Neatsitiktinai du paskutiniai mūsų straipsniai buvo apie kankinį šv. Kiprijoną Kartaginietį, kuris atsisakė pagarbinti pagoniškus romėnų dievus ir už tai buvo nukirsdintas, bei apie tai, kad Bolivijoje andų kultūros dievybei Pačamamai ir šiomis dienomis aukojami žmonės.
Kiek daugiau nei prieš savaitę LifeSite News portalas pranešė apie tai, kad buvo aptiktos dabartinio popiežiaus Leono XIV nuotraukos iš 1995 m., kuriose jis užfiksuotas dalyvaujantis Pačamamos garbinimo rituale ir, labai tikėtina – pats atlieka jos pagarbinimą. Kaip matote straipsnio įvadinėje nuotraukoje, popiežius klūpi ant kelių (klūpintis žmogus netoli nuotraukos centro) ir, linkdamas į priekį, viena ranka siekia žemės – sunku abejoti, kad šis veiksmas nesibaigė nusilenkimu iki žemės, kaip tai daro kiti nuotraukoje matomi asmenys, tarp kurių yra kunigai, vienuoliai ir vienuolės.
Nusilenkimas iki žemės yra neabejotinas garbinimo veiksmas, skiriamas tik dievybei – ir būtent tokiu būdu katalikai pagarbina jų bažnyčiose adoravimui išstatytą Švenčiausiąjį Sakramentą.
LifeSite News pirmajame savo straipsnyje rašė:
Šią istoriją pirmą kartą paviešino kun. Murr'as, kuris kelis mėnesius kruopščiai rinko medžiagą savo būsimai knygai apie Leoną XIV. Trys augustinijonų kunigai dabar nepriklausomai vienas nuo kito patvirtino kun. Murrui, kad pagrindinėje nuotraukoje tarp klūpinčių dalyvių aiškiai matomas Robertas Prevostas. Nors nė vienas iš jų nedalyvavo pačiame 1995 m. ritualo renginyje, jie iš paskelbtos nuotraukos iš karto ir be jokių abejonių atpažino savo bendruomenės narį.
Tyrimą dėl šių fotografijų, kurias aptiko kun. Murr'as, lygiagrečiai nuo 2025 m. vykdė ir sedevakantistai (katalikai, nepripažįstantys po Vatikano II Susirinkimo išrinktų popiežių). Jie ne tik gavo 1995 m. išleistas originalias knygas, bet ir aptiko spalvotas nuotraukas, sukompiliuotas į vaizdo įrašą ir paskelbtas pačių Lotynų Amerikos augustinijonų organizacijos (OALA) „YouTube“ kanale (!).
Praėjus 20-iai metų nuo minėto įvykio, tie žmonės visai negalvojo, kad šie stabų garbinimo veiksmai galėtų ką nors kompromituoti ar papiktinti. Matyt, jie puikiai jautė nuotaikas Lotynų Amerikoje ir Vatikane, kuriame 2019 m. įvyko Amazonės sinodas, kurios metu vyskupai, nors ir nesilankstė Pačamamai iki žemės, tačiau nešiojo ją mediniame laivelyje, statė jos statulėles bažnyčiose ir spaudos konferencijose. Tuo tarpu tradicinis katalikas Alexander Tschugguel iš Austrijos nuvyko į Romą ir, surinkęs stabo statulėles Bažnyčioje, sumetė jas į Tibrą nuo Angelo tilto. Visai atsitiktinai teko garbė spausti šiam ryžtingam jaunuoliui ranką.
Lotynų Amerika jau seniai buvo žaizda Bažnyčios kūne – tuose kraštuose kilo marksistinė išsilaisvinimo teologija, ten popiežius Jonas Paulius II buvo pažemintas jėzuitų ir dabartinio Nikaragvos diktatoriaus D. Ortegos, kuris vis dar gyvuoja ir šiomis dienomis uždraudė savo šalyje įšventinti katalikų kunigus keliose vyskupijose. Ar atsivers į tikėjimą kada nors senas Dievo priešas? Nežinomi Viešpaties keliai.
Taigi, kai kas gali sakyti, kad būsimasis popiežius tai laikais buvo nešamas bendro Bažnyčios „atsinaujinimo“ (aggiornamento) bangos, tų piktnaudžiavimų buvo ir dar didesnių, viskas buvo seniai, popiežius jau gali būti priėjęs išpažinties ir atlikęs atgailą ir t.t.. Jei ne, tai turime nepamiršti, kad nuodėmė neturi senaties termino. Ypač prieš pirmąjį Dievo įstatymą.
Antra, kyla klausimas, koks yra žmogaus, kuris jau buvo subrendęs, baigęs seminariją ir tapęs kunigu – taigi, turintis rimtą teologinį išsilavinimą – santykis su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi? Viena yra palūžti, kai tau grasinama susidorojimu (nors Kiprijonas ir daugelis kankinių į įmantrias kalbas nesileisdavo -- kalbėdavo be baimės ir trumpai drūtai), kita yra nusilenkti prieš stabą savo valia, nepaisant vidinės intencijos tą darant grynumo.
Trečia, svarbu ir tai, kad Robertas Prevostas (dabartinis pop. Leonas XIV), buvo veiklus augustinijonas, kartu su kitais formavęs ordino kryptį ir, greičiausiai, prisidėjęs prie augustinijonų Tikėjimo išpažinimo(!) sukūrimo, kuriame Dievas vadinamas „Dievu Tėvu ir Gyvybės Motina“, o Jėzus įsikūnija, tapdamas žmonių „išlaisvinimu ir prisikėlimu“ – aišku, išlaisvinimu ne iš nuodėmės, bet iš socialinio neteisingumo.
Užsienio tinklaraščiuose jau yra ne vienas pasisakymas, kuriame dabartinis popiežius vadinamas „apostatu“ ir „stabmeldžiu“, tuo tarpu mes, paprasti pasauliečiai, prieš teisdami popiežių, prisiminkime apaštalų pamokymus: „Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti. “ (Jok 1, 19) ir „Todėl kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų.“ (1 Kor 10, 12) Nepamirškime, kad visi apaštalai, išskyrus vieną, paliko Viešpatį Didįjį Ketvirtadienį.
Žinome, ką visada darė katalikai ir ką turime daryti mes – melstis už savo ganytojus, popiežių, vyskupus ir visus kunigus.
Kitą savaitę skirsime laiką ramiam Viešpaties Kančios ir mirties apmąstymui ir pasiruošimui Velykoms, o po jų grįšime prie ramesnio šios temos nagrinėjimo kun. Romano Tommasi, SLD straipsnyje iš OnePeterFive.
