Antroji dalis
Dievo veikimas pasaulyje per Nekaltai Pradėtąją (Actio Dei in mundo per Immaculatam)
I skyrius
Dievo atliktas kūrimo darbas per Nekaltai Pradėtąją
Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę, visus regimus ir neregimus dalykus[22]. Kaip jis sukūrė pasaulį? Tai amžiams liks jo vidinė dieviška paslaptis. Sukūrimas iš nieko yra būdingas tiktai Dievui, ir joks kūrinys to negali suvokti. Kūrinys tegali nustatyti sukūrimo veiksmo pradinį ir galinį tašką, terminus a quo ir terminus ad quem. Pradiniame taške (terminus a quo) yra tik Dievas – begalinis okeanas ir daugiau niekas. Galiniame taške (terminus ad quem) matome kūriniją, visame jos rojiškame grožyje. Pasaulio sukūrimas leidžia protui užmesti akį į patį Dievą, panaudojant žemiškas „kūrėjo“, „menininko“, „architekto“ analogijas. Meistras pažįstamas iš jo darbų. Čia pasirodo begalinis Dievo protas bei išmintis, išgalvojusi visas esybes, taip pat jo viską pranokstanti galia, suteikusi šiai įvairovei egzistenciją.
Iš kūrinijos sandaros, jos tvarkos bei harmonijos, taip pat iš kūrinių elgesio galime nujausti būdą, kaip Dievas sukūrė pasaulį. Galima sakyti, kad Dievas numatė kūrinijai tam tikrą tvarką bei hierarchiją, kad visos būtybės laikosi Dievo joms suteikto įstatymo. Taip pat galima spręsti, kad Dievas veikia pagal savo esmę, kad visi kūriniai iš tikrųjų yra Dievo pėdsakai, jie sukurti pagal jo paveikslą ir panašumą. Šios nepaprastai reikšmingos išvados iš tiesų leidžia tik numanyti, kokia didelė, nesuvokiama paslaptis yra pasaulio sukūrimo darbas. Tik pats Dievas gali mums apreikšti, kokia jo veikimo giliausia priežastis ir kaip jis šį darbą įvykdė. Dažnai kyla klausimas dėl pasaulio sukūrimo trukmės. Egzistuoja teorija apie visatos evoliuciją nuo didžiojo sprogimo per rūšių vystymąsi iki žmogaus. Pirmiausia, ką galima pasakyti apie šią teoriją, yra tai, kad bet kokiam rūšies virtimui į aukštesnę rūšį reikia Dievo kūrybinės galios pagalbos, nes žemesnis negali savo jėgomis tapti aukštesniu, pagal principą: agere sequitur esse – veikimas seka buvimą ir atitinka jį. Niekas negali duoti to, ko pats neturi. Be to, ši teorija žiūri į pasaulio sukūrimą iš žmogaus, apriboto erdvės bei laiko matmenų, taško. Tačiau Dievas yra virš laiko ir erdvės, ir kai jis sukūrė pasaulį, tik tada ir atsirado laiko bei erdvės matmenys. Taigi pasaulio sukūrimas įvyksta už laiko ir erdvės. Todėl Šv. Raštas gali sakyti, kad Dievas viską sukūrė iš karto – omnia simul (Siracido knygoje, 18, 1) ir kartu pavaizduoti pasaulio sukūrimą šešių dienų sekoje (Pradžios knygoje). Paslaptis išlieka.
Amžinoji Išmintis – sukurtoji Išmintis
Apie pasaulio sukūrimą galima dar pasakyti štai ką: Dievas, būdamas amžinas, per amžius regi visą kūriniją kartu su jos stebuklinga tvarka, nors ji pati ir turi pradžią laike. Taigi Dievas per amžius regi visą pasaulį tokį, kokį jis išgalvojo, spindintį tyrumu ir tobulumu. Dieviškasis architektas turi lyg kokį planą, sugalvotą nuo amžių. Apie šį pirmykštį planą kalba Išminties knyga:
Viešpats sukūrė mane savo kelių pradžioje, pirmąjį iš savo seniai atliktų darbų. Prieš amžius buvau sukurta, pačioje pradžioje, prieš žemės pradžią. Kai dar nebuvo gelmių, buvau pagimdyta, kai dar nebuvo tekančių šaltinių. Prieš padedant kalnų pamatus, prieš kalvas – aš gimiau. Žemės ir laukų jis dar nebuvo padaręs nei pirmųjų pasaulio molio grumstų. Aš ten buvau, kada jis dėjo dangaus skliautą į vietą, kai jis nubrėžė ratą ant bedugnės paviršiaus; kada jis tvirtino aukštai dangaus skliautą, kai jis įrengė bedugnės šaltinius; kada jis paskyrė jūrai ribas, kad jos vandenys niekad neperžengtų jo įsakymo, kai jis nustatė žemės pamatus. Tuomet aš buvau su juo kaip jo Patikėtinė. Kasdien buvau jo džiaugsmas, visad prieš jį džiūgaudama. (Pat 8, 22–30)
Bažnyčia savo liturgijoje šį tekstą priskiria Nekaltai Pradėtajai. Kodėl? Kadangi pasaulio sukūrimo tikslas yra Dievo Sūnaus tapimas žmogumi, o per tai – kūrinijos susivienijimas su Dievu. Pasaulio sukūrimo priežastis ir tikslas Dieve sutampa. Tačiau šis pirmasis principas ir galutinis tikslas yra Kristus, Išganytojas. O kadangi Dievas nuo amžių yra nutaręs, kad Kristus ateis į pasaulį per savo Motiną, Marija tampa motiniška visų daiktų priežastimi.
Ji yra visų daiktų Motina, o Dievas Tėvas yra visų daiktų šaltinis: visa, kas per save (per se) yra priežasties šaltinis bei priežastis, kartu yra ir šaltinis bei priežastis visko, kas turi priežastį. Tačiau ji pati yra Motina to, kuris yra visko priežastis ir šaltinis. Taigi ji per save (per se) yra visų daiktų Motina. [23]
Švenčiausiosios Trejybės antrasis Asmuo, amžinasis Žodis, yra visų kūrinių pavyzdinė priežastis, ir kaip toks jis yra amžinoji, nesukurtoji Išmintis: „Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 3). „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmgimis, nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ... visa sukurta per jį ir jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi“ (Kol 1, 15–17). Amžinojoje Dievo mintyje Kristus kaip Marijos Sūnus yra visos kūrinijos pirmgimis, ir dėl tos pačios savybės, kaip Marijos Sūnus, jis kartu yra visatos galva ir vainikas.
Iš to išplaukia, kad ir Marija yra iš anksto paskirta kartu su Kristumi, ir jei Kristus šiame paskyrime užima pirmąją vietą, tai Marija užima antrąją. Kristus – saulė, Marija – mėnulis, šviečiantis labiau nei visos žvaigždės kartu. Kas yra ta Moteris, kad tu ją atsimeni, kad nukreipi savo žvilgsnį į ją?! Tu apvainikavai ją spindesiu ir didybe, paskyrei ją tavo rankų darbo valdove. Tu paklojai jai viską po kojų, tu nepastatei jos truputį žemiau angelų – tu iškėlei ją aukščiau angelų chorų [24]. Tu aprengi ją saule, karūnuoji žvaigždėmis... [25] Šis dieviškasis paskyrimas kartu yra ir visuotinės Dievo išrinktųjų Bažnyčios pirmavaizdis ir forma. Kai Dievas perdavė Mozei dieviškosios buveinės atvaizdą, pirmiausia jis kalbėjo apie Sandoros skrynią. Taip pradinėje Dievo mintyje apie kūriniją pirmiausia figūravo Švenčiausioji Mergelė kaip gyvoji Dievybės skrynia. [26]
Amžinojo Žodžio ideali kopija, tobula, gryniausia, tyriausia jo „imitacija“ yra Nekaltai Pradėtoji. Sūnus, amžinoji Išmintis, yra Dievas. Nekaltai Pradėtoji, amžinosios Išminties tobula kopija, yra pirmasis ir tobulas kūrinys, turintis visas amžinosios Išminties savybes. Todėl Bažnyčia ją vadina sukurtąja Išmintimi ir priskiria jai amžinosios Išminties savybes.
Tuomet aš buvau su juo kaip jo Patikėtinė (Pat 8, 30)
Tvarkymas yra išminties ypatybė [27]. Dievas norėjo, kad jo kūrinijoje viešpatautų tvarka, nes ji lemia harmoniją ir grožį. Ši kūrinijos tvarka turėjo atspindėti Dievo vidinę tvarką. Kartu tvarka yra lyg planas, harmoningai sujungiantis skirtingus elementus į nuostabų paveikslą. Norint pastatyti katedrą, reikia ypatingo intelekto, kuris gerai apgalvotų šio nepaprastai sudėtingo pastato projektą ir sugebėtų sujungti visas dalis pagal fizikos dėsnius. Dažnai tokie genialūs planai nebūdavo iki galo užbaigiami. Palyginę tuos planus su faktiškai pastatytu statiniu, dažnai matome, kad jie daug gražesni ir puikesni.
Analogiškai galime pasakyti, kad Dievas taip pat turi tam tikrą visos kūrinijos planą. Tai pradinis planas, pirminė koncepcija (lot. conceptio), kurioje visi daiktai turi savo paskirtį ir susiderina į tobulą harmoniją. Šis viską tvarkantis planas yra be jokios dėmės: „Juk ji yra Dievo galybės alsavimas ir tyras Visagalio šlovės išsiliejimas; užtat niekas, kas sutepta, į ją neįeina“ (Išm 7, 25). Taip Marija stoja visatos pradžioje: „Ego sum radix – aš esu šaknis“ [28]. Šis pirminis planas „galingai siekia nuo vieno žemės krašto iki kito ir veiksmingai visa valdo“ (Išm 8, 1). Visi kūriniai kartu paėmus negali susilyginti su šiuo nuostabiausiu pirminiu kūriniu, šiuo Dievo šedevru: „Ji yra puikesnė už saulę ir nustelbia visus žvaigždynus. Palyginta su dienos šviesa, ji atrodo šviesesnė, nes dieną išstumia naktis“ (Išm 7, 29). Dievas suformuoja kiekvieną kūrinį pagal jos pavyzdį ir šabloną. Kiekvieno atskiro kūrinio tobulumas priklauso nuo jo panašumo į šį tyrą, universalų pirmavaizdį, ir tik vienybėje su juo kiekvienas kūrinys pasiekia savo kilnų tikslą: „Nors ji viena, bet gali visa aprėpti; pati nesikeisdama, ji visa atnaujina. Per kartų kartas ji įeina į šventas sielas, padarydama jas Dievo draugais ir pranašais. Juk Dievas myli tik tą, kuris bendrauja su išmintimi“ (Išm 7, 27–28). Taip mano Bažnyčios mokytojai, kai jie Nekaltai Pradėtojoje regi visos kūrinijos pirmavaizdį. Čia glūdi teologinis pagrindas, kodėl Bažnyčios tėvai, norėdami pabrėžti Marijos didybę ir grožį, labai dažnai vadina ją gražiausių kūrinių vardais. Taip rožė vaizduoja ne tik jos grožį, lelija – jos tyrumą, kalnas – jos galią, žvaigždė – jos spindėjimą ir t. t., bet ir ji pati yra pirmavaizdis, pagal kurį atsirado visos kūrinijos grožybės. Kiekviena gėlė gauna savo grožį iš jos ir, taip sakant, kopijuoja sielų gėlę Mariją. Lelijos kvapas yra meilingo Marijos sielos kvapo tąsa, aukšto kalno didybė – jos būties didybės atspindys, žmogaus siela yra didesnė ar mažesnė jos sielos kopija. Šia prasme poetas Novalis, žvelgdamas į moters paslaptį, rašo: „O Marija, aš matau Tave išreikštą tūkstančiuose paveikslų“. Ir šventasis Bernardinas Sienietis prisipažįsta:
Iš tik jai atitekusios tobulybės Švč. Mergelė teikia visoms pasaulio prigimtims ir tobulumams jų galutinę būties vertę, jų galutinį būties turtą ir galutinę būties viršūnę. Bet kokia būtis yra nukreipta į kilniausią buvimą: gyvoji būtis – į kilniausią gyvenimą; juslinga būtis – į puikiausius pojūčius; kiekvienas moters pastojimas – į vertingiausią vaisių; bet koks gimimas – į geriausią būtybę, kuri galėtų gimti; visi apdovanotieji protu – į nepakartojamą protingą būtybę; visi apdovanotieji dvasia – į puikiausią dvasinę būtybę. Trumpai tariant: visi tvariniai siekia vienybės su būtybe, kuri yra geriausia grynai sutvertoje prigimtyje. Esant tokiai tvarkai, pasaulis buvo aprūpintas per vieną virš visų išaukštintą moterį: tik kartą ji tapo motina, ir per šią vienkartinę motinystę ji visokiausių rūšių tvariniams suteikė jų galutinį ir aukščiausią tobulumą. [29]
Dievas pasaulį sukūrė Tau...
Tačiau Marija ir kita prasme dalyvauja pirmajame dieviškame darbe, pasaulio sukūrime. Jei kas nors ką daro, jis tai daro dėl kažkokio tikslo (omnis agens agit propter finem). Jei Dievas tarsi išeina iš savo vidinio Trejybės gyvenimo, kad sukurtų pasaulį, jis tai daro visada prieš akis turėdamas tikslą, būtent: „savo malonės kilnumo šlovei“ (Ef 1, 6). Jis, Kristus, yra laikų paveldėtojas, omega, tikslas į kurį visa nuo amžių yra nukreipta.
Jo, Kristaus, garbei Dievas pašaukė visatą į buvimą ... pasaulį, dangų, žemę ir visa, ką dangūs slepia. Visa, kas tik randasi karalystėje, yra skirta karaliui ir turi jam tarnauti. Gi Kristus kalbėjo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18). ... Kai Dievas kūrė savo karališkos pilies žemėje planus, jis nurodė Kristų būsiant patikimu, stipriu, tvirtu statinio pamatu, visada garantuojančiu pastato atnaujinimą, jei jis laikų audrose patirtų žalą. Ir kadangi pasaulio architektas pasaulį kartu su jo egzistavimu, su jo malone ir puikumu stato ant Kristaus, tik dėl Kristaus jis viską myli. Visa kūrinija, Bažnyčia ir rojus, prigimtinis ir antgamtinis pasaulis yra karališka puota, kurią karališkasis Dievas iš pagarbios meilės iškėlė karališkajam Sūnui. [30]
Taigi, jei Kristus kaip žmogus ir Marijos Sūnus yra pasaulio sukūrimo tikslas, tai Marija jame ir per jį taip pat yra pasaulio sukūrimo tikslas. Didysis egzegetas Cornelius a Lapide taip komentuoja šiuos du Siracido knygos sakinius: „Aš padariau, kad danguje užtekėtų negęstanti šviesa“ (Sir 24, 6), „Aš, išmintis, papyliau upes“ (Sir 24, 40).
Pažodine prasme tai reiškia: aš buvau ta priežastis, dėl kurios Dievas sukūrė šviesą, dangų, jūrą, upes ir visą pasaulį. Nes Dievo kūrinija kaip į savo tikslą buvo nukreipta į šventųjų nuteisinimą ir išaukštinimą, į darbą, kurį atliko Kristus su Mergelės Marijos pagalba. Juk prigimties tvarka buvo sukurta ir įsteigta malonės tvarkai. Kadangi Švč. Mergelė Marija yra Kristaus Motina, taigi ir visos Kristaus įkurtos malonės tvarkos Tarpininkė, dėl šios priežasties ji tapo ir pasaulio sukūrimo tikslu.
Visatos tikslas yra Kristus, jo Motina ir šventieji. Tai reiškia, kad ši visata buvo sukurta tam, kad šventieji džiaugtųsi malone ir amžinąja garbe per Kristaus ir Švenčiausiosios Mergelės tarpininkavimą. Nors Kristus ir Marija yra visatos dalis, taigi jie atsirado vėliau, jei kalbėsime apie materialią priežastį (causa materialis), vis dėlto jie yra pirmesni už pasaulį tikslo priežasties atžvilgiu. Todėl tarp pasaulio sukūrimo ir Kristaus bei Švenčiausiosios Mergelės pasirodymo egzistuoja tam tikra abipusė priklausomybė: Dievas norėjo Kristaus ir Marijos gimimo niekur kitur, kaip šiame pasaulyje. Kartu jis nenorėjo, kad šis pasaulis egzistuotų be Kristaus ir Marijos, kadangi dėl jų jis ir yra sukurtas. Jis norėjo, kad visas pasaulis, taip pat ir malonės tvarka, remtųsi Kristumi ir Švenčiausiąja Mergele bei būtų jiems pavaldūs kaip savo papildymui ir tikslui. Tuo būdu Kristus ir Švenčiausioji Mergelė yra pasaulio sukūrimo tikslo priežastis ir todėl kartu ir formali priežastis, t. y., jo provaizdis, jo pirminė idėja. Nes malonės tvarka, kurioje Kristus ir Marija užima pirmą vietą, yra idėja ir provaizdis, pagal kuriuos Dievas sukūrė ir sutvarkė prigimties tvarką bei visą pasaulį. [31]
Taip mes su nuostaba suvokiame, kad Dievas jau savo veikimo į išorę pradžioje prie savęs turi Nekaltai Pradėtąją. Ji yra pirmasis kūrinys, išrinktas prieš padedant pasauliui pamatus, kad Kristuje ir su juo būtų visų tvarinių provaizdis, pirminis planas, pavyzdys ir tikslo priežastis. Pripildytas šios paslapties, šv. Maksimilijonas Kolbė iš nuostabos sušunka:
Leisk man Tave girti, o Švenčiausioji Mergele... Tavyje vienoje Dievas labiau pagarbinamas nei visuose savo šventuosiuose. Dėl Tavęs Dievas sukūrė pasaulį. Dėl Tavęs Dievas pašaukė ir mane į gyvenimą. Iš kur man tokia laimė? O, leisk man Tave girti, Švenčiausioji Mergele! [32] [...]
(Ištraukos iš knygos: Karl Stehlin, Wer bist Du, o Immaculata?, Te Deum, Warszawa, 2006. Iš vokiečių k. vertė Kęstutis Choromanskis)
Iš pasiaukojimo Jėzui Kristui per Marijos rankas
Aš N., neištikimas nusidėjėlis, šiandien atnaujinu ir sutvirtinu Tavo rankose savo Krikšto pažadus. Visiems laikams atsižadu šėtono, jo puikybės ir darbų, ir visiškai atiduodu save Jėzui Kristui, įsikūnijusiai Išminčiai, kad neščiau paskui jį savo kryžių per visas gyvenimo dienas ir kad būčiau jam ištikimesnis nei lig šiol buvau.
Aš renkuosi šiandien Tave, o Marija, viso dangaus dvaro akivaizdoje, savo Motina ir Valdove. Aš perduodu ir pašvenčiu Tau, kaip Tavo vergas, savo kūną ir savo sielą, savo vidines bei išorines gėrybes ir net savo buvusių, dabartinių ir būsimų gerų darbų vertę. Visiškai ir pilnai perduodu Tau teisę naudoti savo nuožiūra mane ir be išimties visa, kas man priklauso, didesnei Dievo garbei laike ir amžinybėje.
(Šv. Liudvikas Grinjonas de Monforas, „Auksinė knyga“, VšĮ „Laetitia“, Kaunas, 2008, p. 323)
[22] Plg. Mišių Tikėjimo išpažinimą – vert. past.
[23] Šv. Albertas Didysis, Mariale, quaestio 141 // C. de Koninck, Ego Sapientia, La Sagesse qui est Marie, Laval, 1943, p. 158.
[24] Plg. Ps 8, 5–7; Žyd 2, 6–8 – vert. past.
[25] Apr 12, 1 – vert. past.
[26] Šv. Laurencijus iš Brindisio, Opera omnia, pars 1, Padua, 1928 // C. Feckes, Die heilsgeschichtliche Stellvertretung der Menschheit durch Maria, Paderborn, 1954, p. 211.
[27] Sapientis est ordinare (Aristotelis, I metaphys. 2, 3; šv. Tomas, Summa th., I q. 1 a. 6) – vert. past.
[28] Švč. Mergelės Marijos, Visų Malonių Tarpininkės, Mišių traktas.
[29] Šv. Bernardinas Sienietis, Sermo 5 de nativitate Beatae Mariae Virginis // P. Sträter, S.J., Maria in der Offenbarung, Paderborn, 1962, p. 275.
[30] Šv. Laurencijus iš Brindisio, Opera omnia, pars 1, Padua, 1928 // C. Feckes, Die heilsgeschichtliche..., p. 232–233. [Tomistinė filosofija nurodo kiekvieno dalyko keturias priežastis: formaliąją (aukščiausią jo esmę), materialiąją (žemiausią pradą), veikiančiąją (suteikiančią materijai formą) ir tikslo (kam dalykas egzistuoja). – vert. past.]
[31] Cornelius a Lapide, Commentaria in Ecclesiasticum, cap. 24, vers 1 et 2, Editon Crampon, Vives, t. 9, p. 618.
[32] Rycerz Niepokalanej, Nr. 18, 1939 // Błogosławiony Maksymilian Kolbe..., p. 587–588
