Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę. Laiškas Kolosiečiams 1, 19.
Prieš daugiau nei tris šimtus metų Londone išėjo knyga pavadinimu: "Kristaus, esančio danguje, širdis nusidėjėliams žemėje; arba Traktatas, parodantis Kristaus, dabar esančio šlovėje, maloningą nusiteikimą ir švelnų meilumą savo žmogiškosios prigimties nariams, kenčiantiems nuo įvairių nuodėmės ar vargo negalių." [1] Perskaitę tik tiek, būtumėt įsitikinę, kad ją išleido vienas iš to nedidelio būrelio tremtinių, kurie praktikavo senąją religiją užjūryje ir kaip įmanydami kontrabanda gabeno knygas, kad palaikytų ją gyvą čia, Anglijoje. Klystumėte, nes ją parašė Tomas Gudvinas (Thomas Goodwin, žymus kongregacionalistų dvasininkas, lankęs Oliverį Kromvelį jo mirties patale. Jei norėtumėte, daugiau apie šį nepaprastą žmogų galite paskaityti pono Watkino knygoje „Poetai ir mistikai“ [2]. Čia jį paminėjau tik tam, kad parodyčiau, jog pamaldumas Švenčiausiajai Jėzaus Kristaus Širdžiai, nuo XVII a. vidurio paprastai laikomas popiežišku prietaru, iš tiesų yra pamaldumo forma, kuria gali džiaugtis visi krikščionys.
Ir vis dėlto, kai birželio mėnesį į kokią nors bažnyčią užsuka ne mūsų tikėjimo lankytojas, jį paprastai atbaido statula, kurią jis mato navos gale, priešais Madoną, šiuo metų laiku padabintą gėlėmis ir priešais ją degančiomis žvakėmis. Ne tik dėl gėlių ir žvakių, ne tik dėl pačios statulos, kuri dažnai būna prasto skonio, o jos bruožai būna blankoki ir grubiai realistiškos žaizdos žymės peršautame šone.
Ne, jam nepatinka visa to dalyko istorija - vienuolė, regėjusi mūsų Viešpaties, rodančio jai žaizdą, ir kalbančio apie „Širdį, kuri taip stipriai myli, o mainais taip menkai mylima“, viziją: kas tai, jei ne sentimentalumas, ir dar toks, kokį mes niekiname net tarp savo bičiulių?
Galų gale, ar gali būti kokia nors negarbingesnė padėtis nei atstumto įsimylėjėlio, kuris negali to pasilaikyti sau, bet turi rodyti savo sužeistus jausmus visam pasauliui ir kviesti mus jį užjausti, nes yra nemylimas? Tačiau būtent tokiu pavidalu dieviškoji Meilė vaizduoja save Švenčiausiosios Širdies pamaldume.
Tačiau prisiminkime, kad būtent tokia kalba visagalis Dievas Senajame Testamente kalba apie žydų tautos atkritimus. Sandora, kurią Jis sudarė su izraelitais, kai išvedė juos iš Egipto, buvo savotiška vedybų sutartis, įpareigojanti abi puses būti ištikimomis; ir kai jie pasuka stabmeldžių dievų garbinimo keliu, Jis kreipiasi į ją. „Ir tu, - sako Jis per Jeremiją, - ir tu juk su tiek meilužių svetimavai, bet sugrįžk pas mane ir būsi priimta.“ [3] Tai maldaujanti kalba, ir tai yra Dievas, kuris maldauja.
Kaip žinome, kai taip kalbama Senajame Testamente, vartojama metafora; Senasis Testamentas kupinas metaforų. Kai jame kalbama apie Dievą, pakeliantį ranką, ištiesiantį ranką, budriai stebintį savo draugus, pasiruošusį klausytis jų maldų, neturime manyti, kad Jis, kuris yra gryna Dvasia, turi rankas, rankas, akis ar ausis kaip mes. Taip ir tada, kai Jis apibūdina save kaip pavydų meilužį, Jis nori pasakyti, kad jei būtų toks pat žmogus kaip mes, taip jį paveiktų draugų neištikimybė.
Jei Jis būtų žmogus... Ir tada, atėjus laiko pilnatvei, Jis iš tiesų tapo žmogumi, panašiu į mus: Jis vaikščiojo po mūsų žemę ir kaip Žmogus buvo veikiamas emocijų, verkė ir džiaugėsi, piktinosi ir jautė baimę. Metaforos pagaliau išsipildė: Įsikūnijęs Dievas iš tiesų matė žmogaus akimis, ištiesė žmogišką ranką, kad išgelbėtų. Ir Jis, kaip ir mes, buvo prieinamas tiems jausmų gūsiams, kuriuos mums taip sunku suvaldyti. „Tada, rūsčiai juos apžvelgęs“ [4] - kai buvo įžeista Jo Tėvo danguje garbė, Jis užsidegė pykčiu. „Tuo metu Jėzus buvo kupinas džiaugsmo“ - pirmųjų misionierių sėkmė jam sukėlė tą patį jausmą, kuris aplanko tave ir mane, kai mus pasiekia gera žinia. „Jėzus pravirko.“ [5] - draugo mirties tragedija iš jo pareikalavo natūralių ašarų duoklės.
Jis neslėpė nuo mūsų savo nusivylimo. „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!“ [6] Kiek kartų – jis žvelgia į liūdną žydų istorijos metraštį. Autentiški dieviškojo Asmens bruožai prasiskverbia pro Jo žmogiškumo šydą; štai Dievas žmogiškomis akimis verkia dėl užgniaužto žmogiškos širdies sielvarto.
Štai tikroji Švenčiausiosios Širdies pamaldumo prasmė: jis mums dieviškąją prigimtį išverčia į žmogiškąją kalbą. Galiausiai, juk mums sunku, ar ne, susikurti Dievo paveikslą savo mintyse? Jo šlovė mus apakina, mus glumina mintis apie didžiulę prarają, skiriančią Jį ir Jo kūrinius. Žinome, kad Jo Apvaizda apima visus Jo kūrinius – Jis rūpinasi net žvirbliais, ir vis dėlto... Jis toks didis, o mes tokie maži! Netgi mūsų nuodėmės – vos vienas negražus žodis, pasakytas apie kaimyną, ir mes sakome sau, kad įžeidėme Dievą: pagalvokite apie šio dalyko mastą, apie mūsų mažą nusižengimą ir Jo begalinę būtį, pastatytą greta! O tada pagalvojame apie Švenčiausiąją Širdį, ir viskas mums iškart tampa gyva. Jėzus Kristus danguje, besidomintis mūsų mažais poreikiais, kaip Jis domėjosi daugeliu mažų poreikių žemėje. Jėzų Kristus, įskaudintas mūsų nuodėmių, kaip jį skaudino daugybė įžeidimų ir nusivylimų Galilėjos kaimuose. Nebeatrodo, kad mūsų maldos aidai nutyla begaliniuose toliuose – jie suskamba Švenčiausioje Širdyje ir tampa mums girdimi, tikri.
Ir jei mūsų kritikai vis dar prieštaraus, kad šį birželio mėnesį mes per daug sentimentalūs praktikuodami savo pamaldumus, kad išskiriame vieną konkrečią mūsų Viešpaties būdo pusę, kad per daug primygtinai vaizduojame Jį vienoje konkrečioje laikysenoje – gailestingumo, švelnumo ir priėmimo, priminkime jiems, kad būtent šiomis dieviškosios prigimties savybėmis mums sunkiausia tikėti – čia mums labiausiai reikia kūno ir kraujo atvaizdo, kuri mus įtikintų. Kaip Dievas, toks teisingas Teisėjas, gali būti gailestingas? Kaip Jis, kuris neturi aistrų, gali būti mums švelnus? Kaip Jis, kuriam nereikia žmogiškos draugijos, gali mus priimti? Būtent šiomis savybėmis džiaugiamės matydami Švenčiausiosios Širdies atspindį. Tačiau tai dar ne viskas.
Statulos, šventieji paveikslai vaizduoja mūsų Viešpatį viena ypatinga laikysena – kaip Jis apsireiškė seseriai Margaritai Marijai: tai švelnaus nusižeminimo laikysena, liūdnas maldavimas žmonijai. Ir, kaip sakiau, žmonės iš išorės, kurie ateina į mūsų bažnyčias, žiūri į tai ir piktinasi. Jie klausia: „Ar tai ir visas jūsų Kristus? Ši silpna, kažko sentimentaliai prašanti moteriškos laikysenos figūra? Ar visa jūsų religija yra pasaldintas cukrus, o visos jos variacijos parašytos mažorinėje tonacijoje? Ar ji sustojo XVII amžiuje, ar ji neturi jokios žinios šiandienai?“ Į tai mes atsakome: Ne, jūs viską supratote neteisingai. Švenčiausioji Širdis yra visų tų nuostabių savybių, kuriomis buvo gyventas tobulas gyvenimas, lobynas; ji yra visų tų kilnių minčių, kurias žmonija vis dar garbina evangelijose, saugykla. Būtent Švenčiausioji Širdis degė pykčiu, kai iš šventyklos buvo išvaryti prekybininkai, būtent Švenčiausioji Širdis mylėjo turtingą jaunuolį, tačiau jo nepasigailėjo, būtent Švenčiausioji Širdis pasipriešino Pilotui jo paties teismo salėje. Ji stipri, tvirta ir ištverminga, ji nekenčia išsisukinėjimų ir apsimetinėjimų. Tobulas žmogaus gyvenimo išsiskleidimas – ne ta ar kita proga, bet ištisas, nuolatinis, visiškas žmogaus valios paaukojimas - štai ką reiškia Švenčiausioji Širdis, ir žemėje nėra paveikslo ar statulos, kuri galėtų pavaizduoti jos begalinį grožį.
[1] Pamokslas, pasakytas šv. Jono bažnyčioje, Chorlton-cum-Hardy, Mančesteryje, 1956 m. birželio 17 d.
[2] Londonas, 1642 m.
[3] Londonas, 1953, p. 56-69.
[4] Jer 3, 1. (originale, atrodo, neteisingai nurodyta Jer 3, 14, žr. Vulgatos vertimą).
[7] Mt 23, 37.
