I. Mokymas apie Tikrąjį Buvimą.
Kartą vienas žmogus buvo įmestas į kalėjimą. Ten jį taip kankino alkis, troškulys ir šaltis, jog jis manėsi jau bemirštąs. Vieną dieną tos šalies karalius nusprendė aplankyti kalinį, norėdamas pamatyti, kaip šis pakeliąs savo kentėjimus. Nusivilkęs savo karališką apdarą ir taip užsimaskavęs, jis atvyko į kalėjimą ir paklausė vargšo žmogaus, kaip jam sekasi, tačiau kalinys, apimtas didelio liūdesio ir nevilties, net nesiteikė jam atsakyti. Kai karalius išėjo, kalėjimo prižiūrėtojas tarė nusikaltėliui: „Ar žinai, kas toks tave kalbino? Tai buvo pats karalius.“ „Karalius − sušuko kalinys. − Vargas man! Jei būčiau tai žinojęs, bučiau puolęs jam į kojas ir apsikabinęs jo kelius; būčiau neišleidęs jo, kol jis nebūtų manęs pasigailėjęs. Deja! Kokią puikią progą išsilaisvinti iš kalėjimo aš praradau.“ Taip vargšas kalinys dejavo, kankinamas sielvarto ir nevilties, tačiau viskas buvo bergždžia.
Brangus skaitytojau, manau, tu supranti šios istorijos prasmę. Šio kalinio kentėjimai simbolizuoja žmogaus gyvenimo šioje žemėje vargingumą. Mūsų gimtinė yra danguje, ir kol gyvename žemėje, esame kaliniai ir tremtiniai. Mes esame toli nuo Jėzaus Kristaus, mūsų karaliaus; toli nuo Marijos, mūsų gerosios motinos; toli nuo dangaus angelų ir šventųjų; toli nuo mūsų brangių mirusių draugų. Tačiau daugelis krikščionių ir kitu atžvilgiu yra panašūs į kalinį, apie kurį čia pasakojau. Jie nepažįsta Jėzaus Kristaus, tikrojo jų karaliaus, kuris ne tik juos lanko, bet ir gyvena visai šalia jų. „Bet, − paklausi, − kaip Jėzus Kristus gali gyventi šalia jų jiems to nežinant?“ Todėl, kad jis yra apsivilkęs keistu apdaru ir pasirodo jiems užsimaskavęs. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus gyvena dviejose vietose: danguje, kur jis rodosi neužsimaskavęs, toks, koks jis yra iš tiesų, ir žemėje, Švenčiausiajame Sakramente, kur jis prisidengia duonos išvaizda. Kartą viena vienuolė pasakė šv. Teresei: „Kaip norėčiau, kad būčiau gyvenusi mano mielojo Išganytojo Jėzaus Kristaus laikais, tuomet būčiau galėjusi pamatyti, koks jis yra malonus ir mielas.“ Šv. Teresė tai išgirdusi nusijuokė. „Ką! − tarė ji. − Argi nežinai, mano brangioji sese, kad tas pats Jėzus Kristus vis dar yra su mumis žemėje, kad jis gyvena visai šalia mūsų, mūsų bažnyčiose, ant mūsų altorių, Švenčiausiajame Sakramente?“ Taip, Švenčiausiasis Sakramentas arba Šventoji Eucharistija yra tikras mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris tikrai, realiai ir iš esmės yra po duonos ir vyno išoriniais pavidalais, Kūnas ir Kraujas.
Tai iš tiesų didžiulė paslaptis, ir kad sustiprinčiau tavo tikėjimą, pateiksiu keletą įrodymų iš Šventojo Rašto ir Tradicijos. Pirmasis įrodymas yra paimtas iš šeštojo Evangelijos pagal Joną skyriaus. Mūsų dieviškasis Išganytojas žinojo, kad jeigu paskelbs žydams ir savo mokiniams tokį naują ir nuostabų mokymą, pirmiau jų tam neparengęs, neatsiras nė vieno, kuris Juo patikėtų. Jei Dievas ketina padaryti ką nors labai ypatinga, Jis paprastai parengia žmones tam, atskleisdamas jiems iš anksto, ką ruošiasi atlikti. Mes žinome, kad kai Jis ketino sunaikinti pasaulį tvanu, per Nojų paskelbė apie tai likus šimtui metų iki šio baisaus įvykio. O kai Dievo Sūnus tapo žmogumi ir ketino apsireikšti kaip pasaulio Išganytojas, jis pasiuntė šv. Joną Krikštytoją parengti žmones jo atėjimui. Galiausiai, ruošdamasis sunaikinti Jeruzalę, Jis paskelbė tai per pranašus, o Jėzus Kristus išvardijo ženklus, iš kurių žmonės galės spręsti, jog pasaulio pabaiga arti. Dievas taip elgiasi su žmonėmis, nes nenori jų priblokšti savo neįprastu ir nuostabiu elgesiu. Todėl kai mūsų dieviškasis Išganytojas rengėsi pranešti žmonėms, jog ketina duoti jiems savo Kūną ir Kraują kaip maistą jų sieloms, jis paruošė juos šiam paslaptingam mokymui įvykdydamas nepaprastai stulbinantį stebuklą.
Šis nuostabus stebuklas buvo penkių tūkstančių žmonių pamaitinimas penkiais duonos kepalėliais ir dviem žuvimis. Žmones, pamačiusius šį stebuklą, apėmė tokia pagarba Jėzui Kristui, jog jie norėjo paimti Jį ir prievarta paskelbti karaliumi, tačiau Jėzus, supratęs jų ketinimus, pasišalino. Vis dėlto kitą dieną jie vėl Jį surado, ir Jėzus, pasinaudodamas stebuklo jiems padarytu įspūdžiu, pranešė jiems apie dangišką maistą, kurį ketino duoti pasauliui. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, − kalbėjo jiems Jėzus, − jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos ligi soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus...“ (Jn 6,26–27). Čia Jis paskelbia, kad maistas, kurį ketina jiems duoti, suteiks jiems amžinąjį gyvenimą. Šie žodžiai sužadino jiems smalsumą, ir jie, trokšdami sužinoti daugiau apie šį dangišką maistą, paklausė, kokį ženklą Jis jiems duos ir ar maistas, apie kurį jis kalba, yra geresnis nei mana iš dangaus, kurią Dievas davė jų protėviams dykumoje. Tada Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę.“ (Jn 6,32-33)
Šiais žodžiais Jis parodo šios duonos pranašumą prieš Senojo Testamento maną, vadindamas ją „tikrąja duona iš dangaus“ ir teigdamas, jog ji turi tokią nuostabią galią, kad net gali duoti pasauliui gyvybę. Žydai, išgirdę apie tokią stebuklingą duoną, tarė Jam: „Viešpatie, duok mums visuomet tos duonos.“ (Jn 6,34) Tada Jis atsakė: „Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną − gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.“ (Jn 6,55–57) Jo mokiniai, tai girdėdami, kalbėjo: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (Jn 6,61) Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė „Jus tai piktina?“ (Jn 6,62) Atkreipk dėmesį, Jis nesako: jūs suklydote, jūs manęs nesuprantate. Priešingai, Kristus dar labiau pabrėžia būtinybę valgyti jo Kūną ir gerti jo Kraują: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!“ „Nuo to meto nemažai jo mokinių, − sako evangelistas, − pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo.“
Jėzus, matydamas, kad jie nepatikės, jog Jis rengiasi duoti jiems savo Kūną ir Kraują kaip maistą jų sieloms, leido jiems, pasipiktinusiems, pasišalinti ir, kai jie pasitraukė, tarė Dvylikai: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Tada Simonas Petras atsakė visų vardu: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu − Kristus, Dievo Sūnus.“ (Jn 6,68–70) Koks kilnus apaštalų tikėjimo paprastumas!
Jie tiki savo mokytojo žodžiais be mažiausios dvejonės. Jie priima Jo žodžius ta prasme, kuria kiti atsisakė tikėti. Jie priima juos jų akivaizdžia prasme, kaip pažadą, kad Jis duos jiems savo tikrą Kūną valgyti ir savo tikrą Kraują gerti. Jie tiki tvirtu tikėjimu paprasčiausiai todėl, jog Jis yra „Kristus, Dievo Sūnus“, pernelyg geras, kad apgautų, ir pernelyg išmintingas, kad suklystų; pernelyg patikimas, kad dalytų tuščius pažadus, ir pernelyg galingas, kad negalėtų jų išpildyti. Nuo to laiko mokiniai nuolat laukė, kada Jėzus Kristus išpildys savo pažadą.
Galiausiai ilgai laukta diena atėjo. Paskutinės Vakarienės metu Jėzus paėmė duoną, palaimino, davė savo mokiniams ir tarė: „Imkite ir valgykite, nes tai yra mano kūnas.“ Paskui, paėmęs taurę, Jis sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.“ (Mt 26,28). Apmąstydami šiuos žodžius, ypatingai turime atsižvelgti į kalbėtoją. Juos pasakė pats Dievas. Tas pats Dievas, kuris sukūrė dangų ir žemę iš nieko; kuris pradžioje tarė: „Tebūnie šviesa“, ir akimirksniu saulė, mėnuo ir žvaigždės pradėjo šviesti danguje; tas pats Dievas, kuris kadaise tvanu išnaikino visą pasaulį, palikdamas gyvus tik aštuonis žmones; kuris ugnimi iš dangaus sunaikino Sodomą ir Gomorą; kuris per savo tarną Mozę atliko tiek daug stebuklų faraono akivaizdoje ir išvedė izraelitus iš Egipto, padarydamas jiems sausą praėjimą per Raudonąją jūrą. Tai buvo tas pats Dievas, Jėzus Kristus, kuris kartą pavertė vandenį vynu; kuris padovanojo regėjimą aklajam, klausą kurčiajam, kalbą nebyliui ir gyvenimą mirusiajam; Jėzus Kristus, kuris įžengė į dangų ir kuris, pasaulio pabaigoje, vėl ateis su didžia galybe dangaus debesyse, gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Tai buvo Jis, didysis visagalis Dievas, kuris paėmė duoną į savo švenčiausias rankas, palaimino ją ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite, nes tai yra mano kūnas“. Ir kai tik Jis ištarė „tai yra mano kūnas“, duona iš tikrųjų buvo perkeista į Jo Kūną. Tai buvo Jis, kuris panašiai paėmė taurę, palaimino ją ir davė savo mokiniams, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas“. Ir kai tik Jis ištarė „tai yra mano kraujas“, vynas iš tikrųjų buvo perkeistas į Jo Kraują.
Kai Dievas kalba, jo įsakymai įvyksta akimirksniu. Kaip jis sukūrė saulę, mėnulį ir žvaigždes paprasčiausiai tardamas „Tebūnie šviesa“, taip per Paskutinę Vakarienę vien savo žodžio galia Jis akimirksniu pavertė duoną savo Kūnu, o vyną − savo Krauju. Tiems, kurie tuo abejoja, galime pritaikyti tą patį priekaištą, kurį šv. Joana Pranciška de Šantal kartą pateikė vienam kalvinistų bajorui, diskutuojančiam su jos tėvu dėl Tikrojo Buvimo. Ji tuo metu buvo tik penkerių metų amžiaus, tačiau išgirdusi ginčą, ji prisiartino prie eretiko ir tarė: „Ką jūs sakote, pone! Jūs netikite, kad Jėzus Kristus iš tikrųjų yra Šventojoje Eucharistijoje? Tačiau Jis pats mums sakė, kad Jis ten yra. Reiškia, jūs laikote Jį melagiu. Jei išdrįstumėte kėsintis į karaliaus garbę, mano tėvas gintų ją rizikuodamas savo gyvybe ir net jei tai kainuotų jūsų gyvybę. Tad ko galite tikitės iš Dievo, vadindamas jo sūnų melagiu?“ Kalvinistą labai nustebino vaiko užsidegimas, ir jis pabandė nuraminti savo jaunąją varžovę dovanėlėmis. Tačiau ji, degdama meile savo šventajam tikėjimui, pagriebė jo dovanas ir įmetė į degantį židinį, tardama: „Šitaip pragare degs visi tie, kurie netiki Jėzaus Kristaus žodžiais.“
Šv. Paulius karštai ragina korintiečius vengti bet kokių santykių su stabmeldyste ir susilaikyti nuo stabams paaukoto maisto, o kad juos įtikintų, vartoja šį argumentą: „Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne?“ (1 Kor 10,16).
Čia jis aiškiai sako, kad Šventojoje Eucharistijoje mes priimame ir valgome Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują. O dar toliau, tame pačiame laiške korintiečiams, jis sako: „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju“. Maža to, jis sustiprina savo pasakymą: „Kas valgo ir geria, to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą.“ (1 Kor 11,29)
Kaip galėjo Apaštalas skelbti, jog kiekvienas, nevertai priimantis Šventąją Komuniją, valgo ir geria amžinąjį pasmerkimą, jei iš tikrųjų jis nepriima mūsų Viešpaties? Argi ne kvaila būtų teigti, kad žmogus užsitraukia amžinąjį pasmerkimą vien tik dėl to, kad suvalgo gabalėlį duonos ar išgeria kelis lašus vyno. Tačiau kadangi Apaštalas, pamokytas paties Jėzaus Kristaus, žinojo, jog kas priima Šventąją Komuniją, priima patį mūsų Viešpatį, todėl jis ir skelbė, kad priimti ją nevertai reikštų tapti kaltu Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju, o tai reiškia pelnyti pragaro ugnį.
Be to, ir visi Bažnyčios tėvai moko to paties kaip ir šv. Paulius. Šv. Ignotas, Smirnos vyskupas, gyvenęs pirmajame amžiuje, šio miesto tikintiesiems rašo: „Kadangi eretikai atsisako pripažinti, jog Šventoji Eucharistija yra tas pats kūnas, kuris kentėjo dėl mūsų nuodėmių ir buvo Dievo Tėvo vėl prikeltas gyvenimui, jie miršta apgailėtina mirtimi ir pražūna neturėdami jokios vilties“.
Tertulijonas sako: „Mūsų kūnas maitinasi Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju, taip mūsų sielos prisipildo pačiu Dievu.“
Iš knygos „Šventoji Eucharistija, didžiausias mūsų turtas“
