Liturginiai metai

Po Keturiasdešimties dienų arba šeštą ketvirtadienį (iš čia ir Šeštinių pavadinimas) po Viešpaties Prisikėlimo iškilmių, Bažnyčia apmąsto Jo Įžengimo į Dangų slėpinį – sugrįžimą pas Tėvą.

Šventoji Evangelija skelbia dieviškojo Mokytojo perspėjimus nepasiduoti klaidingiems mokslams ir neklausyti nedorų mokytojų, kurie juoda paverčia į balta, o tyriausius dalykus skelbia kaip abejotinus.

Nesekime kiekviena nauja teologine mada ar pastoraciniu pritaikymu, bet likime ištikimi Tikėjimo kraičiui, – tam, ką Bažnyčia visada ir visur skelbė ir mokė.

Būkime uolūs ir sumanūs Dangaus užkariautojai, nes juk „dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia“.

Pirmiausia Viešpats mums primena, kad mūsų galutinis tikslas yra Dangus, dėl kurio verta stengtis.

Mirtis yra mūsų kasdienybės palydovė. Naivu ir pavojinga ignoruoti šį faktą arba nuo jo bėgti.

Krikščionybė vejama iš politinės erdvės, iš mokslo įstaigų, darboviečių, kultūros. Jos vieta yra gete, savotiškame muziejuje, kuris nieko bendro neturi su realiu gyvenimu.

Viešpats nesako, kad fariziejus blogai elgėsi jog pasninkavo ir atidavė dešimtinę – visa tai geri darbai. Tačiau savęs išaukštinimas ir kito nužeminimas – štai, kur tie spąstai.

Šventoji Evangelija pasakoja palyginimą apie fariziejaus ir muitininko maldą.

Meilė visada eina su tiesa, o išgydymas su nuodėmės pripažinimu.

Visagalis Viešpats, mūsų Dangiškasis Tėvas, visada pasirengęs apipilti savo vaikus tokiomis malonėmis, kurių jie nėra nei nusipelnę, nei prašę, nei įsivaizdavę.

Didysis Mokytojas įsakmiai primena, jog jei norime būti išgelbėti, tvirtai turime laikytis per apaštalus perduoto tikėjimo kraičio.

Kartu ir mes išmokime būti kitiems tais geraisiais samariečiais, gelbstinčiais ir besirūpinančiais kitų išganymu.

EpistolėjeTautų Mokytojas bei Tiesos Trimitas mus padrąsina susidūrus su savo menkumu ir netinkamumu.

Dėkokime Viešpačiui už visa tai, ką Jis mums duoda kiekvieną dieną, nes viskas yra Jo dovana, viskas, išskyrus mūsų nuodėmes.

Daugybė dalykų, kurių siekiame, apie kuriuos svajojame, kuriems aukojame savo laiką ir jėgas, dažnai būna menkaverčiai žvelgiant iš Amžinybės perspektyvos.

Užuot galvoję apie rytojų, stenkimės išgyventi šią dieną, atrasti Dievo malonę, kuri yra mums skirta šiam momentui.

Jei tikėjimo praktikavimą suvokiame kaip laisvą pasirinkimą, o Mišių lankymas prilygsta apsilankymui pas dantistą, tuomet mūsų laukia liūdnas, bet teisingas Viešpaties perspėjimas: „daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų.“

Neišmeskime gauto pakvietimo į Karaliaus puotą ir nepraraskime dovanoto vestuvinio drabužio.

Mūsų Motinos Bažnyčios vaikų klaidos ir nuodėmės sutepa Josios tyrąjį drabužį bei subjauroja skaisčiausios Kristaus Sužadėtinės grožį, todėl ir reikalinga nuolatinė Viešpaties Globa ir Gailestingumas, kuris Bažnyčią atnaujina ir gydo.