Liūdna pripažinti, kad nepaisant mūsų gerų ketinimų ir Dievo malonių, mes ir toliau nusidedame. Dėl nuolatinių atkritimų į vis tas pačias nuodėmes galime prarasti drąsą. Tačiau tai yra velnio gudrybė, kuris jau įtraukė mus į nuodėmę ir dabar siūlo mums dar ir prarasti viltį.
Jis nori mus įtikinti, kad pasipriešinimas yra beprasmis, kad mūsų prigimtis yra visiškai sugadinta ir kad mums nėra išsigelbėjimo. „Mano brangūs vaikeliai“, – rašė šv. Jonas pirmiesiems krikščionims. „Rašau jums tai, kad nenusidėtumėte. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.“ (1 Jn 2, 1-2)
„Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.“ (1 Jn 1, 8-9) „Kas sakosi jį pažinęs, bet jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos. O kas laikosi jo žodžių, tas iš tiesų tobulai myli Dievą“. (1 Jn 2, 4-5). Taigi aišku, kad turime visomis jėgomis vengti nuodėmės, nes ji užgesina mūsų meilę ir atneša mirtį sielai. Vis dėlto, net jei ir toliau nusidedame, neturėtume prarasti vilties.
Nusivylimas ir neviltis yra velnio strategijos. Nesvarbu, kokios didelės ir gausios būtų mūsų nuodėmės, Dievas visada pasirengęs jas atleisti. Prisiminkime Marijos Magdalenos, atgailaujančio vagies ir sūnaus palaidūno pavyzdžius: kol mes nuoširdžiai atgailaujame, galime būti tikri, kad Dievas mums atleis ir priims mus į savo glėbį, nes Dievas yra be galo gailestingas.
Tačiau Dievo gailestingumas neturėtų būti priežastis toliau nusidėti. Priešingai, tai turėtų būti didesnio dėkingumo ir meilės priežastis. Negalime teigti, kad mums neįmanoma nugalėti pagundos. Jei prašome Dievo malonės ir naudojame visas turimas priemones pasipriešinti, pagunda negali mūsų nugalėti.
Kiek kartų praeityje, karštai besimeldžiant ir ryžtingai kovojant, mums pavyko įveikti pagundą? Kodėl negalime to pakartoti? Tada turėsime vidinę ramybę šiame gyvenime ir amžiną atlygį kitame. Šv. Paulius mus užtikrina, kad Dievas yra ištikimas ir neleis mums būti gundomiems virš mūsų jėgų, bet kartu su pagunda duos ir išeitį, kad galėtumėte ją įveikti. (1 Kor 10, 13). Yra auksinė taisyklė, kurią turėtume visada prisiminti, nes ji mums padės kovoti su pagunda ir atsispirti nusivylimui. Ji yra paprasta. Kol mes maldausime Dievo malonės ir darysime viską, ką galime ir turime daryti, kad atlaikytume pagundos puolimą, Dievas padarys visą likusią dalį.
Jei Dievas vis dėlto leis mums suklupti, tai bus tam, kad nusižemintume, kad aiškiau suprastume, jog be Jo nieko negalime padaryti. Be to, kai suklumpame, galime būti tikri, kad savo begaliniu gerumu Jis priims mūsų atgailą ir mums atleis.
