias dideles dovanas mums teikia mieliausias Išganytojas per šv. Mišias, tuo labiau imsi Jį mylėti, tuo labiau pasirūpinsi niekuomet neapleisti Mišių, jose dalyvausi su didesniu pamaldumu, o tai, be abejonės, padės tau pasiekti amžinąją laimę.
Kas įsteigė šv. Mišias?
Šv. Mišias įsteigė pats mūsų Išganytojas Jėzus Kristus per savo Paskutinę Vakarienę. Tuomet Jis pats aukojo pirmąsias Mišias.
Buvo šitaip. Pavalgęs su savo apaštalais Velykų avinėlį, Kristus paėmė duoną, palaimino ją ir davė savo mokiniams, sakydamas: „Imkite ir valgykite, tai yra mano Kūnas.“ Paskui paėmė vyną, palaimino, davė savo mokiniams, sakydamas: „Imkite ir gerkite, tai yra mano Kraujas.“ Tais žodžiais duoną ir vyną Kristus perkeitė į savo Kūną ir Kraują.
Kai kas sako, kaip galėjo Kristus duoną ir vyną permainyti į savo Kūną ir Kraują? Kristus tai padarė savo visagalybe, nes Jis yra Dievas. Būdamas visagalis, Jis gali ir tai, ko negali nė vienas žmogus.
Juk tas pats Kristus vienu savo žodžiu nutildė sukilusias audras, padaugino duoną; vestuvėse Galilėjos Kanoje vandenį perkeitė į vyną; mirusį, bepūnantį Lozorių prikėlė iš numirusių, nors to padaryti negali nė vienas žmogus. Kodėl gi Jis nebūtų galėjęs duoną ir vyną perkeisti į savo Kūną ir Kraują? Juo labiau, kad duona su vynu ir visai natūraliu būdu gali pavirsti kūnu ir krauju. Kada žmogus suvalgo duoną ir išgeria vyną, ta duona ir vynas visai natūraliai pasikeičia į to žmogaus kūną ir kraują. Aiškus dalykas, kad tai, kas gali vykti natūraliai, be jokių stebuklų, galėjo būti įvykdyta visagalio Dievo stebuklingu būdu.
Taigi, pakeitęs duoną ir vyną į savo Kūną ir Kraują, Kristus liepė apaštalams ir jų įpėdiniams: vyskupams bei kunigams, daryti tą patį, sakydamas: „Tai darykite mano atminimui.“ Tais žodžiais Kristus pasakė: „Kaip aš perkeičiau duoną ir vyną į savo Kūną ir Kraują, taip ir jūs paverskite duoną ir vyną į mano Kūną ir Kraują, nes aš, mylėdamas žmones, noriu su jais pasilikti iki pasaulio pabaigos.“
Tą Kristaus įsakymą pildydami, vyskupai ir kunigai kasdien aukoja šv. Mišias, o viduryje Mišių duona ir vynas tampa Kristaus Kūnu ir Krauju.
Kartais šv. Mišių metu įvyksta ir regimų stebuklų, įrodančių, kad per Mišias, permainius duoną ir vyną į Kristaus Kūną ir Kraują, ant altoriaus nebėra nei duonos nei vyno, bet Kristaus Kūnas ir Kraujas.
Kad kiek aiškiau tai būtų galima suprasti, paminėsiu čia vieną pavyzdį.
Mokslininkas Platina yra aprašęs popiežių gyvenimus. Jis pasakoja, kad popiežiaus Urbono VI laikais, 1263 metais, Bolsenos miestelyje netoli Romos įvyko toks nuostabus atsitikimas.
Tame miestelyje kunigas, aukodamas šv. Mišias, ėmęs abejoti, kad Švenčiausiame Sakramente yra gyvas Kristus su savo Kūnu ir Krauju. Kai Mišių metu jis aukodamas iškėlė savo paties konsekruotą Ostiją, įvyko didelis stebuklas. Iš aukštyn pakeltos švenčiausios Ostijos lyg lietus iš mažučio debesėlio smulkiais lašeliais ėmė varvėti Kraujas.
Tai pamatęs, kunigas labai nusigando. Matė tą stebuklą ir žmonės, kurie ten buvo.
Atsipeikėjęs, kunigas norėjo Krauju varvančią Ostiją nuleisti žemyn ir padėti ją ant korporalo (korporalas yra ketvirtainis drobės gabalas, panašus į skepetaitę. Mišių pradžioje kunigas ant jo padeda duoną ir vyną, o nuo Mišių vidurio (po konsekracijos) ant korporalo padeda Švenčiausiąjį Sakramentą). Bet visas minėtasis korporalas buvo kruvinas.
Kunigas verkdamas ėmė maldauti Išganytojo, kad jam atleistų abejojimo nuodėmę.
To stebuklo garsas pasiekė ir popiežių Urboną VI. Jis įsakė tam kunigui atvykti ir atnešti tą sukruvintąjį korporalą.
Kunigas atėjo pas popiežių, pas kurį buvo susirinkę kardinolai, papasakojo visą įvykį ir parodė jiems kruvinąjį korporalą. Popiežius ir kardinolai puolė ant kelių ir pagarbino Jėzaus Kristaus Kraują. Kristaus Kraujui pagarbinti popiežius įsakė Bolsenoje pastatyti labai gražią bažnyčią, ten didžioje pagarboje laikyti kruvinąjį korporalą ir kasmet tą dieną, kada įvyko minėtasis stebuklas, rengti iškilmingą procesiją ir joje nešti tą korporalą, sulaistytą Kristaus Krauju. Tai buvo pradžia vėliau įsteigtų Dievo Kūno procesijų, kurios dabar yra daromos visame pasaulyje.
Kaip anuomet Bolsenoje, taip ir dabar kasdien per šv. Mišias, nors ir nematomu būdu, plūsta Kristaus Kraujas ant mūsų sielų, jas trokštančias pagirdydamas, nuvalydamas nuo nuodėmių liekanų ir teikdamas visokias malones.
Šv. Mišios buvo aukojamos nuo pat Kristaus laikų. Apie šv. Mišias, kaip apie visiems žinomą dalyką, kalba ir pirmųjų amžių šventieji tėvai. Apie jas rašo šv. Klemensas, trečiasis popiežius po šv. Petro, ir popiežiai šv. Evaristas bei šv. Aleksandras. Jie visi gyveno pirmaisiais po Kristaus amžiais. Apie Mišias kalba ir šv. Augustinas, ir šv. Ambraziejus, ir Jonas Auksaburnis ir daug kitų. Kadangi jie kalba apie Mišias kaip apie visiems žinomą dalyką, tai rodo, kad jau ir anais laikais, Mišios buvo plačiai pasklidusios po pasaulį ir visiems žinomos.
Senovės pasakojimai apie apaštalus liudija, kad ir apaštalai aukodavo Mišias. Pirmųjų amžių krikščionys pasakojo, jog šv. Matas buvo nužudytas prie altoriaus, aukodamas Mišias. Šv. Andriejus atsakė teisėjui Agėjui: „Aš kasdien aukoju ant altoriaus aukščiausiajam Dievui nesuteptą Avinėlį.“
Kas įvyksta per šv. Mišias?
Per šv. Mišias yra atnaujinamas visas Kristaus gyvenimas. Per Mišias mes turime tą pačią laimę, kaip žmonės, kurie matė Kristų, vaikščiojantį po miestus ir miestelius, skelbiantį žmonėms dieviškąjį mokslą, gydantį ligonius, prikeliantį numirėlius, už mus kenčiantį ir mirštantį ant kryžiaus. Todėl dalyvaudami Mišiose prisiminkime, kad esame Kristaus akivaizdoje, matome Jo gyvenimą, kančias ir mirtį už mus.
Kristus užgimė iš Švenčiausios Mergelės Marijos. Taip pat ir per šv. Mišias. Išganytojas lyg gimte užgimsta kunigo rankose ir yra gyvas ant altoriaus.
Kadangi po konsekracijos ant altoriaus yra gyvas Kristus, kunigas puola ant kelių, pagarbindamas savo Išganytoją, pamaldžiai iškelia Jį aukštyn, rodo susirinkusiems žmonėms, kad ir jie Kristų pagarbintų. Kunigas rodo Išganytoją, pasislėpusį duonos ir vyno pavidaluose taip pat, kaip ir šv. Marija rodė Jį suvystytą vystykluose piemenėliams, kad ir jie Jį pagarbintų kaip Dievą, kaip savo Išganytoją.
Kristaus nusižeminimas per Mišias yra begalinis. Tapdamas žmogumi, Kristus paslėpė savo Dievystę, o Mišiose Jis paslepia ir savo žmogystę, Jis pasirodo duonos ir vyno pavidalais.
Kas tuomet sužadina gyvą tikėjimą Dievu, pasislėpusiu Švenčiausiame Sakramente, tas parodo gilesnį tikėjimą, negu piemenėliai, kurie pagarbino užgimusį Kristų. Jie akimis matė Kristaus žmogystę, o tikėjo jo Dievystę, kurios nematė. Mes nematome nei Kristaus Dievystės, nei Jo žmogystės, mes matome tik duonos ir vyno pavidalus, bet tikime, kad tuose pavidaluose pasislėpęs Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus.
Kodėl Kristus per Mišias tarsi prisidengia duonos ir vyno pavidalais?
Todėl, kad Jis norėjo pasilikti su mumis ir būti mūsų sielai maistas ir gėrimas, o žmogui pats patogiausias maistas ir gėrimas yra duona ir vynas. Kiek daug žmonių bijotų artintis prie Kristaus, jei Jis būtų tikros išvaizdos su dieviška didybe. Dabar Jis pasiliko tokiuose pavidaluose, kurie nesukelia žmogui jokios baimės.
Taigi nuo Mišių vidurio, t. y. po konsekracijos ant altoriaus nebėra nei duonos nei vyno, bet yra Kristus, kurį pagarbino trys Karaliai, kurį senelis Simeonas laikė rankose, kurį Švč. Marija Jeruzalės šventykloje aukojo Dievui Tėvui. Kristus per šv. Mišias daro stebuklus: duoną ir vyną perkeičia į savo Kūną ir Kraują.
Viso to nematome kūno akimis, bet tikime ir tuo nusipelnome didesnio užmokesčio, negu tie, kurie visa tai matė savo akimis. Juk pats Išganytojas pasakė šv. Tomui: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę.“ Kuo gilesnės yra tikėjimo paslaptys, tuo stipresnis turi būti mūsų tikėjimas, tuo didesnį užmokestį tokiu tikėjimu mes nusipelnome danguje.
Šv. Mišios yra ta pati auka, kurią Kristus paaukojo savo dangiškajam Tėvui, kentėdamas kančias ir mirdamas ant kryžiaus Kalvarijoje. Skirtumas čia tik tas, kad ant kryžiaus Kristus aukojo save Dievui Tėvui kruvinu būdu, išliedamas už mus savo Kraują, o per šv. Mišias jis save aukoja nekruvinu būdu. Auka ant kryžiaus įvyko vieną kartą, o Mišių auka gali būti sudabartinama daug kartų. Mirdamas ant kryžiaus, Kristus atpirko visus žmones, o šv. Mišios teikia mums tuos nuopelnus, kuriuos Išganytojas įgijo mirdamas ant kryžiaus.
Atsimink, skaitytojau, kad šv. Mišios nėra vien tik Išganytojo kančių ir mirties atvaizdas ar prisiminimas. Mišios yra tos pačios Jėzaus kančios, ta pati Jo mirtis, kuri įvyko ant kryžiaus Kalvarijos kalne. Galime tikrai sakyti, kad per kiekvienas Mišias Kristus miršta už mus, bet ne kruvinu, o mistiniu būdu. Šv. Grigalius sako: „Kristus, prisikėlęs iš numirusių, daugiau nebemiršta tokiu būdu, kaip mirė ant kryžiaus praliedamas savo Kraują. Per Mišias Jis pakartoja savo kančias ir mirtį už mus mistiniu būdu.“
Kad giliau įsidėtumei į galvą, kas pasakyta apie Kristų Švenčiausiame Sakramente, papasakosiu stebuklą, kurį aprašė dominikonų teologijos daktaras ir Kambrė vyskupas Tomas iš Kantimprė.
Duė (Douai) mieste šv. Mato bažnyčioje 1254 metais kunigas per Velykas dalijo žmonėms Komuniją.
Bedalydamas, jis pamatė vieną šv. Ostiją nukritusią ant žemės. Kunigas puolė ant kelių su didžiausia pagarba paimti nukritusios Ostijos. Neapsakomai nustebęs, jis pamatė, kad šv. Ostija pati pasikėlė nuo žemes. Kunigas ją paėmė, padėjo ant altoriaus ir atsiklaupęs maldavo Dievo atleidimo už paniekinimą, kuirs įvyko per neapsižiūrėjimą. Jam karštai ir nusižeminus maldaujant, šv. Ostija išnyko, o jos vietoje pasirodė Jėzus labai gražaus vaikelio pavidalu. Sugraudintas to reginio, kunigas ėmė balsiai verkti. Prie verkiančio kunigo atskubėjo keli kanauninkai, ir jie labai nustebo pamatę kūdikėlį Jėzų. Prie altoriaus ėmė grūstis bažnyčioje buvę žmonės. Šit įvyksta ten dar didesnis stebuklas. Kunigas ir atskubėjusieji kanauninkai matė Jėzų kaip labai gražų ir labai malonų vaikelį, o kiti žmonės, kurių tuo metu prisirinko daugybė, matė Jėzų suaugusio pavidalu, apsuptą dieviškos didybės. Nusigandę žmonės puolė ant kelių ir vos drįso savo akis pakelti. Tas reginys tęsėsi ištisą valandą. Po valandos Kristaus išvaizda išnyko. Jo vietoje liko švenčiausia Ostija. To stebuklo garsas pasklido po visą apylinkę. Sužinojęs apie tai, vysk. Tomas iš Kantimprė, kuris paskiau ir aprašė šį stebuklą, nuvyko į Duė miestą, į šv. Mato bažnyčią, kreipėsi j tos bažnyčios kleboną ir paklausė, ar tikrai čia įvyko toks stebuklas, kaip žmonės pasakoja? Klebonas atsakė: „Kristus ne vien tuomet pasirodė didžiai žmonių miniai, bet ir dabar jis pasirodo žmogaus pavidalu.“
„Tuomet užsidegė manyje noras matyti Kristų, ‒ rašo minėtasis vyskupas, ‒ ir aš paprašiau klebono parodyti man tą šv. Ostiją. Tuoj nuėjome į bažnyčią, o su mumis kartu ir minia žmonių, norinčių pamatyti Išganytoją. Klebonas, baimės suimtas, paėmė Švenčiausiąjį Sakramentą ir laimino žmones. Žmonės, pažvelgę į Ostiją, sušuko: „Jėzus, Jėzus!“ ir pradėjo verkti. Iš jų veidų buvo matyti, kad jie mato kažką nepaprastą. Aš paklausiau klebono: „Ką reiškia tas žmonių šauksmas, ir dėl ko jie verkia?“ „Mes matome Kristų žmogaus pavidalu“, ‒ atsakė klebonas. Aš nieko kito nemačiau, ‒ rašo vyskupas, ‒ tik šv. Ostiją. Su ašaromis ėmiau maldauti Dievo, kad ir mane padarytų vertą matyti Kristų žmogaus pavidalu. Galiausiai Dievas išklausė mano maldavimus, ir pasirodė man Kristus, tik vėl kitaip, negu susirinkusiems žmonėms: jie matė Jėzų labai gražaus kūdikėlio pavidalu, o man Jis pasirodė kaip neapsakomai gražus ir labai malonus suaugęs vyras.
Taip aš mačiau savo mieliausią Išganytoją. Tas reginys uždegė manyje tokią meilės ugnį, jog atrodė, kad širdis tuoj ištirps. Taip man bežiūrint Jėzaus veidas pradėjo mainytis: iš linksmo, malonaus jis vis labiau ėmė liūsti, ir, galop, aš pamačiau Jėzų, kaip Jis atrodė per savo kančią. Jo veide buvo neapsakomas liūdesys, ant galvos ‒ baisus erškėčių vainikas, veidas krauju aptekęs, iš šventosios Galvos, sudraskytos erškėčių dyglių, kraujas varvėjo per skruostus. Tas reginys sukėlė mano širdyje toki pasigailėjimą, jog mano akys paplūdo ašaromis.
Vieni žmonės džiaugėsi, kiti buvo baimės ir pagarbos apimti, dar kiti verkė ir t. t. Mat, tuo pačiu metu vieni matė Kristų kaip kūdikėlį, kiti ‒ kaip labai malonų jaunikaitį, Dievo didybės apsuptą, o treti ‒ baisias kančias kenčiantį.
Šv. Mišių auka yra pati kilniausia
Kad geriau suprastume šv. Mišių kilnumą, pažvelkime bent truputį, kas yra tas, kuris per Mišias aukoja, kam Jis aukoja ir ką aukoja.
Per šv. Mišias pagrindinis ir tikrasis aukotojas yra ne kunigas, stovintis prie altoriaus, bet pats Dievo Sūnus, Jėzus Kristus ‒ ne vien dėl to, kad Jis pats įsteigė šv. Mišių auką, bet ir dėl to, kad per kiekvienas Mišias duoną ir vyną Jis perkeičia į savo Kūną ir Kraują. Todėl šv. Jonas Auksaburnis ir sako, kad per Mišias tikrasis aukotojas yra pats Jėzus Kristus, o kunigas teikia tik savo patarnavimą Kristui. To paties moko ir visuotinis Tridento Susirinkimas.
Taigi, kai matai kunigą, aukojantį Mišias, būk tikras, kad tai daro nematomas Kristus.
Dėl to šv. Mišių auka Dievui yra maloni ir tuomet, kada Mišias aukoja net ir netikęs kunigas, nes, kaip jau minėta, čia tikrasis ir aukščiausias kunigas yra pats Išganytojas, o kunigas, kurs aukoja Mišias, yra Kristaus tarnautojas ir tik antraeilis Mišių aukotojas. Jis aukoja Mišias visos Bažnyčios ir visų tikinčiųjų vardu.
Atsimink, skaitytojau, kad kartu su Išganytoju ir su celebruojančiu kunigu Kristaus Kūną, Jo Kraują, Jo kančias, Jo nuopelnus Dievui aukoja ir visi tie, kurie tose Mišiose dalyvauja. Taigi ir vyrai, ir moterys, ir vaikai. Dėl to ir kunigas, atsisukęs į žmones per Mišias sako: „Orate fratres...“, tai yra „Melskitės, broliai, kad mano ir jūsų auka būtų maloni visagaliam Dievui.“
Pagalvok, skaitytojau, kokią galybę tu turi savo rankose! Atsimink, jog klausydamas šv. Mišių, tu esi tarytum kunigas ir kartu su Kristumi aukoji Dievui patį Išganytoją, Jo kančias, Jo nuopelnus.
Dėl to, kada tik galėsi, šventą dieną niekuomet nepraleisk progos pamaldžiai dalyvauti šv. Mišiose.
Dabar, pažvelkime, kam Jėzus aukoja Mišių auką.
Dovana arba auka turi būti tinkama tam asmeniui, kuriam nori aukoti. Juk vienokia dovana reikalinga, jeigu ją nori duoti pavargėliui, ir visai kitokios dovanos reikia, jeigu ją nori duoti karaliui.
Šv. Mišių auka yra aukojama pačiam Dievui. Dievas yra begalinis dangaus ir žemės Viešpats. Todėl ir Jam per Mišias teikiama auka turi būti begalinė.
Per Mišias Kristus pats save aukoja dangiškajam Tėvui taip pat, kaip Jis pasiaukojo Kalvarijoje, mirdamas ant kryžiaus.
Per Mišias Kristus aukoja ne vien savo Kūną ir Kraują, bet ir visa tai, ką Jis per trisdešimt trejus metus nuveikė: savo pasninkus, savo maldas, savo keliones, savo mokymą, patirtus persekiojimus ir kančias. Taigi, per Mišias Kristus aukoja Dievui už mus visą savo žmogystę. Kadangi Kristaus žmogystė yra sujungta su Dievyste, dėl to Mišių auka turi begalinę vertę Dievui.
Per Mišias Kristus aukoja už mus save dangiškajam Tėvui tiek kartų, kiek kartų yra laikomos Mišios visame pasaulyje.
Dievas taip mus myli, kad mums davė savo vienatinį Sūnų. Jėzus Kristus per Mišias mums atiduoda pats save ir begalinius savo nuopelnus. „O, koks neapsakomas Dievo gailestingumas, ‒ sako šv. Anzelmas. ‒ Dievas Tėvas man sako: „Imk mano Sūnų, aš Jį tau atiduodu. Aukok Jį man vietoj savęs.“ O Dievas Sūnus sako: „Imk mane ir aukok mano Tėvui vietoj savęs.“
Kokie menkaverčiai mano maldavimai, mano pagarbinimai, mano padėka būtų be Jėzaus! Kas kita, jei mano sutrintos ir nužemintos širdies prašymai yra sujungti su Išganytojo nuopelnais.
Iš to, kas pasakyta, aišku, kad Mišių aukos kilnumas ir jos vertė yra begalinė. Iš to taip pat aišku, jog Kristus yra mūsų vyriausias kunigas, mūsų galingiausias tarpininkas ir mylimiausias mūsų užtarėjas. Apie Mišias šv. Pranciškus Salezas „Filotėjoje“ sako: „Šv. Mišios yra dvasinė Saulė, krikščioniškosios religijos svarbiausioji dalis, pamaldumo širdis, Dievo baimės siela, Dievo meilės bedugnė, kuria Dievas susijungia su mumis ir gausiai mums teikia savo dovanų ir malonių.“
Šv. Mišių nauda yra neapsakoma
Šv. Mišios, kaip jau matėme, yra ta pati Auka, kurią Kristus aukojo dangiškajam Tėvui mirdamas ant kryžiaus. Savo kančiomis ir mirtimi Kristus pelnė mums begalinius dangiškus turtus. Tuos turtus Išganytojas mums dalija per šv. Mišias.
Kiekvienas gali gauti turtų tiek, kiek pats nori. Kaip iš jūros gali semti tiek vandens, kiek patinka, ir vis tiek jūros neišsemsi, taip ar net dar labiau ir iš šv. Mišių ‒ semk dangiškų turtų, kiek tau patinka ir jų niekuomet neišsemsi.
Jei nužengtų iš dangaus Dievo Motina ir tartų: „Mano mielas kūdiki, aš tol nenustosiu meldusi už tave savo mieliausio Sūnaus, kol Jis suteiks tau išganymą.“
Išgirdęs tokį Dievo Motinos pažadėjimą, argi tu nesidžiaugtum?
Jei tu maldingai, su tinkamu pasirengimu dalyvauji šv. Mišiose, tavo išganymo iš dangiškojo Tėvo prašo pats Kristus. Per Mišias Kristus aukoja už tave Dievui Tėvui savo Kūną ir Kraują. Už tave meldžia visos Išganytojo žaizdos, Jo Švenčiausioji Širdis, ietimi perverta, kiekviena Jo ašara, dėl tavęs išlieta.
Argi tokio Jėzaus maldavimo neišklausys Jo dangiškasis Tėvas? Atsimink, kad Kristaus malda yra visagalė. Pagalvok, kokių malonių gali tau Kristus per Mišias išprašyti, kokias nelaimes Jis gali nuo tavęs pašalinti!
Išganytojas labai mus myli ir trokšta mūsų laimės, pats nori mums daugiau savo malonių suteikti, negu mes patys norime jų gauti. Dėl to ar daugiau, ar mažiau dangiškų turtų pasisemsime per šv. Mišias, tai priklauso visų pirma nuo mūsų pačių.
Kuo labiau mes tų dangiškų malonių norėsime, tuo su didesniu pamaldumu ir su tinkamesniu pasirengimu Mišiose dalyvausime, tuo daugiau pasisemsime dangiškų turtų. Kuo menkesnis bus mūsų pasirengimas ir pamaldumas, tuo mažiau pasisemsime per Mišias tų dangiškų malonių.
Kam per šv. Mišias tenka tos dangiškos malonės?
Visu pirma tos malonės tenka tam kunigui, kuris pamaldžiai šv. Mišias aukoja.
Neapsakoma Dievo malonė tenka tam, už kurį Mišios yra aukojamos. Jei Mišios yra aukojamos už tave, skaitytojau, ar už tą, už kurį tu prašei, tai, anot tėvo Segnerio S.J., yra tas pat, kaip Išganytojas būtų iškentėjęs visas kančias ir miręs ant kryžiaus už tave vieną, ar už tą, už ką buvo aukojamos Mišios, nes ir nekruvinoji šv. Mišių auka turi tokią pat begalinę vertę ir galybę, kaip ir Kristaus kančios bei Jo mirtis ant kryžiaus. To paties moko ir šv. Ambraziejus.
Daugybė Dievo malonių tenka tiems, kurie pamaldžiai su nuoširdžiu pasirengimu dalyvauja šv. Mišiose.
Išganytojas ypatingu būdu teikė savo nuopelnus tiems savo pasekėjams, kurie, Jam mirštant, stovėjo prie kryžiaus ir pamaldžiai maldavo Jo pasigailėjimo ir malonių. Tokių pat malonių gali Išganytojo išprašyti ir tie, kurie tinkamai dalyvauja šv. Mišiose, nes šv. Mišios yra ta pati auka, kurią Kristus aukojo dangiškajam Tėvui, mirdamas ant kryžiaus.
Dievo malonių, kurios plūsta per kiekvienas Mišias, gauna visa Kristaus Bažnyčia ir jos nariai.
Žmogau, argi galėtumei apleisti šv. Mišias, argi drįstumei per Mišias blogai elgtis, jei pagalvotumei, kad pats Dievo Sūnus ateina per Mišias už tave aukoti Dievui Tėvui savo kančias, savo mirtį, savo Kraują, ateina atiduoti tau savo kančią ir mirties nuopelnus, kad tave išganytų. Atsimink, kad vienas Kristaus Kraujo lašelis yra brangesnis už visus dangaus ir žemės turtus. O per Mišias Išganytojas, kaip jau minėjau, atiduoda tau visas savo kančias ir visus savo nuopelnus, tomis kančiomis ir mirtimi nupelnytus.
Jei karalius dalytų savo turtus ir kiekvienas galėtų jų imti tiek, kiek patinka, argi neitumei gauti tų turtų, argi pasiliktumei namie? Per Mišias Kristus tau duoda raktą į savo iždą ir kviečia tave imti dangiškus turtus.
Neapleisk šv. Mišių šventadieniais ir šiokiadieniais, kada tik gali, nes įsigytieji dangiški turtai bus tavo per amžius.
Be to, atsimink, kad pats gyvųjų ir mirusiųjų Teisėjas bus tavo užtarėjas, jei uoliai į Mišias ėjai ir pamaldžiai jose dalyvavai. Prisimink savo mirties ir teismo valandą ir pagalvok, ar norėtum turėti tokį užtarėją.
Vieni klausia, kas svarbiau, ar dalyvavimas Mišiose, ar Mišių aukojimas. Labai svarbus dalykas yra pamaldžiai dalyvauti Mišiose, bet daug svarbesnis ir daug naudingesnis dalykas, jei už tave ar už kitą bus aukojamos Mišios, o geriausia, jei Mišios bus aukojamos tavo pageidavimu už tave (tavo intencija) ir tu pats pamaldžiai jose dalyvausi.
