Bažnyčios istorija

Konstancos Susirinkimas (1414–1418) yra vienas iš Visuotinių Bažnyčios susirinkimų, bet jo dekretas „Haec Sancta“ laikomas eretišku.

Žodis anabaptistas etimologiškai reiškia asmenį, kuris dar kartą krikštijasi. Jis buvo naudojamas pabrėžti faktą, kad jų naujoji doktrina kūdikių krikštą laikė negaliojančiu, kadangi gauti sakramento malonę gali tik tie, kurie jos trokšta. Kadangi prieš prasidedant Reformacijai visi krikščionys buvo krikštijami kūdikystėje, tie, kurie prisijungė prie sektos, buvo krikštijami iš naujo.

Iš viso visoje šalyje buvo perimta nuo aštuonių iki devynių šimtų religinių institucijų, ir iš jų be jokių ceremonijų išvaryta tūkstančiai vienuolių brolių ir seserų.

Jei Bažnyčia yra dieviška institucija, kaip tiki visi katalikai, tai kaip joje gali būti piktnaudžiavimų? Ar tai, kad Bažnyčioje yra nuodėmių, nėra įrodymas, kad ji nėra iš Dievo?

• 1854 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus IX paskelbė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo dogmą.
  Enciklika „Ineffabilis Deus“.
• 1965 m. gruodžio 8 d. uždarytas Vatikano II susirinkimas.

• 1950 m. lapkričio 1 d. popiežius Pijus XII paskelbė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų dogmą.
  Apaštalinė konstitucija „Munificentissimus Deus“.

• 1922 m. vasario 6 d. Ambrogio Damiano Achille Ratti buvo išrinktas 259-uoju katalikų popiežiumi ir pasirinko Pijaus XI vardą. 

Vienas seniausiųjų Bažnyčios dokumentų, kuriame itin plastiškai atspindėtas pirmykštės bendruomenės gyvenimas, jos papročiai, liturgija ir teisinės normos.

1509 m. Henrikas VIII, daug žadantis aštuoniolikos metų jaunuolis, paveldėjo savo tėvo Henriko VII (kurio daugelis gerų savybių buvo pritemdytos gerai žinomo jo godaus paveldėtojo)   sostą.

Straipsnis apie teisėtą ir dažnai būtiną kritiką popiežiaus klaidingų ar net skandalingų pasisakymų ir veiksmų atžvilgiu.

Pasninko ir santūros praktika nuo pirmųjų amžių pamažu švelnėjo, kol galų gale XX a. pabaigoje išnyko beveik visiškai.

Jonas Kalvinas buvo visiškai kito būdo nei Martynas Liuteris. Būdami panašūs savo nedažnai pasitaikančia proto galia ir bet kokio žemiško autoriteto, bandančio suvaržyti jų nepriklausomą mintį, kalbą ir veiklą, atmetimu, beveik visais kitais atžvilgiais šie du Reformacijos vėliavnešiai buvo vienas kito priešingybės.

Kai išgirstame vardą Amerika, iškart pagalvojame apie kitą, abstraktų ir viliojantį žodį – laisvė. Tuomet, nesąmoningai veikiami liberalizmo dvasios, kažkaip savaime perskeliame Amerikos žemyną į dvi dalis: protestantiška Šiaurės Amerika – laisvė, katalikiška Pietų Amerika – nelaisvė.

Aukščiausiojo sprendimu, katalikybė yra savo esme universali. Jai skirta antgamtine šviesa šviesti visoms pasaulio tautoms. Ne visos tautos vienu laiku buvo įtrauktos į jos spindulių orbitą.

Ši Juozapo Stakausko (1900-1972), kunigo, istoriko, Pasaulio tautų teisuolio, po mirties LR Prezidento dekretu apdovanoto Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, paskaita, skaityta Lietuvos krikšto 550 metų sukakčiai paminėti.

Reikia peržvelgti tą nesėkmingą krikšto mėginimų laikotarpį ir išsiaiškinti, kodėl Lietuva tapo paskutinioji pagonybės salelė Rytų Europoje.

Dauguma anglikonų laiko savaime suprantamu dalyku, kad jų protėviai paliko Katalikų Bažnyčią dėl jos sugedimo. Jie labai klysta. Anglijoje, kaip ir kitose žemėse, žmonės buvo priversti priimti Reformaciją dėl baudų, įkalinimo, terorizavimo, kankinimų ir ešafoto, tam pasitelkiant ir samdinius iš užsienio. Visas procesas buvo lydimas šmeižto, nesusipratimų ir visų įmanomų apgaulės būdų.

Straipsnis, įrodantis XV a. II p. Rusios katalikiškumą.

Visa valstybinė LDK santvarka ir politika buvo orientuojama į tai, kad visi ar bent absoliuti dauguma LDK valdinių taptų valstybinės statusą turinčios katalikų religijos išpažinėjais – kartu išlaikant katalikišką liturginių apeigų įvairovę.

Šiandien, tautai ieškant kelio, kaip apginti amžinąsias vertybes nuo liberaliojo globalizmo, ypač svarbu pažinti tikrąsias mūsų tautos ir valstybės šaknis.