Šv. Alfonsas Liguoris

Pamąstykime apie skurdą vienuolio, kuris, palikęs namus, tėvus ir pasaulį su visais jo malonumais, atsidavęs Jėzui Kristui, pašventęs Jam savo valią ir laisvę, vangiai ir aplaidžiai gyvendamas, patiria pasmerkimo pavojų. Deja, netoli pražūties yra toks vienuolis, kuris, pašauktas į Dievo namus tapti šventuoju, gyvena drungną gyvenimą. 

Kad galėtume visada eiti Viešpaties keliu, nenukrypdami nei į dešinę, nei į kairę, būtina pasitelkti tinkamas priemones: atsikratyti pasitikėjimo savimi ir pasitikėti Dievu.

Neskaitant Mergelės Marijos ir mūsų Viešpaties, niekada nėra buvę kito suaugusio žmogaus, kurio sąžinės nebūtų slėgusi didesnė ar mažesnė nuodėmė, įskaitant ir didžiausius šventuosius.

Ką laimėsi įsigijus visą pasaulį, jeigu tuo pražudysi savo sielą?

Kai kurie krikščionys dėl garbės kitų žmonių akyse ir baimės jos netekti lengvai mėnesių mėnesiais ir metais atlieka šventvagiškas išpažintis ir priima Komuniją.

Kodėl įsivaizduojate, kad nuodėmklausys, kuris pagal savo pareigas privalo rodyti meilę tiems, kurie ateina į atgailos tribunolą, turėtų su jumis elgtis šiurkščiai ir griežtai, jei jam išpažįstate savo nuodėmes?

Nedrąsiems žmonėms gali būti naudinga žinoti tam tikras teologų patvirtintas doktrinas, kurios gali išgelbėti juos nuo didelio sąžinės nerimo ir suteikti ramybę.

Visas laikas, kuris skiriamas ne Dievui, yra prarastas laikas. Mirties valandą prisirišę prie pasaulio žmonės norės dar vienų metų, dar vieno mėnesio, dar vienos dienos – bet jų negaus. Tuomet jiems bus pasakyta, kad laikas baigėsi. Ak, mano Jėzau, tiek daug metų buvau pasaulyje, o kiek jų praleidau Tau?

Tikėjimas yra Dievo suteikta dorybė, kuriai padedant žmogus, remdamasis Dievo autoritetu, tiki tuo, ką Jis yra apreiškęs ir per savo šventąją Bažnyčią moko.