Prancūzų rašytojas Yves Chironas savo biografijoje aprašo vieno Amerikos kareivio, išsilaipinusio Italijoje per Antrąjį pasaulinį karą, atvejį. Šis karys buvo juodaodis katalikas iš Niujorko. Angliškai jis kalbėjo tik Harlemo slengu-dialektu, neįkandamu niekam, kas neužaugo šiame juodaodžių rajone. Vos tik kareivis atsiklaupė prieš Tėvą Pijų, vienuolis pradėjo kalbėti šiuo slengu taip gerai, lyg tai būtų daręs visą gyvenimą.
Bet Tėvas Pijus taip pat turėjo charizmą, padariusią jį stebuklingu nuodėmklausiu: aiškiaregystę ir dvasių skyrimą – ypatingai retą sielų skaitymo tarsi atverstų knygų savybę.
Tėvas Pijus kelis kartus yra užsiminęs, kad informaciją apie sielas gaudavo iš vieno ir to paties šaltinio.
Kartą, 1955 metais, jaunas Romos seminaristas Derobertas gavo galimybę vykti į San Giovanni Rotondo. Į šią kelionę jis leidosi kupinas įtarumo. Galbūt atsimindamas kaltinimus Tėvui Pijui 1920-aisiais – įžangą į šio vienuolio viktimizavimą Jono XXIII pontifikato metu – Derobertas galvojo, kad pamatys vargšą suklaidintą senelį ar net apgaviką. Vis tik jis nusprendė išbandyti žymųjį kapucino kaip nuodėmklausio talentą. Pirmoji staigmena šiam jaunuoliui (kuris truputį per daug savimi pasitikėjo) buvo ta, kad Tėvo Pijaus akivaizdoje jis staiga prarado bet kokią drąsą ir net nebepajėgė atsiminti, ką norėjo išpažinti. Tėvas Pijus leido jam akimirką atsikvėpti, o po to užvedė ant kelio su tokiu tikslumu, kad tai negalėjo būti paprasčiausias natūralus įžvalgumas. Vienuolis griežtai įvardino Deroberto kaltes, kuriomis jis net pats savęs nekaltino – labiau iš nerūpestingumo, nes iki tol tiesiog nesuvokė jų sunkumo ir gylio.
„Su ašaromis akyse jis atskleidė kai kurių mano veiksmų sunkumą, kurio, tiesą sakant, aš anksčiau nesupratau. Tačiau kai išgirdau tai iš Tėvo Pijaus lūpų, supratau jų tikrąjį mastą. Jis kartojo: „Tai rimta, tai rimta…“, ir verkė. Buvau labai sutrikęs, nes viskas, ką jis sakė, buvo tikra tiesa. Be to, jis įvardijo tikslias detales, kurias aš pats buvau pamiršęs. Kartais veikiame lyg automatiškai, visiškai be jokio supratimo apie savo kaltę.“
Šis seminaristas, toks pasipūtęs ir išdidus, atkeliavęs čia tik išbandyti vargšą italų vienuolį (kurį kai kurie Bažnyčios hierarchai įtarinėjo apgaudinėjimu), tuomet gavo svarbiausią savo gyvenimo pamoką. Po išrišimo jis buvo sutrikęs ir sustingęs, tiesiog nesuprato, kas jam nutiko. Tėvas Pijus jo paklausė: „Ar tiki į savo Angelą Sargą?“
1950-aisiais pamaldumas Angelui Sargui daugybei katalikų atrodė pasenęs, vaikiškas, juokingas ir gėdingas. Tačiau prancūzų kunigas buvo taip sužavėtas Tėvo Pijaus asmenybe, kad nedrįso juoktis jam į veidą. Vis tik tarsi norėdamas paprovokuoti, jis ištarė pirmus kvailus į galvą šovusius žodžius: „Tai kad aš jo niekada nesu matęs!“
Tuomet, tarsi išpildydamas jaunuolio Angelo Sargo, kuris taip ilgai nuo to susilaikė, norą, Tėvas Pijus skėlė seminaristui stiprų antausį ir tarė: „Atidžiai pažiūrėk – jis ten ir jis labai gražus!“
Seminaristas Derobertas, raudonu ir nuo skausmo geliančiu žandu, taip patikėjo Tėvo Pijaus žodžiais, kad staigiai pasisuko, tarsi tikėdamasis tiesiai prieš save išvysti dangišką dvasią. „Aš tikrai nieko nemačiau, bet Tėvo išraiška buvo tokia, lyg jis tikrai būtų kažką matęs. Jis nežiūrėjo į tuščią erdvę. „Tavo Angelas Sargas čia ir tave saugo! Tinkamai jam melskis!“ Tėvo Pijaus akys spindėjo, lyg atspindėdamos Angelo šviesą.“
Po šio įvykio Derobertas niekada nebeabejojo savo Angelo Sargo egzistavimu. Priešingai, tapęs kunigu jis parašė kelias knygas apie pamaldumą angelams.
