XX a. pradžioje vokiečių kalba rašyta knyga „Apsigynimo ginklas kovoje su tikėjimo priešais“ 1931 metais Šv. Kazimiero draugijos išleista ir lietuviškai. Tuo metu ši jėzuitų kunigo P. Nilkes knyga jau turėjo bent dvidešimt leidimų. Knygoje pateikiami klausimai arba priekaištai katalikų tikėjimui, į kuriuos pasiūlomas atsakymas.
Skelbiame šios knygos ištrauką – pateiktus klausimus ir atsakymus dėl išpažinties sakramento.
207. Išpažintis - kunigų išradimas
Klausimas: 1215 m. IV Laterano susirinkimas, įdėdamas į Bažnyčios įsakymus konkretų skaičių, įvedė išpažintį: „Eik išpažinties bent vieną kartą metuose.“
Atsakymas. Kodėl sakoma „bent vieną kartą“? Ogi todėl, kad anksčiau išpažinties eita dažniau. Susirinkimas tik nustatė dėl apsileidėlių išviršines laiko ribas. Nustatyti laiką dar nereiškia naują dalyką įvesti. Jeigu šeimininkas, norėdamas palaikyti gerą tvarką, ateity pietus įsakė valgyti 12 valandą, tai jis nustatė tik laiką, bet ne įvedė ar išrado pietus.
Nuodėmės buvo išpažįstamos nuo pat krikščionybės pradžios. Išpažintis nėra žmogaus kūrinys – ją pats Dievas, pasigailėdamas žmonių, paliko. Jono Evangelijoje 20, 23 skaitome, kad Kristus suteikė kunigams dvigubą valdžią – atleisti ir sulaikyti nuodėmes (Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos) . Todėl Jis norėjo, kad kunigas teistų, o teisti galės tik žinodamas nuodėmes. Taigi, Kristus reikalavo, kad nusidėjėlis išpažintų savo nuodėmes kunigui.
208. Betarpiškai į Dievą
Klausimas: Jeigu aš norėsiu prieiti išpažinties, tai kreipsiuosi betarpiškai į Dievą; kunigas man nereikalingas, nes jis yra toks pat žmogus, kaip ir aš.
Atsakymas. 1. Jeigu aš pavogęs ar apgavęs ir turėdamas būti teisiamas, kreipčiausi tiesiai į karalių, o ne į teisėją, nes jis yra toks pat pavaldinys, kaip ir aš, tai pasirodyčiau labai juokingas!
Kaip teisėjai yra karaliaus pavaduotojai, taip ir kunigai, pagal Kristaus nurodymą, yra Dievo pavaduotojai, ir kas per sunkias nuodėmes užsipelno Dievo teismo, tas turi ir stoti prieš Kristaus įsteigtą teismą. Kitaip tokia Kristaus tvarka būtų beprasmiška ir savyje negalima – Jis būtų pastatęs teisėjus, kurie nieko neteisia; Jis jiems būtų davęs išrišimo valdžią, kad paskui iš jos galėtų kiekvienas ironiškai pasityčioti ir sakyti: kunige, jeigu tu mane suriši, tai aš pats save atrišiu, kreipimasis tiesiai į Dievą. Kristus taip negalėjo nustatyti.
2. Argi tai nėra tikra geradarybė atgailaujančiai žmogaus širdžiai, kad ji gali per matomą žmogų susitaikyti su Dievu ir gauti tikrą atleidimą? Todėl mes esame dalininkai tos paguodos, kuri išplaukia iš matomo Kristaus pasireiškimo žemėje.
Žmogus – nuodėmklausys – supranta mano silpnybes, gailisi drauge su manimi, nuoširdžiai man pataria ir veda mane prie Dievo. Jis yra ne vien teisėjas, bet daug labiau sielos gydytojas ir dvasiškas tėvas. Jis trokšta gero atgailaujančiai širdžiai ir ši kalbasi su juo kaip su geriausiu draugu. Per išpažintį apsivalęs nuo nuodėmių žmogus vėl gali kiti prie Dievo.
209. Kristus ir išpažintis
Klausimas: Kristus pats neklausė išpažinčių ir neįsakė niekam klausyti. ( Hase, Polemik S. 365)
Atsakymas. Pirmasis pasakymas, kad Kristus pats neklausęs išpažinčių, nieko vertas, nes Kristus buvo visa žinąs, o savo įpėdiniams jis tos dovanos nedavė. Todėl jie, prieš teisdami, turi išgirsti nuodėmes.
Atsakymas į antrąjį pasakymą, kad Kristus neįsakė nuodėmių klausyti, yra savaime aiškus, nes, jei kartą Kristus paliko išpažintį kaip teismą, ir jei kiekvienas kunigas turi atskirų žmonių nuodėmes išgirsti, tai tuo pačiu netiesiogiai Kristus liepė nuodėmių klausyti. Todėl tikroji Kristaus Bažnyčia nuo pirmųjų amžių iki šiandien išpažinties klausymą tebepraktikuoja.
210. Bendroji išpažintis
Klausimas I: Užtenka bendrosios išpažinties (t.y., kai kunigas visiems bendrai teikia nuodėmių atleidimą), kam būtina privati išpažintis?
Atsakymas. Bendrosios išpažinties neužtenka dėl to, kad Kristus kunigui davė ne vien išrišimo valdžią, bet ir leido jam nuodėmių neišrišti, t.y., davė teisminę valdžią. Nekatalikų dvasiškiai neturi ir negali turėti teisės nuodėmių kam nors sulaikyti „Liuteriškoji ir reformatų bažnyčios, sako Hase (Polemik S. 361), turi teisę paskelbti nuodėmių atleidimą bendruomenėms; jas sulaikyti atskiriems žmonėms paliejama Dievui.“ Jeigu nuodėmių sulaikymas paliekamas Dievui, tai ardoma Kristaus nustatyta tvarka. Todėl 1891 metais, dar protestantu teologu būdamas, Krogh-Tonning rašo: „Mūsų bažnyčia turi grąžinti privačią išpažintį. Viešpats pasakė savo tarnams: Jeigu jūs nuodėmes atleisite ir t.t.; jeigu jūs jas sulaikysite ir t.t. Ką turi daryti Viešpaties tarnas konkrečiuose atsitikimuose? Atleisti ar sulaikyti? Ar tai nepriklauso nuo to įspūdžio, kurį jis gauna iš nusidėjėlio sielos padėties? Bet kaip jis gaus tą įspūdį be privataus pasitarimo, be privačios išpažinties?“ (Hist.-polit. Blatter, I, S. 195).
Teisė „sulaikyti nuodėmes“ pagal Hase teoriją, yra visai bevertė. Tačiau bevertės teisės suteikimas yra Kristaus nevertas.
Klausimas II: Protestantų bendrasis nuodėmių išpažinimas pasiekia savo tikslą: nuolat primena žmogui, kad jis yra nuodėmingas ir todėl reikalingas malonių. Atskirų nuodėmių išvardymas atrodo betikslis ir nereikalingas.
Atsakymas. 1. Kad gautume atleidimą, išpažinti sunkiąsias nuodėmes, padarytas po krikšto, yra ne nereikalingas, o būtinas dalykas.
Kristus nesakė, kam jūs atleisite nuodėmingumą, bet kam atleisite nuodėmes, t. y. konkrečias nuodėmes. Tiktai tada, kai kunigas atskiras nuodėmes girdi, jis gali teisti, dovanoti arba sulaikyti, bet ne tada, kai nusidėjėlis bendrai pasakys: skundžiu save, kad nusidėjau.
2. Kas yra tikslingiau: ar kai ligonis išvardina atskirus skausmus, ar kai tik pasako - sergu? Kada mokinys daro didesnę pažangą – kai bendrai nugirsta, kad jo darbas klaidingas, ar kai jis į kiekvieną nuodėmę atskirai įsižiūri?
3. Žymus vokiečių poetas Gėtė savo veikale „Wahrheit und Dichtung“ septintoje knygoje štai ką pasakoja apie savo jaunystę: „Mums buvo kalbėta, kad mes esą daug geresni už katalikus dėl to, kad nieko neišpažindavome prie klausyklos, dargi nepriderėtų to ir norėti. Su šia paskutiniąja mintimi aš visai nesutikau. Aš susistačiau tokią išpažintį, kuri visiškai atitiktų mano gyvenimą ir per kurią galėjau bendrai išpažinti protingam vyrui visa tai, kas man atskirai pasakyti buvo uždrausta.“ Koks natūralus veržimasis atverti sielos žaizdas! „Bet kai ėjau išpažinties, sumišęs atsiverčiau knygą, kur pakliuvo. Perskaičiau iš ten pirmą užtiktą formulę, kuri buvo tokia bendra, kad kiekvienas būtų galėjęs ją visai ramiai perskaityti. Gavęs išrišimą, nuėjau nei šiltas, nei šaltas.“
Greit po to jis visai atmetė visas religinos praktikas. „Kai tik pasiekiau Leipzigą, stengiausi visiškai atsilaisvinti nuo Bažnyčios.“
Vėliau tas pats Gėtė rašė apie katalikiškosios išpažinties naudą. 1805 metais jis kalbėjosi su Heinrichu Vossu, savo mokiniu, ir, kai šis jam perskaitė kai ką iš Liuterio raštų (Tischreden), Gėtė pradėjo keikti ir plūsti velniškas reformatoriaus svajones. [...] „Aš [Vosas] pripažinau jo tiesą, kai jis kaltino protestantų religiją už tai, kad ji per daug užkraunanti ant atskirų žmonių. Ne kartą sąžinės našta gali būti nuimta kitos sąžinės; o dabar jie patys tui nešioti apsunkintas sąžines ir dėl to nustoja jėgos vėl sukurti savyje harmoniją.“ „Asmeninės išpažinties, sako Gėtė, nebūtų reikėję iš žmogaus niekada atimti.“ (V. Biedermann, Goethes Gesprache. 2 Aufl.)
211. Hases nereikalinga baimė
Klausimas: Išpažintis „kaip tik labiausiai paliečia silpnapročius ir vėjavaikius; ji padaugina nusidėjimų skaičių“ (Hase, Polemik, S. 362)
Atsakymas. Hase visiškai užmiršo, kad išpažinčiai pirmoje eilėje priklauso tikra atgaila ir pasiryžimas daugiau nebenusidėti. Hase niekuomet turbūt nestebėjo tikinčiųjų katalikų, einančių oprie klausyklos, nes kitaip jis žinotų, kad „vėjavaikiai ir silpnapročiai“ stovi nuo klausyklos toliausiai arba į Bažnyčią visai neateina.
2. Galbūt Hase mano, kad nuodėmių skaičius tada sumažės, kai jos bus neišpažintos? Argi liausis nedorovingi darbai nuo to, kai nusidėjėlis neis išpažinties?
3. Kas nori vogti, apgaudinėti ir neskaisčiai gyventi, tam reiktų, pagal Hase, patarti dažnesnę išpažintį, nes per ją nusidėjėliui nuimamas sąžinės graužimas ir grąžinama ramybė. Žinoma, tokiems priklauso toks nuodėmklausys, kuris nuolat visus išriša, bet ne katalikų kunigas, kuris išrišimą sulaiko ir turi sulaikyti tokiam nusidėjėliui ar lengvabūdžiui, kuris nenori rimtai taisytis. Kunigas turi protestantams nepažįstamą valdžią sulaikyti nuodėmes iki tol, kol nusidėjėlis tikrai pasitaiso.
212. Išpažinties našta
Klausimas: Išpažintis yra nepakenčiamas sąžinės jungas, jos kankintoja.
Atsakymas: 1. Keista, ką tik išpažintis buvo palengvinimas, dabar jau ji yra jungas.
2. Išpažintis yra jungas, bet čia savaime kyla klausimas: kas jaučiasi prislėgtas: senasis ar naujasis žmogus?
Jungas yra dvejopas: sąžinės ir nusižeminimo bei atgailos jungas. Šį pastarąjį Dievas uždeda mums per išpažintį, kad nuo mūsų nuimtų pirmąjį, t. y., sąžinės jungą. Kaip lengvai jaučiasi po išpažinties atgailojąs nusidėjėlis, atsiminęs šiuos Išganytojo žodžius: „Ką jūs atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“!
Protestantų filosofas Leibnicas XVII a. pabaigoje rašo: „Negalima užginčyti, kad išpažintis yra Dievo išminties darbas ir kad krikščionybė niekuo kitu taip negali pasigirti, kaip išpažintimi. Išpažinties pareiga atbaido nuo daugelio nusikaltimų ir užtikrina puolusiems paguodą, todėl aš galvoju, kad rimtas, dievobaimingas ir išmintingas nuodėmklausys yra didelė Dievo priemonė sielų išganymui ir kadangi žemėje sunku rasti nors vieną ištikimą draugą, tad kaip reikalingas yra toks, kuris, būdamas religijos įpareigotas, yra šventai prisiekęs išlaikyti ištikimybę ir padėti sieloms!„ (Theolog. System, herausgegeben von Dr. Ross und Dr. Weiss S. 160)
4. Štai gražus pavyzdys, rodąs išpažinties troškimą ir išlaisvinantį jos veikimą, tai – Luizos Hensel, tuo laiku dar protestantės, jaunystė. „Ji buvo labai švelni ir sąžininga ir jos mažos vaikiškos nuodėmės ją dažnai ir sunkiai slėgė. Ir, kai ji būdavo įveikiama smarkios savo prigimties ir manydavo esanti padariusi nusikalstamą klaidą, ji ne tik giliai gailėdavosi, bet taip pat joje reikšdavosi dar neaiškus troškimas nutildyti savo nerimstančią širdį, viešai išpažįstant savo kaltę.
Vėliau, kai ji jau buvo parengta Sutvirtinimui, jos išpažinties troškimas pasidarė toks galingas, kad ji vieną dieną susieškojo pažįstamą dvasiškį, kuris ją rengė Sutvirtinimui, ir karštai paprašė jį išklausyti jos nuodėmių. Kai šis jai pasakė, kad ji savo nuodėmes tegali išpažinti tik Dievui, Luiza negalėjo nusiraminti ir su savo gera ir dievobaiminga drauge išėjo pasivaikščioti po laukus, kad galėtų jai nors kiek atverti savo širdies paslapčių ir per nuolankų prisipažinimą palengvinti savo sąžinę.“ (Binder, Luize Hensel, Freiburg 1885, 78, 79)
213. Prievartos įtaisas
Klausimas: Išpažintis katalikams yra prievartinė.
Atsakymas: Ne kiekvienas jungas yra atmestinas. [...] Ligonims sunkus yra jungas, kai jie privalo naudoti vaistus ir kitas gydymosi priemones. Jeigu tamstai sudegtų namas ir tamsta nenorėtum gatvėje gyventi, priverstinai statytum naują namą.
Todėl yra visai protingų jungų. Vieną tokį paliko Kristus dvasiškame gyvenime: kai siela serga, puola arba kai nuodėmė sugriauna pašvenčiamosios malonės rūmus, reikia „išpažinties jungo“.
214. Protestantų privati išpažintis
Klausimas: Protestantai irgi pripažįsta privačią išpažintį, bet jos atlikimą palieka tikinčiųjų laisvei.
Atsakymas: Dėl to taip ir yra, kad privati išpažintis, nežiūrint Liuterio paraginimų ir visų jo pasekėjų pastangų, yra visai išnykusi.
Liuteris sako: „Išpažintis arba absoliucija bažnyčioje realiai (kūniškai) neprivalo reikštis. Čia tik reikalinga, kad visi nusidėjėliai išpažintų mirtinas nuodėmes ir už jas gailėtųsi. Labai branginu slaptąją išpažintį ir laikau ją šventu dalyku. [...] ir mes privalome Dievui iš širdies dėkoti, kad Jis ją leido ir davė.“
Be abejo, kitoje vietoje Liuteris jau visai priešingai kalba ir privačią išpažintį priskiria tik bailioms sieloms ir „per jautruioms sąžinėms“, kas neturi nieko bendro su išpažinties įsteigimo intencijomis (palyg. Jn 20, 23)
Tokie vyrai kaip Klieloth, prof. Walther, vyresnysis Delitzsch, Lohr, Ackermann, Steinmeyer ir kiti protestantų teologai pareiškė, kad privačios išpažinties įvedimas liuteroniškojoje bažnyčioje yra būtinas; Delitzsch perspėja, kad „Bažnyčia privalo vėl tapti paslapčių saugotoja ir tada jai sugrįš raktų valdžia. Kol to nebus, mes sedėsime su Jeremijumi ant Jeruzalės griuvėsių.“
1901 m. spalio 9 dieną Štutgarte, posėdžiaujant Wurtenbergo rudeninei pamokslininkų konferencijai, vienas evangelikų pastorius stojo už privačią išpažintį. Marbacho klebonas, liuteronas Dipperis, reikalavo ganytojiško leidimo pasirenkamai įvesti privačią išpažintį.
Protestantiškasis Berlyno pastorių laikraštis „Der Reichsbote“ taip pat parašė apie šimtmečiais gyvą reikalavimą – grąžinti privačią išpažintį.
„Mūsų Bažnyčiai kaip kasdienės duonos reikalas yra būtinas privačios išpažinties grąžinimas, Kas yra dirbęs sielų ganytojo darbą ilgesnį laiką, žino, kad mūsų Bažnyčia yra pilna tokių žmonių, kurie privalėtų išpažinti, ir dėl to taip daug tokių, kurie trokštų, kad vėl galėtų eiti išpažinties. To reikia ne tik kiekvienam žmogžudžiui ir neteisingai prisiekiančiam, kuris tol nenusiramina, kol neišpažįsta žmogui savo nuodėmės, bet ir kitiems, kurie yra persekiojami mažesnių praeities šėšėlių. Jie galėtų bjaurias savo gyvenimo knygos dėmes išnaikinti savo krauju ir ašaromis, o dabar jų sąžinė lieka sužeista, siela serganti; jiems trūksta atleidimo žodžio, būtent, Dievo žodžio iš žmogaus burnos, Dievo vilties suteikimo, kurį asmeniškai gauna pasiryžęs atgailauti nusidėjėlis.“
215. Paviršutiniškumas
Klausimas: Kokia iš to nauda, kad pasisakote savo nuodėmes? Čia yra paviršutinis dalykas; pasitaisymas turėtų eiti iš vidaus.
Atsakymas: Visai teisingai – prie išpažinties būtinai reikalingas vidinis gailestis. Be vandens nėra krikšto; be gailesčio nėra išrišimo. Jeigu be nusidėjėlio gailesčio kunigas išriša, tai jo išrišimas tokiu atveju Dievui nieko nereiškia. Dievas yra vyriausiasis teisėjas ir Jo niekas neapgaus, nors Jo vietininkai gali būti neteisingi ar būti apgauti.
216. Sąžinės tironija
Klausimas: Išpažintis yra sąžinės tironija.
Atsakymas: 1. Būk atsargus, nes priekaištas liečia Kristų, kuris išpažintį įsteigė.
2. Keistas tas tironas, nuodėmklausys! Jis pradeda laimindamas ir baigia išrišdamas, o išpažinties eigoje gailisi drauge su atgailaujančiuoju nusidėjėliu, teikia paguodą nustojusiems vilties, stiprina silpnuosius! Jis neleidžia nusidėjėliui sustingti nuodėmėse ir ragina jį gailėtis, bet kai nieko negelbsti, paleidžia jį be išrišimo. Tironai taip nesielgia!
217. Išpažintis - nemorali
Klausimas: Hase sako: „Geras ir kilnus žmogus negali pakęsti išpažinties – ji yra lyg pusiau atnaujinimas padarytų nuodėmių, todėl nemorali.“
Atsakymas: 1. Kunigas, vykdydamas Bažnyčios valią, neturi klausti to, kas nereikalinga, o kas reikalinga – priderančiai, trumpai ir atsargiai, kad nepakenktų sielai. Tridento Susirinkimas sako, kad reikia klausti tik sunkiųjų nuodėmių skaičiaus, rūšies ir tik tų aplinkybių, kurios keičia nuodėmės rūšį.
[...] 2. Argi tėvai įžeidžia vaikų kuklumo jausmus, kai stropiai atkalbinėja vaikus nuo begėdiškų žingsnių?
3. Išpažintis ne tik neįžeidžia, bet sustiprina drovumą – šventą nuodėmių baimę. Tikrasis drovumas privalo sulaikyti mus nuo nuodėmių, o ne nuo atgailaujančio jų išpažinimo, per kurį padaroma atgaila už praėjusias nuodėmes ir pasiryžtama jų vengti ateityje.
Blogiausi nedorovingi darbai puikiausiai tarpsta tik tada, kai jie neišeina viešumon, taigi, yra paslaptyje; tuo tarpu juos išpažįstant daug lengviau būtų juos nugalėti. Nedori darbai bijo šviesos!
218. Klausysklos įtaka
Klausimas: Klausykla slepia savyje didelę galybę: „Niekuomet ir nė viena hierarchija nesurado geresnės priemonės valdžiai palaikyti. [...] Bažnyčia per išpažintį sužino beveik visas visų šeimų ir valstybių paslaptis.“ (Hase, Polemik, S. 366)
Atsakymas: 1. Tuščia baimė! Išpažinties paslaptis visiškai uždaro kunigui lūpas; jis negali nė mažiausio dalykėlio išduoti, nors dėl to turėtų ir mirti. Tad kokia iš tokių paslapčių nauda šeimų ir valstybių valdžiai palaikyti?
2. Nereikia užmiršti, kad nė vienas penitentas, t.y., asmuo, einantis išpažintis, nėra verčiamas eiti pas tam tikrą kunigą ir jam išpažinti nuodėmes: kiekvienas gali eiti pas kunigą, kuris jo nepažįsta. Kunigui griežtai uždrausta klausinėti penitento vardo. Argi čia troškimo viešpatauti požymis? Jeigu Bažnyčia būtų norėjusi viešpatauti per klausyklą, tai būtų buvusi visai neišmintinga, reikalavusi eiti išpažinties bent kartą metuose, nes daug paslapčių tuomet nustotų savo vertės - pasentų.
II. Bet penitentas taisosi tik prieš kunigą.
Atsakymas: Nusidėjėlis turi taisytis ne prieš kunigą, bet dėl Dievo įsakymų, kuriems reikalaujant nuodėmklausys vykdo savo pareigą.
Be abejo, Dievas vykdo per klausyklą savo valdžią žmonėms, kiek tai liečia žmogaus pareigas šeimai ir valstybei. Dievas, bet ne hierarchija, nori viešpatauti. Dieviškoji išpažinties įtaka kaip atskiram individui, taip šeimoms ir valstybėms, yra labai palaiminga. Ir tada visi bus dori, kai visi eis išpažinties ir kai girdės paraginimą, kad savo pareigas reikia eiti sąžiningai ir kruopščiai.
