Pradinė žodžio „jubiliejus“ kilmė yra ginčytina, bet greičiausiai hebrajiškas žodis jobel, iš kurio jis kildinamas, reiškė „ragą“. Su šiuo instrumentu, naudotu paskelbiant šventę, buvo susieta tam tikra linksmybių idėja. Vėliau per graikų žodį iobelaios ar iobelos žodis sumišo su lotynišku jubilo, kuris reiškia „šaukti“, ir iki mūsų atėjo įgavęs formas jubilatio ir jubilaeum, dabar priimtas daugumoje Europos kalbų.
Šaknys Senajame Testamente
Izraelitams jubiliejaus metai bet kuriuo atveju buvo pirmiausia džiaugsmo, visuotinio atleidimo metai. „Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę krašte visiems jo gyventojams. Tai bus jums jubiliejaus metai“, – skaitome Kunigų knygoje (Kun 25, 10). Kas septinti metai, kaip ir kas septinta diena, visada buvo laikomi šventais, bet metai, ėję septintų metų gale, buvo laikomi ypatingai iškilmingais – šabo metais. (...) Akivaizdu, kad jų atsiradimas yra glaudžiai susijęs su Sekminių švente, kuri buvo paskutinioji septynių derliaus savaičių diena. Neabejotina, kad toks jubiliejaus periodas, koks vėliau buvo priimtas krikščionių Bažnyčioje, reiškė 50, o ne 49 metus; tačiau ties skaičiumi 50 buvo apsistota ne tiek dėl to, kad jis reiškė pusę amžiaus, kiek todėl, jog tai buvo septynių ciklų po septynerius metus paskutinieji metai.
Senojo Testamento laikais kas penkiasdešimtieji metai buvo švenčiami kaip jubiliejiniai; jų metu kiekvienas ūkis turėjo susigrąžinti savo šeimynykščius, žemę grąžinti jos buvusiems šeimininkams, žydai vergai turėjo būti išlaisvinami, o skolos grąžinamos.
Krikščioniškasis jubiliejus
Ta pati, tik sudvasinta koncepcija yra ir krikščioniško jubiliejaus pagrindas, nors sunku spręsti, kas jas sieja. Dauguma teigia, kad pirmąjį krikščioniškąjį jubiliejų paskelbė pop. Bonifacas VIII 1300 metais. Iš tikrųjų tai yra pirmoji tiksliai žinoma jubiliejaus šventė, tačiau kas penkiasdešimtųjų metų šventė buvo žinoma dar viduramžių rašytojams (be abejo, dėl jų Biblijos išmanymo). Kadaise buvo švenčiamas vienuolio religinių įžadų jubiliejus, ir turbūt išliko miglotas atsiminimas apie senovės Romos ludi saeculares, kurie minimi Horacijaus „Carmen saeculare“, nors jie greičiausiai sietini su šimto metų periodu, o ne su mažesniu laiko tarpu. Tačiau svarbiausia yra tai, jog skaičius 50 XIII a. pradžioje buvo siejamas su atleidimo idėja. 1220 m. įvyko šv. Tomo Kenterberiečio palaikų perkėlimas praėjus 50 metų po jo mirties. Ta proga pamokslą sakė kardinolas Lantronas, kuris paskelbė savo klausytojams, jog per šį įvykį Apvaizda norėjo „priminti mistinę skaičiaus 50 prasmę – jis, kaip kiekvienas Šventojo Rašto skaitytojas žino, yra atleidimo skaičius“ (...).
Tai patvirtina ir lotyniškas himnas, nukreiptas prieš albigiečių ereziją ir kalbantis panašiomis sąvokomis. Pirmoji strofa skamba taip:
Anno favor jubilaei
Poenarum laxat debitum
Post peccatorum vomitum
Et cessandi propositum
Currant passim omnes rei
Pro mercede regnum Dei
Levi patet expositum.
Jubiliejinių metų malonė
Atlaisvina bausmių skolą,
Po nuodėmių išvėmimo [išpažinimo]
Ir pasiryžimo liautis.
Iš visur tebėga visi kaltieji,
Kaip atlygis Dievo karalystė
Atverta ir lengvai pasiekiama.
Turint omenyje šį jubiliejaus paminėjimą su visišku nuodėmių atleidimu, gaunamu atlikus gerą išpažintį su tikslu pasitaisyti, sunku yra atmesti popiežiaus Bonifaco VIII amžininko ir patarėjo, traktato apie pirmąjį jubiliejų autoriaus, kardinolo Stefanesčio teiginį: jubiliejus kilo iš to, kad kai kurie pagyvenę piligrimai įtikino popiežių Bonifacą, kad maždaug prieš šimtą metų Romą lankiusiems piligrimams būdavo suteikiami visuotiniai atlaidai (,,De anno jubileo“ iš ,,Bibliotheca Patrum“ VI, 536). Taip pat reikėtų pažymėti, kad Alberiko Trijų šaltinių kronikoje 1208 m. randame trumpą įrašą: „Sakoma, kad šie metai Romos dvare buvo švenčiami kaip penkiasdešimtieji metai, arba jubiliejaus ir atleidimo metai“ (Pertz, Monumenta Germaniae Historiae Scripta, III, 889). Nediskutuotina tai, kad 1300 m. vasario 22 d. Bonifacas išleido bulę „Antiquorum fide relatio“, kurioje, remdamasis praėjusių amžių precedentais, skelbia, jog atgaivina ir atnaujina tam tikrus „atlaidus ir nuodėmių atleidimus“, kurie gaunami „tada, kai aplankomas Romos miestas ir garbinga Apaštalų Kunigaikščio bazilika“. Jis pabrėžia, kad suteikia „ne tik visišką, bet ir patį tikriausią nuodėmių atleidimą“ tiems, kurie įvykdo tam tikras sąlygas. Pirma, nuoširdžiai atgailaujant reikia išpažinti savo nuodėmes, antra, reikia aplankyti šv. Petro ir šv. Pauliaus bazilikas Romoje mažiausiai vieną kartą per dieną paskirtu laiku: Romos gyventojams trisdešimt dienų, o atvykėliams – penkiolika dienų. Bulėje nėra aiškiai užsiminta apie Komuniją ir neminimas žodis „jubiliejus“; popiežius kalba apie šventę, kuri būna kartą per šimtą metų, tačiau tiek Romos, tiek užsienio rašytojai vadina šiuos metus annus jubileus, o žodis „jubiliejus“ (nors buvo vartojami ir kiti pavadinimai: „šventieji metai“, „auksiniai metai“) taikomas būtent tokio pobūdžio šventei nusakyti. Dantė, kai kurių tyrinėtojų nuomone, tais metais aplankė Romą, kad gautų jubiliejaus atlaidus. Kūrinyje „Pragaras“ (XVIII, 29) jis vartoja žodį giubileo ir netiesiogiai liudija apie didžiulį piligrimų antplūdį, palygindamas nusidėjėlius, einančius per vieną iš Aštuntojo pragaro rato tiltų, su miniomis, užplūdusiomis Romos Šv. Angelo pilies tiltą pakeliui į Šv. Petro baziliką. Panašiai ir kronikininkas Vilanis (...) pateikia puikų jubiliejaus aprašymą. Jis aprašo atlaidus kaip tikrą ir visišką nuodėmių bei bausmių už jas (di culpa e di pena) atleidimą ir yra labai patenkintas tuo, kad žmonės laikėsi tvarkos, nepaisant to, kad didžiąją metų dalį Romoje gyvena vidutiniškai 200 tūkst. piligrimų.
1350 m. jubiliejus
Bonifacas VIII norėjo, kad jubiliejus būtų švenčiamas kartą per šimtą metų, tačiau prieš XIV a. vidurį daug kas, tarp jų šv. Brigita Švedė ir poetas Petrarka, reikalavo iš popiežiaus Klemenso VI, tuo metu rezidavusio Avinjone, sumažinti šį terminą, nes vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė buvo per trumpa, tad daugelis neturėjo vilties pamatyti nors vieną jubiliejų savo gyvenime. Klemensas VI sutiko patenkinti šį prašymą 1350 m., nors pats ir negrįžo į Romą. Švenčiant jubiliejų, Šventajam Tėvui atstovauti buvo pasiųstas kardinolas Getanis. Šį kartą prie šv. Petro ir šv. Pauliaus bazilikų aplankymo prisidėjo ir kasdienis Laterano šv. Jono bazilikos aplankyma, o per kitą jubiliejų – Didžiosios Švč. Mergelės Marijos bazilikos aplankymas.
1390 ir 1423 m. jubiliejai
Kitas jubiliejus buvo švenčiamas 1390 m., o Urbonas VI pasiūlė jubiliejų švęsti kas trisdešimt trejus metus: šitaip pagerbiamas Kristaus 33 metų gyvenimas žemėje, be to, atsižvelgiama į vidutinę žmogaus gyvenimo trukmę. Dėl to kitas jubiliejus buvo paskelbtas 1390 m., tačiau Mikalojus V, vadovaudamasis Pauliaus II dekretu, perėjo prie 25 metų periodo, kuris nuo tada visiems laikams liko nepakeistas.
Vėlesni jubiliejai
1450 ir 1475 m. jubiliejuose dalyvavo gausios piligrimų minios. 1450 m. šventę aptemdė baisus nelaimingas atsitikimas: beveik 200 žmonių buvo mirtinai sutrypti dėl panikos, kuri kilo ant Šv. Angelo tilto. Bet netgi šios nelaimės padariniai buvo geri, nes piligrimų gyvenimo patogumais ir geresniu aptarnavimu ėmė rūpintis daugybė labdaros organizacijų, iš kurių garsiausia buvo Švč. Trejybės Arkibrolija, įkurta šv. Pilypo Nerio.
Antra vertus, neįmanoma abejoti nesuskaičiuojamos daugybės amžininkų liudijimais apie tų jubiliejų vaisių – didžiulį moralinį atgimimą. Tokie liudijimai aptinkami visų laikų (nuo pat Bonifaco VIII) pačiuose įvairiausiuose šaltiniuose.
Jubiliejaus ceremonija
Žymiausias jubiliejaus ceremonialo bruožas yra vadinamųjų šventųjų durų atidarymas ir užmūrijimas visose keturiose lankyti privalomose didžiosiose bazilikose. Anksčiau buvo manoma, kad šios apeigos buvo įkurtos Aleksandro VI 1500 m. jubiliejaus proga, tačiau tai yra klaida. Be popiežiaus Klemenso VI vizijos, kurioje jis antgamtiškai skatinamas „atverti duris“, mes turime kelis „šventųjų durų“ ar „auksinių vartų“ aprašymus, susijusius su daug ankstesniais jubiliejais nei 1475 m. jubiliejus. Bene anksčiausias aprašymas priklauso ispanų piligrimui Pedrui Tarufui. 1437 m. jis sieja jubiliejaus atlaidus su šventyklos teise, kuri, kaip jis teigia, egzistavo dar pagonybės laikais visiems tiems, kurie kirsdavo Laterano duris. Jis rašo, kad imperatoriaus Konstantino reikalavimu popiežius Silvestras išleido bulę, skelbiančią, kad nusidėjėliai, kurie pro tas duris įeidavo į šventyklą, yra apsaugoti nuo bausmių.
Šia privilegija buvo smarkiai piktnaudžiaujama, todėl vėliau popiežiai įsakė užmūryti duris visiems laikams, išskyrus ypatingos malonės laikotarpį. Anksčiau durys būdavo atidaromos tik kartą per šimtą metų, vėliau laiko tarpas buvo sutrumpintas iki penkiasdešimties metų. Sakoma, jog nuo dabar jas atidaro popiežius. Nors visa tai panašu į legendą, tiesiog neįmanoma, kad Tarufo užrašyta istorija būtų visai neseniai sukurta. Be to, keli liudytojai užsimena apie šventųjų durų atidarymą 1450 m. jubiliejaus proga. (...)
Durų atidarymo ritualas liko nepasikeitęs iki šių dienų ir yra beveik visų popiežių išleidžiamų jubiliejinių medalių tema. Kiekviena iš bazilikų turi šventąsias duris. Šv. Petro bazilikos šventąsias duris atidaro pats Šventasis Tėvas Kūčių vakarą prieš Šventuosius metus ir uždaro per kitas Kalėdas. Popiežius sidabriniu plaktuku tris kartus suduoda į duris, giedodamas posmą: „Atsiverkite teisingumo vartai“. Išardyta plytų siena sulig trečiu smūgiu sugriaunama, o per jubiliejų atgailaujantieji surenka ir susišluoja nuolaužas. Pro duris popiežius įeina pirmas. Kiekviena iš bazilikų panašiai atidaroma specialiai tam tikslui deleguotų kardinolų. Šios ceremonijos simbolika yra glaudžiai susijusi su Adomo ir Ievos išvarymu iš rojaus, atgailautojų išvarymu ir sugrąžinimu pagal ritualą, aprašytą Pontifikale. Be to, ritualas galėjo atsirasti iš šventyklos perėmimo idėjos... Durhamo šventovės plaktukas beldimuisi mums tebeprimena, kokia svarbi buvo ši institucija mūsų tėvų gyvenime.
Jubiliejaus atlaidai
Tai yra visuotiniai atlaidai, kurie, Bonifaco VIII teigimu, yra Šventojo Sosto troškimas suteikti kuo didesnį atleidimą. Tikslias atlaidų gavimo sąlygas išdėsto Šventasis Tėvas specialioje bulėje, kuri paprastai išleidžiama prieš jubiliejinius metus per Ėmimo į dangų šventę. Šitaip primenama apie artėjančią šventę. Įprastinės sąlygos, kurios paprastai nesikeičia, yra išpažintis, Komunija ir keturių bazilikų aplankymas per nustatytą laiko tarpą. (...) Šalia įprastų jubiliejaus atlaidų, suteikiamų tik piligrimams, atvykstantiems į Romą arba specialios koncesijos tam tikriems vienuolių ordinams, kurių nariai negali palikti vienuolyno sienų, jau ilgą laiką atlaidai yra suteikiami ir viso pasaulio tikintiesiems. Todėl nustatomos dar ir papildomos sąlygos, paprastai tam tikrų vietinių bažnyčių lankymas arba pasninkavimas ar artimo meilės darbai. Be to, popiežiai nuolatos vykdo savo prerogatyvą, teikdami tikintiesiems atlaidus ad instar iubilaei (jubiliejaus pavyzdžiu), kurie paprastai yra vadinami ypatingaisiais jubiliejais. (...) Tokie ypatingieji jubiliejai paprastai yra paskelbiami naujai išrinktų popiežių ar ypatingų švenčių proga – sušaukiant Bažnyčios susirinkimą ar didelių nelaimių laikais.
