Su skaitytojais dalinamės 1956 m. gruodžio 23 d. pal. Teofiliaus Matulionio rašytu paskutiniu ganytojišku laišku savo vyskupijos tikintiesiems. Skelbiamos laiško ištraukos, kuriose paliečiamos mūsų dienomis ypač aktualios blaivybės, skyrybų ir abortų temos. Kalba netaisyta.
***
Brangūs ir Mylimieji Dieceziečiai!
Daugiau devynių metų gyvenimo toli nuo Diecezijos, gailestingoji Dievo Apvaizda leido grįžti į Lietuvą ir Kaišiadorių Diecezijos ribose apsigyventi.
Paminėjęs Jūsų gražius, kilnius, Mylimieji, gyvenimo bruožus ir veiksmus, ir drauge su Jumis jais pasidžiaugęs, turiu atkreipti visų Jūsų, Brangūs Dieceziečiai, dėmesį į kai kuriuos dalykus:
1. Šiemet sueina lygiai šimtas metų nuo tų šviesių dienų, kada vyskupas Motiejus Valančius pradėjo skelbti didįjį kryžiaus karą prieš girtybę Lietuvoje. Tai buvo nepaprastai drąsus ir labai reikalingas užsimojimas tais laikais, kada visos kryžkelės buvo nusėtos karčiamomis, o visų dvarų bravorai drauge su caro monopoliais liejo degtinę į visą mūsų kraštą. Po kelių metų atkaklaus darbo vyskupui Motiejui Valančiui pasisekė iškelti savo tautą į tokių blaivių šalių aukštį, kokio anuo metu jau buvo pasiekę skandinavai. Mūsų maža Lietuva tapo blaivi tikra to žodžio prasme.
Mūsų laikai, girtavimo atžvilgiu, turi daug panašumo su Valančiaus laikais ar net viršija juos. Juk mūsų laikais: krikštynos, sutuoktuvės, net laidotuvės, pobūviai-svečiavimai, visokie reikalų atlikinėjimai, be taip vadinamo šimto gramų, be degtinės, o dažniausia be naminės-samagono, be girtuokliavimo neapsieina.
Tegul, Mylimieji, šie metai pas mus būna Blaivybės šventieji metai. Kviečiu ir prašau visus Dieceziečius: tėvus, motinas, sūnus, dukteris, senus ir jaunus Grabnyčių šventėje, kuri yra Blaivybės šventė, vasario mėnesio antrą dieną, ar kitu patogiu laiku, padaryti iškilmingai ar privačiai blaivybės apžadą, negerti svaiginančių gėrimų: degtinės, samagono, konjako ir kitų alkoholinių gėrimų, jei ne visam gyvenimui, tai bent šiems ištisiems Blaivybės Metams ar bent pusmečiui.
Melskimės - prašykime Viešpaties per Švenčiausios Marijos užtarimą, kad duotų mūsų Tėvynei Blaivybės malonę.
2. Su šventu Povilu apaštalu primenu Jums, Brangūs Dieceziečiai, kad pas katalikus, Katalikų Bažnyčioje, teisėta moterystė neišardoma. Pasiklausykite, ką šv. Povilas apaštalas apie šventos moterystės neišardomumą sako: Ištekėjusi moteriškė yra surišta įstatymu, kolei vyras yra gyvas, bet jei vyras miršta, ji yra laisva nuo vyro įstatymo. Taigi vyrui gyvam teesant, ji vadinsis svetmoterė, jei bus su kitu vyru, bet jei jos vyras miršta, ji yra laisva nuo vyro įstatymo ir gali ištekėti už kito vyro (Rom. 7,2-3); taip pat ir vyrams, kol gyva teisėta žmona, negali gyventi su kita moterimi: jei taip elgtųsi, vadintųsi svetmoteris. Tik mirus žmonai, gali vesti kitą moterį ir tuomet nebus svetmoteris - susimetėlis. Gyventi tat vyriškiui su moteriške ar moteriškei su vyriškiu nesusituokusiems bažnyčioje, be Bažnyčios palaiminimo, neleistina, tai yra sunki mirtina nuodėmė.
3. Tas pats šv. Povilas Apaštalas savo laiške korintiečiams sako: Venkite paleistuvystės! Ar jūs nežinote, kad jūsų sanariai yra šventykla jumyse esančios Šventosios Dvasios, kurią turite iš Dievo... Garbinkite ir nešiokite Dievą savo kūne ! (I Kor. 6, 18-20).
Arba vėl rašo efeziečiams: Paleistuvystė ir bet koks susitepimas tenebūna nė minimas jūsų tarpe, kaip pritinka šventiesiems; nei begėdystė, nei paikos šnekos, nei juokavimai ... nepritinka ... nes žinokite ir supraskite, kad nė vienas paleistuvis ar suteptas... neturi Kristaus ir Dievo karalystės tėvonystės (Efez. 5, 3-5).
Saugokimės tad tų ir panašių neskaisčių dalykų, o visa širdimi pamilkime skaistybės dorybę; venkime ne tiktai to, kas tą gražią angelišką dorybę galėtų sunaikinti, bet net ir to, kas galėtų ją aptemdyti. Nes ji yra kaip dailiai apdirbtas veidrodžio stiklas, kuris kiekvienu mažo kvapo pūstelėjimu apsitemdina. Skaistybę Šv. Raštas vadina brangiausia dorybe, nes sako: Viskas, kas brangaus yra, yra čia ant žemės niekas prilyginus prie skaisčios sielos (Sir. 1,10). Tat ir mes privalome savo širdyje aukštai vertinti tą brangią dorybę. Turime būti pasiryžę: geriau mirti, nekaip širdies skaistybei mažiausią skriaudą padaryti, toks turi būti mūsų tvirtas pasiryžimas. Malda: Sutverk, o Dieve, skaisčią širdį manyje (Ps. 1,12), turi nuolat iš mūsų lūpų kilti prie Dievo sosto. Mes privalome prie kiekvieno Švenčiausiojo Sakramento aplankymo, prie kiekvienų šv. Mišių klausymo, prie kiekvienos šventos Komunijos priėmimo, prašyti Dieviškojo Atpirkėjo skaistybės dorybės ir kad Jis savo Širdies Žaizdoje ją paslėptų, kad jos nepražudytume. Ypatingai sėkminga yra malda taip pat tuo reikalu į Šventąją Dvasią, skaistybės Dvasią ir prie Jos skaisčiausios Sužadėtinės Mergelės Marijos. Atsiminkime Apaštalo žodžius, kad brangią skaistybės dovaną mes nešiojame moliniuose induose (2 Kor. 4,7), tai yra, kad silpni esame, kad be ypatingos Dievo malonės skaistybės dorybę sunku yra pilname spindėjime išlaikyti.
Malonu priminti, kad skaistybė pas lietuvius yra branginama ir joje stengiamasi gyventi. Juk nemažas yra Lietuvoje skaičius vyrų ir moterų, nevedusių-netekėjusių, skaisčiai gyvenančių. Arba vėl: tik skaisčiai nekaltybėje gyvenusieji sutuoktuvių metu, eidami prie altoriaus: jaunuolės gali pasipuošti rūtų vainikėliu, o jaunuoliai rūtų šakelę prisegti prie krūtinės. Nes žalia rūta yra skaistybės simbolis-ženklas.
4. Pagaliau, Brangiausieji, turiu priminti Jums Katalikų Bažnyčios, mūsų Motinos, mokslą apie negimusios žmogaus gyvybės panaikinimą, arba, kaip dabar sakoma, abortą. Taigi Bažnyčia mus mokina, kad negimusios gyvybės panaikinimas - abortas, kokiu nors laiku ar būdu bebūtų padarytas, yra tikra žmogžudystė, gyvo žmogaus nužudymas-užmušimas. Didelė, mirtina nuodėmė prieš V. Dievo įsakymą «Nežudyk»: tai nuodėmė, šaukianti dangaus keršto.
Be to, tokia žmogžudystė yra didelis nusikaltimas ir prieš mūsų mažą, neskaitlingą lietuvių tautą. Nes tuo būdu sulaikomas mūsų tautos prieauglio skaičius.
Ši nuodėmė yra nusižengimas prieš Dievo įsakymą, pareikštą dar rojuje tebeesant pirmiesiems mūsų tėvams Adomui ir Ievai: Aukite ir dauginkitės.
Maldaukime tad Viešpatį Dievą, kad duotų mums malonę saugotis girtuoklystės, ištvirkavimo, žmogžudysčių, o teviešpatauja, tespindi mūsų tarpe blaivybė, skaistybė, Dievo ir tarpusavio meilė.
Telaimina Jus, Mylimieji Dieceziečiai, Visagalis Dievas Tėvas ir Sūnus ir Šventoji Dvasia.
+ Teofilius,
Kaišiadorių Vyskupas
Birštonas, 1956 m. gruodžio 23 d.
