„Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“ (Mat. 25; Luk. 12, 16-21).
Iš svarbiausių žmogaus prigimties ribotumų yra jo žinojimo ribotumas. Žmogaus žinojimas yra tiek ribotas, kad nežinome, kas mūsų laukia net artimiausioje ateityje. Yra daug dalykų, kuriuos žinoti ar nežinoti nėra labai svarbu. Atrodo tačiau, kad žmogui būtų labai pravartu nors kiek iš anksto žinoti savo mirties laiką. Nors senatvėn einąs žmogus ir pagalvoja, jog netoli yra gyvenimo pabaiga, tai nė vienas nemano, kad tai gali įvykti šiandien, sekančią naktį, sekančią ar kurią kitą netolimą dieną. Net ir tokių tarpe, kurių gyvenimo valandas yra jau suskaitę gydytojai ir slaugės, dėl kurių seserys vienuolės jau šaukia telefonu savo drauges vienuoles ir kunigus, prašydamos melstis už vieną mirties laukiantį ligonį, tik labai retas jaučia ir supranta, kad jo valanda jau atėjo. O kiek yra tokių, kurie, sėsdami į automobilį, pagalvotų, kad jis dabar skubės į tašką, kur nutruks jo gyvybė. Per visą žemę staigiai ir nepasiruošusių mirštančių kasdien yra tūkstančiai. Taigi nelaukta mirtis nėra joks nepaprastas įvykis: tai yra kasdieninis reiškinys.
Su mirtimi baigiasi visi žemėje užsibrėžti tikslai ir jų siekimo laikas, baigiasi visos pareigos ir profesijos, visi turėti talentai ir jų pasireiškimo laikas. Mes laikome labai svarbiomis tokias pareigas, kaip Bažnyčioje popiežiaus, kaip valstybėje prezidento, kaip šeimoje tėvo ir motinos. Laikome labai vertingais mokslininko, auklėtojo, apaštalo, rašytojo, menininko ir kitokius darbus. O tačiau nuo Aliaskos žvejo ir Alpių kalnų piemens ligi Katalikų Bažnyčios popiežiaus ir Jungtinių Tautų prezidento tais laikais, kai tautos tikrai sutartinai gyvens ir dirbs, viskas žmonių gyvenime bus mažos vertės, palyginus su paprasčiausio žmogaus mirties valanda. Ak, gi tą valandą nėra nei paprasčiausių, nei kilmingiausių, o kaip gimimo, taip ir mirties valandą visi esame tik žmonės.
Jeigu yra peiktinas ar kartais ir bartinas visoks žmogus už nerūpestingumą savo kasdieninėse luomo, profesijos ir tarnybos pareigose, tai tuo labiau peiktinas žmogus, nesirūpinąs savo gyvenimo svarbiausiu momentu — mirties valanda.
Kai kas klaidingai sako, jog mirties mintis ardanti žmogui ramybę, neduodanti ramiai nusiteikti savo pareigoms ir reikalams. Jeigu būtų net tiesa, ką jie sako, tai ir tada būtų ne tik neišmintinga, o tiesiog gyvenimo ir jo reikalų iškreipimas, dėl laikinų pareigų ir reikalų užmiršti ir negalvoti apie tikriausią ir svarbiausią dalyką — apie mirtį. Anas pasakymas tačiau, jog mirties mintis trukdo pareigoms ir darbams, yra neteisingas. Su žmogumi, bijančiu galvoti apie mirtį, labai greit atsitinka, kaip su tuo gamtos muziejaus lankytoju, kurs pasakojo, kokių jis ten matęs musių, žiogelių ir kitokių vabalėlių, o paklaustas, ar matė dramblį, nustebęs atsakė: „Argi jis ten yra? Ne, dramblio tai nepastebėjau“.
Apie mirtį negalvoją žmonės gaišta laiką, stebėdami muses, bet į dramblį pažvelgti bijo.
Gyvenimo užbaigos prisiminimas netrukdo nei pareigoms, nei darbams. Priešingai, tai yra geriausias būdas pasigelbėti pareigas ir reikalus teisingai suprasti, tinkamai įvertinti ir juos surikiuoti, kiekvieną pastatant jam deramoje vietoje. Kai žmogus apie mirtį teisingai galvoja, tai jos prisiminimas įneša į žmogaus gyvenimą nesuardomos ramybės. Drąsus žmogus apie viską teisingai sako: „Tai nėra svarbiau už mirtį“. Jo niekas nei nenugąsdina, nei iš pusiausvyros neišmuša.
Mirties prisiminimas tačiau tik toks yra pilnai prasmingas, kurs žmogų paragina būti visada jai pasiruošusiu. Toks prisiminimas žmogų ragina laikyti tvarkoje savo žemiškus reikalus ir būti visada tvarkoje sielos atžvilgiu.
Be tinkamos tvarkos laikyti ir palikti savus žemiškus reikalus paprastai yra ne sielos išganymo, o žemiškos išminties dalykas. Gali tačiau kartais tai būti ir sielos reikalas: jeigu iš žemiškų reikalų tvarkymo ir palikimo būtų nuostolis tiems žmonėms, kurie to neužsitarnavo, jeigu nepadaryta to gero, kurio buvo galima padaryti.
Tačiau vis tiek tvarka sielos reikaluose yra svarbesnė už tvarką žemiškuose reikaluose. O sielos reikalų tvarka reikalauja ne būtinai to, kad žmogus kalendoriniu tikslumu dažnai eitų sakramentų ar skrupulatiškai saugotų punktualumą atlikti kurias kitas religines praktikas. Tie visi dalykai yra labai naudingi, kai kurie iš jų yra įsakyti ir to reikia paisyti, tačiau sielos gyvenime svarbiausias dalykas — gyventi Dievo malonėje. Nėra peiktina, kad pasauliečiai žmonės iš anksto nusiskirtų dienas, kuriomis eis atgailos ar šv. Komunijos sakramentų. Iš anksto nusistačius, yra lengviau tesėti. Tačiau toks nusistatymas neturi būti nepajudinamas. Jeigu kas, įpuolęs į kokią nors sunkią nuodėmę, atidėtų atgailos sakramentą ligi iš anksto nusistatytos dienos, toks nebūtų nei tvarkingas, nei išmintingas katalikas. Toks žmogus nesuprastų nei nuodėmės nelaimės, nei Dievo malonės vertės. Toks žmogus būtų nerūpestingas būti dvasiniai pasiruošusiu mirties valandai. Kas žmogui garantavo, kad anos iš anksto nusiskirtos dienos jis sulauks ? O jeigu ir sulauks, tai su kokiu savo sielai nuostoliu. Kas siekia visada būti tvarkoje ir brangina Dievo malonę, tas iš savo nusistatytos religinių praktikų tvarkos padaro išimtį ne tik nuodėmę padaręs, bet ir nuodėmės pavojui gresiant ar kada to reikalauja kitokia sielos nauda.
Kristus yra pataręs visada melstis ir niekad nesiliauti (Luk. 18, 1). Ypatingas tačiau maldos būdas yra reikalingas baigiant dieną ar gresiant kokiam nors gyvybės pavojui. Sąmoningas krikščionis savo dieną užbaigia ir visokius pavojus sutinka sužadindamas tobulo gailesčio aktą. Tai praktikuojantį žmogų visoks nelauktas gyvenimo įvykis visada ras pasiruošusį.
Būkime pasiruošę ir budėkime, nes nežinome nei dienos, nei valandos.
