Krikščionio gyvenimas
II kvadragezimos (Gavėnios) sekmadienis (pamokslas pagal Epistolę)
„Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui“ (1 Tes 4, 1)
Šiame laiške Apaštalas ragina laikytis penkių dalykų. Pirma, turėtume mokytis elgtis pagal Dievą: „Kaip privalote elgtis“. Antra, elgtis taip, kad įtiktume Dievui: „Patikti Dievui“. Trečia, elgtis kaip šventieji: „Jūsų šventėjimas“. Ketvirta, kad nekenktume savo artimui: „Tegul niekas neperžengia ribų ir neapgaudinėja savo brolio“. Penkta, kad vengtume juslinių nuodėmių: „Susilaikykite nuo ištvirkavimo!“.
Pirmiausiai, būtina pažymėti, kad Apaštalas mus mokė dvylikos veikimo būdų; penkis iš jų paminėsime čia, o kitus – pamoksle, skirtame trečiajam Gavėnios sekmadieniui.
Pirmiausia, turime būti nuolankūs, kad dėl puikybės nebesugebėtume pereiti siauru keliu. Antra, būti kantrūs, kad galėtume linksmai pakelti sunkumus ir nelaimes kelyje. Trečia, būti klusnūs, kad turėtume pakeliui bendražygių ir netrukdytume jiems keliauti. Ketvirta, turėti meilės, kad galėtume tarti gerus žodžius savo bičiuliams. Penkta, būti gailestingiems, kad galėtume padėti šventiesiems ištverti silpnybes. Apie šiuos penkis pasakyta: „Raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu“ – tai pirma; „Su didžia kantrybe“ – tai antra; „Romumu“ – tai trečia; „Pakęsdami vienas kitą“ – tai ketvirta; „Su meile“ – tai penkta.
Antra, būtina pažymėti, kad penki dalykai yra būtini tam, kad galėtume patikti Dievui. Pirma, turėtume bijoti Jo kaip visagalio ir teisingo. Antra, kad turėtume viltis visų pirma Jo, kaip išvaduotojo. Apie šiuodu pasakyta: „Viešpats gėrisi tais, kas jo pagarbiai bijo“ – tai apie pirmą. „Kurie viliasi Jo gailestingumu“ – tai apie antrą (Ps 147, 11). Trečia, kad Jį mylėtume labiau už viską, kaip savo aukščiausią gėrį: „Aš myliu mane mylinčius“ (Pat 8, 17). Ketvirta, kad dėl Jo noriai iškęstume sunkumus: „Visi, kurie patiko Dievui, perėjo daugybę išbandymų“ (Jdt 8, 23 Vulgata). Penkta, kad dėl Jo paniekintume kūniškus malonumus ir gyventume pagal Dvasią: „Ir todėl gyvenantys pagal kūną negali patikti Dievui [...] bet pagal Dvasią“ (Rom 8, 8–9).
Trečia, būtina pažymėti, kad turėtume stengtis būti šventi dėl penkių priežasčių, t. y. kad taptume švarūs. Pirma, kad taptume panašūs į Dievą: „Būkite šventi, nes aš esu šventas“ (1 Pt 1, 16). Antra, kad nepadarytume skriaudos Kristui, kuris mus apvalė tokiu dideliu triūsu ir kaina: „Kuris mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes“ (Apr 1, 5). Trečia, kad mums nebūtų užkirstas kelias į Dangiškąjį miestą: „Ten niekada nepateks, kas netyra“ (Apr 21, 27). Ketvirta, kad taptume pajėgūs priimti išmintį: „Ji įeina į šventas sielas, padarydama jas Dievo draugais ir pranašais“ (Išm 7, 27). Penkta, kad būtume verti matyti Dievą: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“ (Mt 5, 8), o šį regėjimą mums parūpino Kristus.
Nuodėminga siela
II kvadragezimos (Gavėnios) sekmadienis (pamokslas pagal Evangeliją)
„Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ (Mt 15, 22)
Moraliniu požiūriu demonas reiškia nuodėmingą sielą, ir čia pažymimos dvi blogybės, kurias žmogus įgyja dėl mirtinos nuodėmės. Pirmoji yra ta, kad jį apsėda velnias, o antroji – kad apsėdęs sunkiai kankina.
Pirmiausia, būtina pažymėti, kad nuodėmingą sielą kamuoja septyni velniai. Pirmasis reiškiasi kaip nesaikingas žinių troškimas – tai vidurdienio velnias: „Vidudienį siaučiantis sunaikinimas“ (Ps 91, 6 Vulgata). Antrasis reiškiasi kaip nesaikingas godumas turėti – tai nebylusis velnias: „Kartą Jėzus išvarė nebylumo demoną“ (Lk 11, 14). Trečias reiškiasi, kaip valdžios troškulys, šio velnio vardas yra Asmodėjus: „Bet nedorasis demonas Asmodėjus buvo nužudęs vieną po kito“ (Tob 3, 8). Asmodėjus čia aiškinamas kaip tas, kuris ruošiasi teisti; tai reiškia troškimą turėti galią teisti žmones, kuriuos turi teisti Dievas. Ketvirtasis reiškiasi kaip mėgavimasis kūniškais malonumais; tai yra aklasis velnias: „Kartą pas Jėzų atvedė apsėstąjį, kuris buvo aklas ir nebylys“ (Mt 12, 12). Tai yra kūniškas geidulys, kuris apakina proto akis. Šventasis Augustinas sako: „Debesys, kylantys iš gležno kūno jėgos, uždengė ir aptemdė mano sielą taip, kad meilės nuoširdumo nebuvo galima atskirti nuo geismo tamsos“. Penktasis reiškiasi kaip žiaurumas daryti žalą – tai yra nuožmusis velnias: „Jam priešais atbėgo du demonų apsėstieji, išlindę iš kapinių rūsių. Juodu buvo tokie pavojingi“ (Mt 8, 28). Šeštasis reiškiasi kaip piktybiškumas menkinant: „Tada aš pamačiau iš slibino nasrų, iš žvėries snukio ir iš melagingo pranašo burnos išeinant tris netyrąsias dvasias, tarytum varles“ (Apr 16, 13). Varlė suprantama kaip piktybiškumas menkinti, nes yra trys menkinimo būdai. Pirmasis yra palaiminimų nuvertinimas; antrasis – blogybių sureikšminimas; trečiasis – melagingi kaltinimai nusikaltimais. Septintasis reiškiasi kaip neviltis, iš kurio kyla visos blogybės; šis velnias vadinamas „legionu“, nes nevilties būsenoje protą apsėda daug velnių: „O kuo tu vardu?“ Ji atsakė: „Mano vardas – Legionas, nes mūsų daug“ (Mk 5, 9). Apie visus šiuos septynis velnius yra parašyta: „Tai Marija, vadinama Magdaliete, iš kurios buvo išėję septyni demonai“ (Lk 8, 2).
Antra, būtina pažymėti, kad šie velniai žmogų, kurį jie užvaldo, vargina septyniais būdais. Pirma – apakindami jį. Antra – atimdami iš jo kalbą. Apie šiuodu parašyta: „Kuris buvo aklas ir nebylys“ (Mt 12, 12). Trečia, jie kankina kurstydami geismų liepsną. Ketvirta, paskandindami gašlumo vandenyje. Penkta, versdami be galo vaikytis laikinųjų dalykų. Apie šiuos tris parašyta: „Viešpatie, pasigailėk mano sūnaus! Jis per miegus vaikščioja ir labai kankinasi. Neretai jis įpuola į ugnį ar į vandenį“ (Mt 17, 15). Nusidėjėlis vadinamas lunatiku, nes jis, kaip mėnulis (lot. luna), didėja ir mažėja tam tikrais metų laikais ir dažnai įpuola į geismų ugnį bei gašlumo vandenį. Šešta, jie kankina dvasiniu šalčiu vos tik dorybių drabužiai būna nudėvėti: „Jį pasitiko iš miesto atbėgęs vyras. Šis buvo demonų apsėstas, seniai nedėvėjo drabužių“ (Lk 8, 27). Septinta, jie vargina sielvartais ir kančiomis, kuriuos nusidėjėliai dažnai užsitraukia patys sau: „Jam išlipus iš valties, tuojau priešais iš kapinių atbėgo netyrosios dvasios apsėstas vyras. Jis gyveno kapų rūsiuose, ir [...] bastydavosi po kapines ir po kalnus, klykdamas ir daužydamas save akmenimis“ (Mk 5, 2–5) ir „Todėl pažink ir pamatyk, kaip negera ir kartu yra tai, kad tu palikai Viešpatį“ (Jer 2, 19).
Pažymėtini penki dalykai apie šią moterį iš Kanaano, kurie padėjo jai išsilaisvinti iš demonų. Pirma, jos nuolankumas: „Bet ir šunyčiai ėda trupinius“. Antra, jos kantrybė: ji kantriai ištvėrė tariamus mūsų Viešpaties priekaištus. Trečia, jos maldavimas: „Viešpatie, padėk man!“. Ketvirta, jos atkaklumas: ji nenustojo prašyti, kol negavo to, ko norėjo. Penkta, jos tikėjimas: „O moterie, didis tavo tikėjimas!“ (Mt 15, 21–28). Jei turėtume šias penkias savybes, būtume išlaisvinti nuo kiekvieno velnio, t. y. nuo bet kokios nuodėmės, o Kristus tegul mums tai suteikia. Amen.
