Nors kai kurių graikų ir romėnų mąstytojų darbuose galima rasti užuominų apie nepasitenkinimą vergovės institutu, beveik nekyla abejonių, kad būtent krikščionybė sukėlė giliausias abejones tiek dėl vergovės kaip praktikos teisėtumo, tiek dėl plačiai paplitusio kultūrinio įpročio laikyti ištisas žmonių grupes natūraliais vergais.
Tai prieštarauja paplitusiai nuomonei, kad vergovę buvo pradėta kritikuoti tik įvairių Apšvietos judėjimų laikotarpiu. Išskyrus keletą žinomų išimčių, Apšvietos mąstytojai šia tema arba tylėjo, arba laikėsi akivaizdžiai dviprasmiškos pozicijos. Iš tiesų paaiškėjo, kad institucija, kuri dažniausiai tapdavo daugelio Apšvietos mąstytojų kritikos taikiniu – Katalikų Bažnyčia – vergovę smerkė nuosekliai nuo seniausių laikų.
Žinios apie tvirtą katalikybės poziciją prieš vergovę nėra plačiai paplitusios net tarp pačių katalikų, netgi tarp užimančių aukštas pareigas Bažnyčioje. Man tai neseniai priminė popiežiaus Pranciškaus atsakymas į penkių kardinolų 2023 m. liepos mėnesį pateiktus klausimus: konkrečiai ta dalis, kurioje popiežius nagrinėjo plačią temą apie magisteriumo Šventojo Rašto aiškinimą ir jo paties ankstesnius pareiškimus. Paminėdamas popiežiaus Mikalojaus V bulę Dum Diversas (1452 m.), Pranciškus apibūdina ją kaip magisteriumo dokumentą, „kuris toleravo vergovę“, ir todėl kaip tekstą, kurį „reikia interpretuoti“.
Čia verta paminėti naują ir itin aktualią knygą The Worst of Indignities: The Catholic Church on Slavery. Jos autorius Paulas Kengoras pačioje knygos pradžioje aptaria Mikalojaus V bules – Dum Diversas ir Romanus Pontifex (apie 1454 m.). Kaip ir dera geram mokslininkui, Kengoras atidžiai analizuoja abu tekstus ir remiasi rimtais šios temos tyrinėtojais. Tai leidžia jam padaryti dvi išvadas.
Pirma, reikia suprasti abiejų dokumentų kontekstą. Vienas iš jų susijęs su tuo, kaip turi būti elgiamasi su karo metu paimtais belaisviais tuo metu, kai vyko diskusijos dėl šią temą reglamentuojančių papročių ir taisyklių, ypač tokių, kokios buvo išdėstytos tarptautinėje teisėje. Kaip pažymi Kengoras, tai buvo laikotarpis, kai „sąvoka „teisingas“ pavergimas buvo pripažįstama kaip bausmės forma, taikoma karo belaisviams teisingame kare“. Kengoras taip pat atkreipia dėmesį, kad kiti mokslininkai pastebi, jog Mikalojus V kalbėjo apie konkrečią situaciją (Portugalijos ekspansiją į Vakarų Afriką ir vėlesnį konfliktą su pagonių bei musulmonų gyventojais). Vienas cituojamas mokslininkas teigia, kad popiežiaus komentarai „nebuvo skirti taikyti visiems laikams ir visur“.
Antroji Kengoro išvada yra tokia: net ir interpretuodami šiuos du dokumentus pačiu nepalankiausiu būdu (kuris, kaip pripažįsta pats Kengoras, vis dėlto gali būti teisingas), turėtume nepamiršti, kad šie teiginiai
buvo visiškai išimtiniai atvejai, visiškai neatitinkantys kitų popiežių, dvasininkų, pasaulietinių valdovų ir Bažnyčios susirinkimų pozicijos per du tūkstantmečius – tai yra, tiek prieš tai, tiek iš karto po to, tiek iki šiol. Bet kuris šiuolaikinis mokslininkas, siekiantis iškelti šiuos du teiginius aukščiau už visa kitą, elgtųsi itin neteisingai. Tai nebūtų moksliška.
Didžioji Kengoro knygos dalis skirta paaiškinti, kas vyko „prieš“, „po“ ir „nuo tada“, kai Katalikų Bažnyčia pasmerkė vergovę, bei kaip šis mokymas atsirado pačioje Bažnyčios gyvavimo pradžioje. Be šio mokymo istorijos nagrinėjimo, Kengoras aptaria, kaip katalikų vyskupai, kunigai, vienuolijos ir pasauliečiai elgėsi su vergais. Kitaip tariant, vienodas dėmesys skiriamas tiek idėjoms, tiek praktikai.
Kengoras paaiškina, kad oficialaus mokymo lygmenyje Bažnyčia nuosekliai priešinosi vergovės institutui. Bažnyčia labai greitai pripažino, kad vergovė yra nuodėmė. Ši pozicija iš esmės tiesiogiai išplaukė iš Evangelijų ir šventojo Pauliaus raštų. Be to, buvo laikoma, kad ji taikoma visuotinai.
Šis paskutinis punktas yra svarbus, nes keletas mokslininkų teigė, kad Bažnyčia priešinosi tik krikščionių pavergimui – nesvarbu, ar tai darydavo krikščionys, ar nekrikščionys, – o tai reiškia, kad nekrikščionių pavergimas buvo laikomas priimtinu. Žinoma, kai kuriuose popiežių ir bažnytinių susirinkimų pareiškimuose aiškiai minimi krikščionys, tačiau nuorodų į nekrikščionis nebuvimas nėra tyčinis. Pirmiausia, daugumoje Bažnyčios dokumentų apie vergovę kalbama kaip apie bet kokio žmogaus pavertimo vergu neteisėtumą. Be to, tokius popiežių, kaip Eugenijaus IV, pareiškimus dėl krikščionių pavertimo vergais lydėjo kiti tų pačių popiežių parengti dokumentai, „skirti visų žmonių gerovei“.
Pateikdamas savo argumentus, Kengoras analizuoja milžinišką medžiagos kiekį, siekdamas parodyti oficialaus katalikų magisteriumo mokymo nuoseklumą dėl iš esmės blogos vergovės prigimties. Ypač glausti pareiškimai buvo paskelbti Šventosios Oficijos (dabartinės Tikėjimo doktrinos dikasterijos) dar XVII amžiuje. Juose klausimų ir atsakymų forma buvo aiškiai išdėstytas ne tik pačios vergovės neteisėtumas, bet ir vergų grobėjų, pirkėjų bei savininkų pareiga juos išlaisvinti ir atlyginti žalą. Nėra jokios užuominos, kad kultūriniai, psichologiniai ar sociologiniai veiksniai, galintys turėti įtakos asmeninei atsakomybei už savo veiksmus, galėtų sumažinti bet kurio į vergų prekybą įsitraukusio asmens kaltę ir atsakomybę.
Kengoras taip pat paaiškina, kad katalikų mokymas apie vergovę „gerokai pralenkė pasaulį“. Nors tai sakyti yra politiškai nekorektiška, Kengoras pabrėžia, kad pagoniškoje Europoje ar ikikrikščioniškose kultūrose Šiaurės Amerikoje, Lotynų Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje vergovė tiesiog nebuvo rimtai kvestionuojama. Šiais laikais, kai pastebimos tendencijos idealizuoti tokias kultūras – ar netgi neigti, kad Mezoamerikos kultūrose vyko tokie žiaurūs dalykai kaip masinė vergovė ir žmonių aukojimas – šias tiesas verta pakartoti.
Tačiau oficialus mokymas – tai viena, o praktika – visai kas kita. Kengoras nesibaimina pripažinti, kad istorijos bėgyje daugybė katalikų nesugebėjo pripažinti ir priimti katalikiško mokymo apie vergovę. Vyskupai, kunigai, vyrų ir moterų vienuolijų nariai įvairiais istorijos laikotarpiais pirkdavo, laikydavo ir parduodavo vergus. Pavyzdžiui, Kengoras pabrėžia, kad Jėzaus draugija (jėzuitai) laikė vergus Amerikoje prieš jos kolonizavimą ir joje vykusį pilietinį karą: už tai jėzuitai ir kiti katalikų vienuolijų ordinai vėliau atsiprašė.
Viena vertus, tokios praktikos faktas sukrečiantis. Kita vertus, šie faktai nėra niekuo neįprasti. Kiekvienas katalikas, įskaitant ir tuos, kurie oficialiai paskelbti šventaisiais, yra nusidėję. Taip pat buvo daug katalikų, kurie nusprendė, kad Bažnyčios magisterinis mokymas jiems kažkodėl netaikomas, arba kurie tyliai (arba garsiai) nesutiko su Bažnyčios mokymu.
Tačiau kiekvienam katalikui, neigusiam, kad tam tikri nuodėmingi veiksmai iš tiesų yra blogi ir niekada neturėtų būti daromi, galima rasti ir tokių katalikų, kurie ne tik tvirtai laikėsi Bažnyčios mokymo šiais klausimais, bet ir siekė, kad jo principai būtų įgyvendinti praktikoje. Tai apėmė pastangas sušvelninti vergovės padarinius ir apraiškas bei siekį ją panaikinti.
Daugeliu atvejų tai atsispindėjo tų žmonių sprendimuose, kurie, atsivertę į krikščionybę, nuspręsdavo išlaisvinti ir savo vergus. Kai kurie dvasininkai uoliai dirbo, siekdami išpirkti vergus, dažnai vykdavo į vergų turgus, kuriuose buvo parduodami karo ar grobikiškų žygių belaisviai, kad juos nupirktų ir tuoj pat išlaisvintų. Kartais aukšti Bažnyčios pareigūnai tiesiogiai susidurdavo su krikščionimis, užsiimančiais su vergovės praktika susijusia veikla. Puikus pavyzdys yra popiežiaus šv. Grigaliaus III sprendimas išleisti draudimą krikščionims [1], kurie ir toliau „pardavinėjo savo vergus pagonims aukojimui“.
Šis dėmesys praktiniam vergų išlaisvinimo darbui galiausiai įgavo institucinę formą. Iki antrojo tūkstantmečio pradžios buvo steigiami ištisi vienuolių ordinai, kurių pagrindinis tikslas buvo vergų išlaisvinimas. Pavyzdžiui, šv. Jonas iš Matos (1160–1213) 1198 m. įkūrė ordiną, skirtą išpirkti krikščionis, kuriuos pagrobė ir į vergovę pardavė Barbarų pakrantės piratai. Toks darbas – kurio didžioji dalis buvo pavojinga ir dažnai kainavo vienuolių-išlaisvintojų gyvybes – tęsėsi šimtmečius. Šių veiklų veiksmingumas dažnai priklausė nuo to, ar pavykdavo išvengti tiesioginės konfrontacijos su vergvaldžiais, nes tai būtų pakenkę tokių asmenų ir vienuolinių ordinų gebėjimui išgelbėti žmones iš vergovės.
Be to, vyko intelektualiniai mūšiai, kuriuos vedė teologai, pasipriešinę bandymams pateisinti tautų pavergimą. Puikus to pavyzdys yra Ispanijos politika Amerikos žemynų vietinių tautų atžvilgiu. Pavyzdžiui, misionieriai šiuolaikiniame Haityje ir Dominikos Respublikoje atvirai pasisakė prieš žiaurų ispanų šeimininkų elgesį su vietinėmis tautomis.
Po to susiformavo ištisas katalikų mąstytojų tinklas, kurio simboliu tapo dominikonų teologas Fransiskas de Vitorija, stojęs ginti vietinių tautų ir pasitelkė vienintelę turimą priemonę – prigimtinio įstatymo tradiciją – teigdamas vietinius gyventojus turint vidinį orumą ir, atitinkamai, visas iš jo kylančias teises. Tokia pozicija reiškė, kad teko įsitraukti į intensyvias diskusijas su kitais katalikų teologais, kurie siekė atgaivinti Aristotelio idėją apie natūralią vergovę, kad pateisintų ispanų užkariautojų vykdomą vietinių gyventojų žemių atėmimą.
Tačiau labiausiai jaudinanti Kengoro knygos dalis – jo pasakojimas apie trijų šiuolaikinių buvusių vergų gyvenimus. Viena iš jų – į katalikybę atsivertusi Džozefina Bachita (1869–1947) – paskelbta šventąja. Kitiems dviem – Pierre’ui Toussaintui (1766–1853) ir Augustui Toltonui (1854–1897) – suteiktas „garbingųjų“ titulas, o tai reiškia, kad Bažnyčia oficialiai pripažino jų didvyrišką dorybę.
Tačiau Kengoras nė kiek nemenkina vergovės poveikio šiems trims žmonėms. Ypač skaudžios yra šv. Džozefinos Bakhitos ankstyvojo gyvenimo detalės. Reikia pažymėti, kad nė vienas iš buvusių vergų nepasirinko nei kartėlio ir keršto, nei savinaikos kelio. Vietoj to jie visiškai priėmė krikščionišką tikėjimą ir parodė, kad, nepaisant vergijos, krikščioniškas gyvenimas nėra vien „idealas“, bet tai, ką pasiekti gali kiekvienas.
Knygos pabaigoje Kengoras atkreipia dėmesį į ryžtingus popiežiaus Pranciškaus pareiškimus prieš vergovę šiuolaikiniame pasaulyje – nesvarbu, ar tai būtų prekyba žmonėmis, ar senesnės vergovės formos, kurios šiandien tebėra paplitusios daugelyje pasaulio vietų. Tačiau Kengoras taip pat pažymi, kad popiežius Pranciškus, matyt, nepakankamai gerai supranta ilgą Bažnyčios pasipriešinimo vergovei istoriją. Pavyzdžiui, savo 2020 m. enciklikoje Fratelli Tutti Pranciškus rašo: „Kartais stebiuosi, kodėl, atsižvelgiant į [akivaizdų šiuolaikinės vergovės blogį], Bažnyčiai prireikė tiek daug laiko, kad ji vienareikšmiškai pasmerktų vergovę ir įvairias smurto formas“ (FT 86).
Kaip teigia Kengoras, tai „yra nuviliančiai netikslus teiginys apie Romos Katalikų Bažnyčią, kuri pagirtinai pasmerkė vergovę anksčiau nei iš esmės bet kuri kita tuometinė šalis, kultūra ar institucija“. Tas neigiamas vergovės vertinimas buvo grindžiamas būtent vidine logika to, ką Kristus galiausiai atskleidžia apie žmogaus prigimtį, orumą ir galutinį tikslą. Kengoras pabrėžia, kad tai taip pat neturi nieko bendro su šiuolaikiniais pasaulietiniais išsilaisvinimo judėjimais, pagrįstais tokiomis ideologijomis kaip tapatybės politika, intersekcionalumas [2] ir kritinė rasės teorija, kurios visos imituoja apreikštos religijos teiginius.
Galiausiai krikščioniškasis vergovės pasmerkimas tvirtai įsišaknijęs idėjoje, taip gražiai išreikštoje hebrajų Biblijoje ir Naujajame Testamente, kad visi žmonės – nepriklausomai nuo lyties, etniškumo ar tikėjimo – yra sukurti pagal Dievo atvaizdą (imago Dei). Tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų yra vientisa materijos ir dvasios visuma, apimanti protą ir laisvą valią. Ši bendra Dievo atvaizdo prigimtis ne tik daro kitų žmonių pavergimą neįsivaizduojamą, bet ir yra esminė mūsų gebėjimui priešintis kitai vergovės formai: nuodėmės ir blogio vergovei, iš kurios Kristus atėjo mus išlaisvinti.
[1] Vert. past.: Pats 731 m. Popiežiaus Grigaliaus III laiškas Mainco arkivyskupui sako, kad kai kurie tikintieji pardavinėjo savo vergus pagonims tam, kad šie būtų paaukoti. Grigalius nurodo arkivyskupui neleisti šiai praktikai tęstis ir kaltininkus bausti kaip už žmogžudystę.
[2] intersectionality – ideologinė intersekcionalumo / sankirtų teorija teigia, kad socialinės kategorijos, tokios kaip lytis, rasė, klasė, seksualumas ir kt., tarpusavyje persidengia ir veikia viena kitą, todėl žmogaus patirtys ar diskriminacija gali būti kitokia nei vertinant kiekvieną kategoriją atskirai. Terminą 1989 m. išpopuliarino teisininkė Kimberlé Crenshaw.
