Liežuvio pažabojimas
V sekmadienis po Velykų (pamokslas pagal Epistolę)
„Jei kas mano esąs maldingas ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to maldingumas tuščias“ (Jok 1, 26).
Šiais žodžiais apaštalas Jokūbas ragina mus pažaboti savo liežuvį, ir yra trys priežastys, dėl kurių mes turėtume tai daryti. Pirma, todėl, kad tas, kuris nesuvaldo savo liežuvio, patenka į daugybę nuodėmių. Antra, todėl, kad patiria daug blogų bausmių. Trečia, todėl, kad tas, kuris suvaldo liežuvį, įgyja daug gerų dalykų. Apie pirmą parašyta: „Kur daug kalbama, ten kaltės netrūksta“ (Pat 10, 19). Apie antrą: „Kas kalba daug žodžių, žeidžia savo sielą“ (Sir 20, 8 Vulgata). Apie trečią: „Duoti atsakymą žmogui jo neišklausius yra ir kvaila, ir užgaulu“ (Pat 18, 13).
Pirmiausia, reikia pažymėti, kad Šventajame Rašte kalbama apie daugybę liežuvių, reiškiančių įvairias nuodėmes, padaromas liežuviu, ir kuriuos reikia pažaboti. 1) Apgaulingas liežuvis, kuris yra dvigubas ir apgaulingas: „Viešpatie, išgelbėk mane nuo klastingų lūpų ir apgaulingo liežuvio“ (Ps 120, 2) ir „Jų liežuvis – mirtina strėlė, apgaulios jų lūpos, apgauli ir jų kalba. Lūpomis kalba artimui draugiškai, bet savo širdyje rengia jam pasalas!“ (Jer 9, 7). 2) Pagyrūniškas liežuvis, kuris yra išdidus ir arogantiškas: „Teužčiaupia Viešpats pataikūniškas lūpas, – tesulaiko kiekvieną pagyrūnišką liežuvį“ (Ps 12, 4). 3) 3) Gyvatiškas ir nuodingas liežuvis, kuris išsako pavydą ir apkalbas: „Jų liežuviai kaip nuodingos gyvatės, o ant jų lūpų angių nuodai“ (Ps 140, 4). 4) Melagingas liežuvis, kuris ištaria melagingus parodymus, netiesą ir melagingus liudijimus: „Šeši yra dalykai, kurių Viešpats nekenčia [...] išpuikusios akys, melagingas liežuvis“ (Pat 6, 16–17). 5) Meilus liežuvis, kuris kalba apgaules: „Kad apsaugotų tave nuo palaidos moters, nuo svetimautojos vilionių“ (Pat 6, 24). 6) Šmeižikiškas liežuvis, kuris ištaria gundymus ir viliones: „Šmeižtas išvarė sumanias moteris iš namų ir iš jų atėmė jų triūso vaisius“ (Sir 28, 15). Pirmasis liežuvis yra jausmingo vyro, mylinčio moterį, poelgis; antrasis – mylimos moters; trečiasis – pasiuntinio, kuris perduoda mylimojo žodžius mylimajai, ir atvirkščiai. 7) Nedoras liežuvis, kuris išsako liaupses: „Nedorėlis klauso nedorų lūpų“ (Pat 17, 4). Tai melagingos lūpos, kurios daro pikta kurstydamos liaupsintojus. 8) Liežuvis, panašus į kalaviją, susidedantis iš piktų ir įnirtingų dalykų, daugelį nužudantys barniais ir priekaištais: „Jų dantys yra ietys ir strėlės, o jų liežuviai aštrūs kalavijai“ (Ps 57, 5). 9) Apgaudinėjantis liežuvis, kuris būdingas melagingiems pirkliams ir apgavikams; jie apgaudinėja paprastus žmones, siūlydami savo prekes ir apgaudinėdami netikrais svoriais, skaičiais ir matais: „Apgaulingas liežuvis nemėgsta tiesos“, t. y. Kristaus, „ir vilta vylinga burna žuvimų priežastis“ (Pat 26, 28 Vulgata), t. y. kūno ir sielos pražūtis. „Kas krauna turtus melo liežuviu“, t. y. veikimu, „tas tuščias ir be išmonės“, t. y. be sielos ir apdairumo, „ir įsipainioja į mirties žabangus“ (Pat 21, 6 Vulgata), t. y. noriai ar nenoriai. 10) Piktžodžiavimo liežuvis, kurį turi tie, kurie piktžodžiauja Dievui ir šventiesiems. 11) Liežuvis be malonės, kuris išsako pašaipas ir pasityčiojimus per tuos, kurie noriai tuščiažodžiauja: „Nemeilus žmogus, lyg tuščia pasaka“ (Sir 20, 21 Vulgata).
Antra, reikia pažymėti, kad daug žmogus, kuris nepažaboja savo liežuvio, patiria daugybę bausmių. 1) Pražūtį: „Blogas žmogus patenka į pinkles per savo liežuvį“ (Pat 12, 13) ir „Kvailio burna yra jo pražūtis“ (Pat 18, 7). 2) Jis negali turėti nieko klestinčio šiame gyvenime: „Tenebūna leista šmeižėjui klestėti krašte“ (Ps 140, 12). 3) Vargą. 4) Liūdesį: „Vargas ir piktumas jam ant liežuvio“ (Ps 10, 7). 5) Baisų kalbančiojo sunaikinimą. 6) Išvarymą iš amžinojo gyvenimo: „Tu mėgsti visa, kas neša žūtį, – tu, klastingasis liežuvi! Bet pats Dievas pražudys tave amžinai“ (Ps 52, 6-7). 7) Apgaulingo liežuvio sudeginimą: „Liežuvis džiūsta jiems nuo troškulio“ (Iz 41, 17). 8) Piktojo liežuvio kankinimą pragaro ugnimi: „Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį“ (Lk 16, 24). 9) Paties liežuvio graužimą: „Žmonės krimto savo liežuvius iš skausmo“ (Apr 16, 10) Amžinąją mirtį: „Mirtis ir gyvenimas yra liežuvio galioje“, t. y. jo veikime arba darbuose. Kas suvaldo savo liežuvį, turės amžinąjį gyvenimą; kas to nedaro, pateks į amžinąją mirtį. 11) Visų blogių patyrimą: „Kuris melagingai kalba, įpuola į bėdą“ (Pat 17, 20), t. y. į Gahenos blogį. „Kas saugo savo liežuvį, apsaugo savo gyvastį, o plepus žmogus prieina liepto galą“ (Pat 13, 3), t. y. amžinąją mirtį.
Trečia, reikia pažymėti, kad liežuvio pažabojimas duoda trejopą naudą. 1) Gyvenimo tobulumą: „Kas nenusideda kalba, tas yra tobulas žmogus“ (Jok 3, 1). 2) Proto pakylėjimą į Dievą: „Jis sėdi atsiskyręs ir tyli“ (Rd 3, 28 Vulgata). 3) Amžinojo gyvenimo įgijimą: „Kas iš jūsų trokšta gyvenimo ir geidžia daug metų ir laimės? Saugok tad liežuvį nuo pikto ir lūpas nuo apgaulės“ (Ps 34, 13-14).
Mūsų palaimintojo Viešpaties atėjimas ir išėjimas
V sekmadienis po Velykų (pamokslas pagal Evangeliją)
„Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį. Vėl palieku pasaulį ir grįžtu pas Tėvą“ (Jn 16, 28).
Šie žodžiai rodo keturis dalykus. Pirma, Jo išėjimą iš Tėvo: „Aš išėjau iš Tėvo“. Jis išėjo iš Tėvo, kad taptų regimas. Antra, Jo atėjimą į pasaulį: „Aš atėjau į pasaulį“. Trečia, Jo išėjimą iš pasaulio: „Vėl palieku pasaulį“. Ketvirta, Jo įžengimą pas Tėvą: „Ir grįžtu pas Tėvą“.
Kalbant apie pirmąją dalį, reikia pažymėti, kad Kristus išėjo iš Tėvo dėl trijų priežasčių. 1) Kad apreikštų Tėvą pasaulyje: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė“ (Jn 1, 18). 2) Kad mums paskelbtų savo Tėvo valią: „Nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“ (Jn 15, 15). 3) Kad parodytų Tėvo meilę mums: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).
Antra, reikia pažymėti, Kristus atėjo į pasaulį dėl trijų priežasčių. 1) Apšviesti pasaulį: „Aš – pasaulio šviesa“ (Jn 8, 12). 2) Kad sutaikytų jį su Dievu Tėvu: „Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį“ (2 Kor 5, 19). 3) Kad išlaisvintų ją iš velnio valdžios: „Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan“ (Jn 12, 31) ir „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 17).
Trečia, reikia pažymėti, kad Kristus paliko pasaulį dėl trijų priežasčių. 1) Dėl jo nedorybės: „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jn 5, 19). 2) Dėl jo iškrypusio nedėkingumo: „Jei pasaulis jūsų nekenčia, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų“ (Jn 15, 18). Ar gali būti didesnis nedėkingumas nei tai, kad pasaulis nekenčia To, kuris atėjo jo išgelbėti? 3) Kad, palikdamas pasaulį, Jis davė mums pavyzdį: „Nemylėkite pasaulio nei to, kas yra pasaulyje“ (1 Jn 2, 15) ir „Kadangi jūs – ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau“ (Jn 15, 19).
Ketvirta, reikia pažymėti, kad Kristus įžengė pas Tėvą dėl trijų priežasčių. 1) Kad galėtų užtarti mus prieš Jį: „Aš paprašysiu Tėvą“ (Jn 14, 16). 2) Kad Jis galėtų mums duoti Šventąją Dvasią: „Nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu“ (Jn 16, 7). 3) Kad Jis paruoštų mums vietą pas Tėvą: „Einu jums vietos paruošti“ (Jn 14, 2). Į šią vietą Jis gali mus nuvesti. Amen.
Versta iš The homilies of Saint Thomas Aquinas upon the Epistles and Gospels for the Sundays of the Christian year / translated by John M. Ashley. 1867, London.
