Šis pamokslas buvo sakytas Niurnbergo teismo proceso metu.
+ + +
Jeigu aš ir teisčiau, mano sprendimas būtų teisingas, nes aš ne vienas, bet esu aš ir mane siuntęs Tėvas. (Jn 8, 16.)
Visada įdomu spėlioti, ką istorikai po šimto metų sakys apie laikotarpį, kuriame mes gyvename. Ką jie sakys apie mus, kokį įspūdį paliksime ateities kartoms, gyvenančioms šiame neramiame 1946 m. sutemų laikotarpyje, neaiškioje aušros ar sutemų prieblandoje? Manau, jie pasakys vieną dalyką, kurio mes dar visiškai nesuvokiame. Tai bus laikoma didžiųjų teismo procesų amžiumi. Istorijoje beprecedentiniu mastu teisiami žmonės, kurie iki vakar dienos manė esą virš įstatymų, pernelyg dažnai manė, kad žmogiškosios teisingumo nuostatos jų veiksmams netaikytinos. Šiandien jų gyvybėms gresia pavojus visoje Europoje ir atokiausiose rytinės jūros salose.
Būtume perdėtai geranoriški, jei apsimestume, kad visi šie teisiniai procesai visur vyksta laikantis teisingumo principų. Anglų žmonių sąžinė įsipareigoja tik tiek, kad teisingumas būtų įvykdytas ribota apimtimi. Ir, manau, galime rasti didelį paguodos šaltinį kvailų žmonių priekaištuose, ypač laikraščiuose, dėl proceso lėtumo ir sudėtingumo, kurio mes, labiau negu bet kuri kita pasaulio tauta, atkakliai reikalaujame. Ciniškas žmogus lengvai pastebės, kad nepaisant visko, po šimto metų mes tikriausiai būsime apkaltinti kerštu savo priešams ir veidmainiškumu rodant nešališkumą. Prieštarauti lengva, nes istorijoje nėra atvejo, kai žmogus, teisiamas savo priešų, būtų teisiamas neabejotinai teisingame teisme. Mes galime sau leisti ignoruoti tokią kritiką. Mums nesvarbu, kaip mus vertins ateities kartos. Kai teisiame savo artimus, mums svarbu, kaip mus vertins visagalis Dievas.
Kai teisiame, atminkime, kad pasisaviname paties Dievo privilegiją. Ar, teisdami savo priešus galime būti tikri, kad mus neapakina išankstinės nuostatos? Šiuo atveju įrodymai negali būti surinkti priekaištaujant dėl per didelio kruopštumo, o prieštaravimai – dėl pernelyg atidaus nagrinėjimo. Žmogus, kuris teisia savo artimą žemėje, tuo pačiu stoja prieš amžinojo teisingumo teismą – ne mažiau nei tauta, kuri teisia kitos tautos nusikaltimus. Mes, teikdami teisingą ar neteisingą nuosprendį, skirdami pelnytą ar nepelnytą bausmę, šiuo metu reikalaujame sau dieviškojo pritarimo arba jo netenkame.
Būtent į šį kontrastą tarp žmogiškojo ir dieviškojo teisingumo mūsų Viešpats atkreipė dėmesį, kai panaudojo žodžius, iš kurių paėmiau savo tekstą. „Jūs“, sako Jis žydams, „pasiskelbėte teisėjais pagal savo žemiškąjį būdą; aš nesiskelbiu teisėju niekam. O jei aš ir teisčiau? Mano teismas yra tikras teismas; nes aš ne vienas, bet mano Tėvas, kuris mane siuntė, yra su manimi.“ [1] Nuomonės, kurias Jo amžininkai susidarė apie Jėzų iš Nazareto, buvo visiškai bevertės; jas diktavo prietarai, įžeista puikybė, pavydi neapykanta gyvenimui, praleistam darant gera. Nuomonės, kurias Jėzus iš Nazareto pateikė apie savo amžininkus, buvo daugybė amžinybėje užantspauduotų sprendimų. Tėvas buvo su Juo: Jis matė neklystančios išminties akimis. Tėvas buvo su Juo: Jis buvo atlaidus su neišsenkančios meilės gailestingumu. Tėvas buvo su Juo: Jis paskelbė nuosprendį su visa neišvengiamos galios baime. Kiekviena perspektyva, matoma įsikūnijusiojo akimis, buvo tikra: Jis pats buvo tiesa.
Kodėl Jis sako: „Aš neteisiu nė vieno“? Argi tai ne tas pats Jėzus iš Nazareto, kuris pažadėjo, kad Jis vėl ateis teisti gyvųjų ir mirusiųjų? Taip, bet Jis jų dar neteisė. Matote, tai nebuvo būtina. Jam tereikia ateiti ir gyventi tarp mūsų, žmonių, ir mes, žmonės, vien Jo kaimynystėje, patys save teisiame. Mes Jį priimame arba atmetame, ir taip išduodame save kaip žmones, kokie esame – mūsų pasmerkimui arba išteisinimui daugiau nieko nereikia. Tai, tam tikra prasme, yra visa šv. Jono Evangelijos žinia. „Atmetimas“ (sako jis) „yra tai, kad šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės pasirinko tamsą, o ne šviesą. Pasirinko ją, nes jų darbai buvo pikti.“ Visos tos tamsios žmogaus sąžinės paslaptys, kurias mūsų ribotam žmogiškam protui taip sunku įvertinti, buvo atskleisti šviesai atėjus į pasaulį – tai automatinis procesas, kai šviesa išsklaido tamsą. Ir mūsų Viešpats galėjo mums visiškai teisingai pasakyti, kad Jis atėjo išgelbėti pasaulį, o ne jį teisti. Bet žmonės, kurie Jį atmetė, tuo pačiu nuteisė save.
Juk, kai mes kalbame apie tai, kad po mirties turėsime būti teisiami, mes naudojame tik metaforą, tam tikrą palyginimą. Dievo nuosprendžiai nėra tokie kaip mūsų – Jam nereikia ieškoti tiesos, Jis ją jau žino. Nėra liudytojų, nėra argumentų už ir prieš. Kai mirštame, mes jau esame nuteisti – mūsų pačių gyvenimai, mūsų pačių polinkiai jau nulemia mūsų likimą amžinybėje. Kai žmogus teisia žmogų, kaltinamasis žino, ar jis yra kaltas, ar nekaltas, o teisėjas dar tik turi tai nustatyti. Kai Dievas teisia žmogų, teisėjas jau žino tiesą, – ją turi sužinoti kaltinamasis. Mūsų teismas bus mūsų pačių, o vėliau ir visos žmonijos, nuopelnų ir nuodėmių parodymas. Dievo akyse tie nuopelnai ir nuodėmės jau yra aiškiai matomi.Mes dažnai raginami rimtai pagalvoti apie mirties valandą ir priminti sau, kad po jos iš karto seks mūsų teismas. Be abejo, tai yra naudinga pamaldumo praktika, tačiau pripratimas ją pavertė nuobodžia, ir kartais pastebime, kad ji neturi tokio poveikio mūsų gyvenimui, kokį turėtų turėti. Mes galvojame apie savo gyvenimą kaip apie į voką sudėtą ir kažkur dangaus pašto skyriuje įdėtą bylą, kur ji neskaityta gulės iki mūsų mirties akimirkos. Tada, žinoma, vokas bus atidarytas, ir amžinasis teisingumas pažvelgs į jo turinį. Bet iki to laiko gali įvykti tiek daug dalykų: ateis pamaldi senatvė, kurios mes laukiame, tas prasmingas paskutinis momentas mirties guolyje! Atrodo, kad tai yra taip toli. Galbūt kartais mums reikėtų prisiminti, kad tam tikra prasme mūsų nuosprendis vyksta dabar. Jūs svarstote, ar eiti išpažinties, ar dar palaukti, kol savo atgailos veiksmu atsižadėsite kokios nors nuodėmės, prie kurios esate prisirišę. O Dievas jau sėdi ir jus teisia; įsivaizduokite, jei norite, juodą kepurę, gulinčią ant jo stalo. Įsivaizduokite, kaip jis sako: „Tai bus išbandymas. Jei šis mano kūrinys negali padaryti dėl manęs bent tiek, šito mažo dalyko, kurio iš jo prašau, tada jis yra nenaudingas. Iš jo niekada nieko nebus, niekas niekada nepervers jo sąžinės – ji yra nepataisomai užkietėjusi.“ Nuosprendis jau priimtas, knygos atvertos: aš čia ir dabar sau skiriu nuosprendį, kuris įsigalios amžinybėje.
„Koks keistas pamokslas“, sakote jūs, „Corpus Christi [Kristaus Kūno - vert.] šventei! Šią dieną galėjome gauti ką nors mažiau slegiančio apmąstymui, nei mirtis ir nuosprendis.“ Taip, bet aš nieko negaliu padaryti: tai yra šios dienos laiške, tai yra visame šios dienos laiške. „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą.“ [2] Krikščionis, kuris priima šią dovaną nesidomėdamas, ar yra tinkamas ją priimti, tampa Pontijaus Piloto bendrininku, teisdamas ir neteisingai vertindamas Kristų. Neatpažindamas to mergelės gimdyto kūno, jis prisideda prie nusikaltimo, dėl kurio Jis buvo nukryžiuotas. Kad ir ką Bažnyčia nori, kad mes turėtume omenyje, kai švenčiame Corpus Christi šventę, aišku, kad ji nori, kad mes pagalvotume apie šventvagiškos komunijos pavojus. Ji vėl grįžta prie šios temos sekvencijoje Lauda Sion:
Gauna gerieji, gauna gerieji,
tačiau nelygi jų dalia –
gyvenimas arba žūtis.
ji nori, kad būtume visiškai tikri, kurioje pusėje esame. O mes esame kaltinamųjų suole.
Mūsų palaimintas Viešpats, savo dieviškąja prigimtimi, visada yra su mumis, visada yra mums artimas. Tačiau, atsižvelgdamas į mūsų vaizduotės silpnumą, Jis nori, kad mes galvotume apie Jį kaip apie tą, kuris kartais ateina mūsų aplankyti. „Mano Tėvas ir aš ateisime pas jį“, [3] sako Jis; ir vėl, dar ryškiau lygindamas save su kokiu nors žemiškuoju svečiu, „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu“. [4] Atminkite, kad tai mūsų kaltė, jei tas apsilankymas pasirodo esąs netikėtas. Jis neatvyksta pas mus kaip įtartinas policininkas ar smalsus mokytojas, norėdamas pamatyti, ką gi mes veikiame. Ne, tas, kuris atėjo į pasaulį jį išgelbėti, o ne pasmerkti, atvyksta pas mus ne tam, kad išsiaiškintų, kas mumyse negerai, bet trokšdamas mums gero. Tik kai Jis ateina ir beldžia į duris, jei po to beldimo girdisi šlepsėjimas, tyla, ir durys neatsiveria, tai reiškia, kad viduje nėra viskas gerai. Mes nebuvome pasiruošę Jo sulaukti; buvome nustebinti. Ir, atsidūrę tokioje padėtyje, patys paskelbėme save kaltais. Ne Jis, o mes patys paskelbėme sau nuosprendį.
Kaip saulės spinduliai, kurių šiluma yra visur, yra sugaunami ir sutelkiami į vieną deginantį tašką stiklo lęšiu, taip ir mūsų Viešpats sutelks šias savo dangiškąsias apsilankymo formas mums, išgrynins ir sutelks mums išorinių dalykų pavidalu, kai Jis ateis pas mus savo šventuoju žmogiškumu Šventojoje Eucharistijoje. Čia bent jau negalime skųstis, kad Jis mus užklupo netikėtai. Jis yra toks nuolankus savo pažeminimo sakramente, kad aplankys mus mūsų pačių pasirinktu laiku, paliks mums galimybę pakviesti Jį, kai norėsime, kad Jis ateitų. Jo beldimas į duris bus švelnesnis nei bet kada: tikrai nebus jokios priežasties skubėti ar sumišti. Ir vis dėlto... ar visada taip yra? Mes taip lengvai pasineriame į savo smulkius rūpesčius, pasiduodame savo kvailoms mintims, kad dauguma iš mūsų žino, ką reiškia išgirsti varpelį skambinant Domine, non sum dignus ir pabusti iš savo svajonių staiga įsiveržus tai aukščiausiajai realybei.
Tai vyksta tik sąmonės paviršiuje. Manau, neturėtume pernelyg jaudintis, kai diena iš dienos ar savaitė po savaitės nesugebame (nemanau, kad tai pernelyg stipriai pasakyta) sutelkti savo minčių į tai, ką darome, kai einame Komunijos, iki pat paskutinės akimirkos. Šis įprotis svajoti yra mūsų silpnybė, o ne nusikaltimas; ir tikrai neteisinga teigti: „Man atrodo neįmanoma priimti Šventąją Komuniją susikaupus, todėl prie Komunijos eisiu rečiau.“ Geriau dažnai priimti Komuniją ir nuolat atsiprašyti Viešpaties už mūsų nuolatinį išsiblaškymą, kuris toli gražu neatspindi mūsų tikrosios nuostatos. Ne, šv. Paulius nori, kad mes būtume atsargūs dėl ko kito: „žmogus turi pirmiausia ištirti save“ – turime kasti giliau nei paviršius ir atskleisti savo slaptas kaltes. Tos nuoskaudos prieš savo artimą, kurias mes visada pamirštame – pamirštame jas, nes jos yra paslėptos taip giliai, tas užsispyręs prisirišimas prie sąmoningų lengvų nuodėmių, galbūt reikalingas tik progos, galbūt tik daugiau drąsos, kad jos virstų kažkuo blogesniu – tai yra tikrieji nepagarbos ženklai, kuriuos rodome, kai mūsų Viešpats ateina mus aplankyti. Ir mes toliau rodysime tuos nepagarbos ženklus, kol išmoksime daryti tai, ką šv. Paulius mums sako, kad turėtume daryti visą laiką – tirti save. O, mes tai darome – kartais, kai einame išpažinties, bet ar mes tikrai kapstomės pakankamai giliai? Maloningas poveikis, kuris ateina pas mus Šventojoje Eucharistijoje, turėtų užpildyti sielą iki pat gilumos. Bet tose gelmėse jis susiduria su neištikimybėmis, nenoru, pusiau širdingu požiūriu į amžinybę, bedvasiais proto įpročiais, kurie meta jam iššūkį ir jam priešinasi.
Turime priimti mūsų Viešpatį Šventojoje Komunijoje ne tik kaip draugą, kuris ateina mus aplankyti, ne tik kaip gydytoją, kuris ateina mus išgydyti, bet kaip revizorių (jei galiu taip paprastai išsireikšti), kuris ateina už mus sutvarkyti mūsų sąskaitas. Kaip būtų nuostabu, jei pirmasis balsas, pasveikinęs mus po mirties, ištartų: „Jo nuodėmės? Viskas gerai, mes jau viską žinome“!
[1]. (Jn 8, 15-16)
