Rugsėjo 29 dieną tradiciniame liturginiame kalendoriuje - labai sena Šv. Mykolo arkangelo bazilikos pašventinimo šventė, kurios nebeliko naujajame liturginiame kalendoriuje po 1969 m. liturginės revoliucijos. Dalinamės kun. Edmundo Naujokaičio FSSPX pamokslu apie šv. arkangelą Mykolą, papiktinimą ir šventą pyktį.
***
Brangūs tikintieji,
šiandien Šv. arkangelo Mykolo iškilmė. Ta šventė mums primena nuostabų dvasinį angelų pasaulį, apie kurį mes retai pagalvojame. Taip retai kreipiamės į Viešpaties angelus pagalbos, nors jie nuolat mus sergsti ir globoja. Gyvendami šitoje žemėje mes priklausome Kovojančiai Bažnyčiai ir dažnai matome pasaulyje nenuilstamą kovą tarp gėrio ir blogio, nuolatinius susidūrimus tarp tų, kurie stengiasi vienaip ar kitaip vykdyti Dievo valią, ir tų, kurie prieš tą valią sukyla. Ir šis karas, vykstantis mūsų žmogiškame pasaulyje, mums kartais daro didelį įspūdį, tačiau nepamirškime, kad tai tėra neryškus atspindys to didžiojo konflikto, prasidėjusio dar laikų pradžioje, t. y. konflikto tarp angelų – grynai dvasinių būtybių, daug tobulesnių už žmones.
Iš Apreiškimo knygos žinome apie susidūrimą tarp Liuciferio – išpuikusio angelo, nepaklususio Dievo valiai – ir arkangelo Mykolo, kurio vardas Mikha'el reiškia kas kaip Dievas?. Šventasis Grigalius Didysis sako, kad kiekvieną kartą, kai reikia atlikti kokį darbą, reikalaujantį nepaprastos ištvermės gerame, Dievas skiria tai pasiuntinystei arkangelą Mykolą. Mykolas pasipiktino Liuciferio puikybe ir sutriuškino jį neatremiamu klausimu: kas kaip Dievas? Kas gali prilygti Dievui, visagaliam teisingiausiam Tvėrėjui? Kaip drįsti nepaklusti Jo valiai ir kelti save į Jo vietą? Nors esi didis angelas, bet esi tik tvarinys, mažiau nei dulkelė, lyginant su tuo, kuris tave pašaukė į būtį, kuris tau davė visą tavo tobulumą. Liuciferis buvo ištremtas iš dangaus, bet jis nepasidavė ir ta kova tęsiasi toliau šitame pasaulyje, žmonių istorijoje ir žmogaus sieloje.
Kaip gi veikia piktasis sielų priešas? Koks yra jo stipriausias ginklas? Teologija mums sako, kad Dievas, kaip pirmoji viso ko priežastis, šitame pasaulyje dažniausiai veikia ne betarpiškai ir tiesiogiai, o per antrines priežastis – per angelus ir žmones. Ir štai šėtonas, kurį Bažnyčios tėvai vadina Dievo beždžione, nevykusiu mėgdžiotoju, taip pat dažniausiai skleidžia blogį ne tiesiogiai veikdamas žmogaus sielą kokiomis nors pagundomis ar apsėdimu, bet kaip įrankiais pasinaudodamas kitais žmonėmis. Velnio ir nuodėmės vergais tapę žmonės bendrauja su teisiaisiais ir lyg spinduliuoja tas nuodėmes, kuriomis patys yra persiėmę, t. y. veikia kitus žodžiu arba pavyzdžiu, paskatina juos nusidėti. Toks yra įprastas vedimas į nuodėmes. Ir arkangelo Mykolo šventės Evangelija, kaip ir daugelis kitų vietų Šv. Rašte, tokį nuodėmės perdavimą vadina papiktinimu. Tai yra biblinis žodis: Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina.
Galime prisiminti, kas yra tas papiktinimas ir kaip jo saugotis. Ką reiškia tas žodis? Tai nėra pasipiktinimo sukėlimas, kai mes darome nuodėmę kitų akivaizdoje ir kaip reakciją sukeliame gerųjų pyktį. Atvirkščiai, tai yra toks subtilus nuodėmės darymas, kai kitas nepasipiktina blogiu, bet priima mūsų daromą pikta, pats tapdamas piktesnis. Ir tikras pasipiktinimas – šventas pyktis – yra būtent geriausia apsauga nuo to papiktinimo. Jis suteikia jėgų pasipriešinti, nubrėžia aiškią ribą tarp gėrio ir blogio, kurią velnias visaip stengiasi užmaskuoti.
Būtent tokiu pykčiu degdamas arkangelas Mykolas įveikė piktųjų dvasių legionus. Ir, deja, silpnas žmogus dažnai pasiduoda tam papiktinimui, lyg užsikrečia nuodėme nuo kito nusidėjėlio. Todėl Jėzus ir sako: Papiktinimai neišvengiami. Taip jau yra. Žmonės yra sužeisti gimtosios nuodėmės, tų nusidėjėlių yra daug, ir ta prasme statistiškai papiktinimai tikrai neišvengiamai puola kiekvieną sielą. Bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina. Šie žodžiai skirti ne vien kokiems dideliems nusidėjėliams, bet kiekvienam iš mūsų. Vėlgi Grigalius Didysis tęsia: „Papiktinimas tai yra tiesioginis kito paskatinimas mirtinai nuodėmei. Tai yra didesnis nusikaltimas už vagystę ar žmogžudystę, nes vagis ar žudikas pasikėsina tik į laikinas gėrybes, į nuosavybę ir kūno gyvybę, o papiktintojas į amžinąjį sielos išganymą. Ir kiekvienas iš mūsų esame tokiame pavojuje tapti papiktintoju, užsitraukti griežtą Viešpaties pasmerkimą, paskandinimą jūros gelmėje, apie kurį Jis sako Evangelijoje. Pirmiausia skaitydami tuos žodžius mes pagalvojame apie nuodėmes prieš skaistybes, t. y. papiktinimą šešto Dievo įsakymo srityje, ir čia mūsų sąžinė dažnai neturi mums daug ko prikišti, tačiau retai susimąstome, kad kalbame apie bet kokią nuodėmę, apie mūsų nuodėmės neišvengiamas pasekmes mus supantiems žmonėms. Net iš pirmo žvilgsnio lengvas nuodėmes.
Maldaknygėje „Aukštyn širdis“ prie pasiruošimo išpažinčiai yra toks skyrelis: Būdai prisidėti prie kitų nuodėmės. Tai yra labai svarbu. Šie būdai yra: patarti nusidėti; liepti nusidėti; pritarti nuodėmei; vilioti į nuodėmę; girti už nuodėmę; nutylėti, kai kitas nusideda; neuždrausti nusidėti; padėti nusidėti; ginti nusidedantį. Tokie yra devyni būdai prisidėti prie kitų nuodėmės. Ar dažnai ruošdamiesi išpažinčiai pakratome sąžinę dėl šitų punktų? Tai nėra vien mūsų nuodėmės ar mūsų apsileidimai, bet būtent prisidėjimas prie kitų nuodėmės.
Prisiminkime, kad pasaulio pabaigoje reikės stoti prieš visuotinį Dievo teismą ir jame bus iškeltos į viešumą ne vien mūsų padarytos konkrečios nuodėmės, bet pasirodys visos, dažnai šiandien visai nematomos, mūsų nuodėmių pasekmės kitų žmonių, gal net daugelio žmonių gyvenime. Galbūt mūsų mažytė nuodėmė papiktino kitą, paskui ta nuodėmė išaugo ir jos pasekmės pasidaro didžiulės. Kiek kartų davėme blogą pavyzdį? Kiek kartų tyliai pritarėme mūsų šeimoje, darbovietėje, kaimynystėje padarytam nuodėmingam veiksmui ar žodžiui? Kiek kartų galėjome įspėti nusidėjėlį ir dėl šventos ramybės tą progą praleidome? Arba atvirkščiai – kai galėjome patylėti ir nedidelį dalyką nutylėti, mes kaip tik veidmainiškai ėmėme kritikuoti tą žmogų ir kaip tik jį papiktinome ir paskatinome toliau nusidėti. Yra toks posakis, kad mūsų krašte skrendančio drugelio sparnų plazdėjimas galima sukelti uraganą kitame žemės pusrutulyje. Tad viskas šitame pasaulyje yra susiję, visi dalykai, net ir menkiausi, veikia vieni kitus. Šitas principas galioja ir dvasiniame gyvenime. Kokiam nors žmogui mūsų pasakytas piktas žodis įžeidžia jo savimeilę, sužadina piktumo ydą, tą pyktį jis namuose išlieja ant vaikų galvos, vaikai paaugę tampa nusikaltėliais ir keršija visai visuomenei ir t.t. Paskutiniame teisme mes išvysime visas tas grandinines reakcijas, kurias sukėlė mūsų, atrodytų, tokios nereikšmingos nuodėmės.
Ir dar blogiau – velnias ragina mus nekreipti dėmesio į papiktinimus, ragina juos įsivaizduoti kaip kažkokį normalų žmonių gyvenimo reiškinį. Šitais technologijų laikais išauga tokios vadinamos nuodėmės struktūros, tokios socialinės mašinos, kurios milijoniniais tiražais produkuoja tuos papiktinimus ir progas, vedančias į nuodėmę. Ir mes susigyvename su tuo kaip su neišvengiama blogybe ir apsimetame, kad jeigu nekreipsime į jas dėmesio, jos neatneš mums žalos. Kai kunigas paragina atsisakyti televizijos namuose, tuoj sakoma: bet juk yra ir gerų laidų; jeigu rodo ką nors blogo, aš perjungiu kanalą; pagal programą pasirenku, ką žiūrėti, ir t. t. Pamirštama, kad šių laikų televizija nebėra masinės informacijos priemonė, o papiktinimų produkcijos mašina. Kad ir ką bežiūrėčiau, išstatau savo sielą tai indoktrinacijai, kuri neišvengiamai keičia mano vertybes, padaro mane liberalu, tokiu plačių pažiūrų laisvamaniu, klibina mano dvasinio pasaulio pamatus, jeigu ne tiesiogiai skatina nuodėmei.
Negalim susitaikyti su papiktinimu lygiai taip, kaip negalim susitaikyti nei su viena nuodėme. Negalim tapti atsparūs papiktinimams arba „užsigrūdinti“. Net ir uoliausiai siekdami šventumo liekame žmonės, sužeisti gimtosios nuodėmės, ir kova su pagunda tęsiasi iki mirties. Tas graikiškas žodis angelas reiškia pasiuntinys, t. y. Dievo sutvertų dvasių pasiuntinystės titulas. Tačiau prisiminkime, kad kiekvienas iš mūsų esame pasiuntinys savo aplinkoje. Savo moraliniame gyvenime jokiu būdu negaliu išlikti neutralus – nei raudonasis, nei baltasis. Šv. Tomas Akvinietis moko, kad kiekvienas mažiausias mūsų žodis, mintis ar veiksmas, atliktas laisva valia ir su pilnu suvokimu, yra neišvengiamai arba geras, arba nuodėmingas, atitinkantis Dievo valią arba jai priešingas. Tad sąmoningas suaugęs žmogus negali atlikti veiksmų anapus gėrio ir blogio. Kiekvienas gyvename tarp kitų žmonių ir todėl tampame arba Dievo, arba velnio įrankiais kitų žmonių atžvilgiu. Mes visada stojame į vieną arba į kitą pusę. Kitiems galima būti angelu sargu, paskatinančiu jų sielų išganymą, arba piktąja dvasia, gundančia nusidėti. Dažniausiai tą pačią dieną būname ir tuo, ir tuo. Toks jau yra mūsų gyvenimas ir mūsų netobulumas.
Jūs pasaulio šviesa, sako Viešpats, neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Mes negalime nuslėpti nuo aplinkos mūsų gerų ar blogų darbų. Mes skleidžiame aplink save arba Kristaus šviesą, arba pražūtingą blogio radiaciją. Žmonės mato mūsų gerus ir blogus darbus, o jeigu nemato dabar, tai dažniausiai pajunta vienokias ar kitokias jų pasekmes ir tada vargas mums, jeigu tai reikš kurios nors sielos pražūtį. Tai yra neišvengiama – negalime išlikti neutralūs, nuolat dalyvaujame toje kovoje. Tai galioja mūsų šeimos gyvenime, religijos srityje ir visur kitur.
Šeimoje vaikai kasdien betarpiškai susiduria su tėvų ydomis, jų silpnybėmis, tarpusavio konfliktais, nenuoširdumu, kai kalbama viena, o patys tėvai elgiasi kitaip. Kiekvienas žinome daug pavyzdžių, kai panašios blogybės pereina iš kartos į kartą, vaikai savo gyvenime eina tėvų išmintu keliu. Ir taip pat dažnai manoma, kad papiktinimų skleidimas yra jaunų žmonių „privilegija“, vėl siejant tai su šeštuoju Dievo įsakymu. Tai yra didelė klaida: visų nuodėmių negalima suvesti į lyties sritį, užmirštant religiją, teisingumą, susivaldymą ir visas kitas dorybes.
Kiek senelių ir močiučių šiandien pamiršta savo kilnų pašaukimą būti gyvenimo išminties, šeimos tradicijų nešėjais savo anūkams, apleistiems sunkiai dirbančių tėvų? Krikščioniškoje visuomenėje seneliai yra šeimų ministrai religijos klausimams, galima taip pavadinti. Lietuvoje tai dar ne taip žymu, bet Vakaruose matome tuos būrius pensininkų, kurie rengiasi ir elgiasi kaip paaugliai, kurie mano, kad užsitarnavo senatvėje mėgautis kuo daugiau malonumų ir savo apsileidimą skuba pateisinti nuovargiu ar ligotumu. Kodėl tada anūkai turi gerbti savo močiutę ir ja rūpinti, jeigu ji su treningu kopinėja po kalnus ar vakarus leidžia žiūrėdama serialus? Jeigu jos kalbos lėkštesnės ir vaikiškesnės už anūkų? Deja, taip yra labai dažnai. Tuo būdu senoji karta tampa papiktinimu jaunimui ir pasekmės yra labai skaudžios.
Mūsų pavyzdys kitiems žmonėms yra labai svarbus tikėjimo srityje. Žinoma, pirmiausia dvasininkų, bet taip pat ir tikinčiųjų gyvenimo pavyzdys yra svarbiausia Evangelijos skelbimo priemonė. Tai, ką dabar matome Bažnyčioje, kur ištisa dvasininkijos karta tampa papiktinimu tikintiesiems, yra baisu. Tačiau kaip dažnai turime pastebėti, kad mes – katalikai, besilaikantys Tradicijos, dažnai smerkiantys modernistus – esame tokie patys savo amžiaus ir savo aplinkos vaikai kaip ir kiti. Mūsų bendruomenės taip pat kenčia nuo tų pačių problemų, kaip ir daugelis parapijų, ir aplinka, ypač kritiškai nusiteikę Tradicijos oponentai, netrunka piktdžiugiškai nurodyti mūsų silpnybes ir mūsų pačių tikėjimo dalykų neišmanymą, šventų dienų nesilaikymą, aplaidumą maldoje ir t. t. Už visa tai iš mūsų irgi bus pareikalauta apyskaitos, nes kas daugiau gavo, tas turi didesnę pareigę rodyti gerą pavyzdį. Kada nors galim išgirsti tokį Teisėjo žodį: buvai vienas iš tūkstančio ar iš milijono, kuris gavai malonę atsidurti tradicinėse Mišiose, tau buvo duotas Bažnyčios Tradicijos lobis, gal net dalyvavai rekolekcijose, skaitei tokias knygas, apie kurias milijonai žmonių net nepagalvojo, o kuo tavo gyvenimas skyrėsi nuo tavo kaimynų pagonių gyvenimo? Nesupratai, kad buvai pašauktas būti angelu savo aplinkoje, praleidai progą padaryti tiek gero, o gal net savo artimui tapai suklupimo akmeniu.
Tai yra didelė atsakomybė. Gerieji angelai yra lyg nupoliruoti veidrodžiai, kurie tobulai atspindi Dievo savybes – Jo visagalybę, teisingumą, gerumą ir meilę. Tai galioja ir mums, žmonėms. Kiekvienas žmogus yra sutvertas pagal Dievo atvaizdą ir jo esmingiausias pašaukimas yra bent kiek atspindėti Dievą, tapti panašiu į Jį, apsireiškusį mums Jėzuje Kristuje. Bet, deja, mes piktiname Dievą ir savo artimą storu dulkių sluoksniu ant mūsų sielos veidrodžio. Spalio mėnuo yra angelų mėnuo – melskime savo Angelą Sargą ir ypač Mykolą Arkangelą, kad padėtų mums nenusilpti toje dvasinėje kovoje ir nepasiduoti iliuzijai, kad gyvename ramiai ir saugiai, kad suteiktų mums jautrumo saugotis progų, vedančių į nuodėmę, netapti papiktinimu ir kada nors pelnyti būti įskaitytiems į tarpą tų, kurie danguje visuomet regi dangiškojo Tėvo veidą. Amen.
