Dievo artumas: Viešpatie, išmokyk mane kelio, kuriuo ateiti pas Tave.
Apmąstymas
1. Paskutiniųjų sekmadienių po Sekminių liturgija turi ypatingą atspalvį – ji įspėja mus apie artėjančią visų dalykų pabaigą. Iš tiesų liturginiai metai jau beveik baigiasi ir, eidami į pabaigą, kviečia mus apmąstyti dabartinio gyvenimo netikrumą ir pakelti akis į mūsų laukiantį amžinąjį gyvenimą. Savaime sustojame pažvelgti į savo sielos būklę: kaip panaudojome laiką, kurį mums davė Dievas? Introite randame nuolankų išpažinimą: „Viešpatie, mes nusidėjome Tau, neklausėme Tavo įsakymų“, o Kolektoje meldžiame atleidimo: „Gailestingasis Viešpatie, maldaujame Tave, suteik savo ištikimiesiems atleidimą ir ramybę.“ Epistolėje (Ef 5, 15–21) šv. Paulius pataria mums kuo geriausiai panaudoti likusį laiką, kad pasiektume amžinąją šlovę: „Todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip jūs elgiatės: kad nebūtumėte tarytum neišmanėliai, bet kaip išmintingi, gerai naudojantys laiką, nes dienos yra piktos“. Toliau Apaštalas paaiškina, kokia turi būti mūsų išminties prigimtis: „Nebūkite tad neprotingi, bet supraskite, kokia yra Viešpaties valia“. Būtų didžiausia kvailystė ir neapdairumas eiti per gyvenimą vadovaujantis savo užgaidomis ir troškimais. Tai pavojingiausias kelias, kuris niekada nenuves mūsų į tikslą. Vienintelis kelias, vedantis į mūsų amžinuosius namus, yra Dievo valios kelias. Kas nuoširdžiai ieško Dievo valios ir ja seka, tą ves ne jo paties dvasia, bet Dievo Dvasia, Šventoji Dvasia, ir jis gali būti tikras, kad nepaklys. „Būkite pilni Šventosios Dvasios, – ragina šv. Paulius, – kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį... paklusdami vieni kitiems“. Kai siela su vaikišku klusnumu leidžiasi vedama Šventosios Dvasios, Ji visiškai ją užvaldo ir visiškai pripildo ją savimi, ir iš šios pilnatvės savaime pražysta maldos dvasia, dorybė, nuolankus pavaldumas ir broliška meilė. Sekti Dievo valia, vadovaujant Šventajai Dvasiai, – tai greičiausias ir saugiausias kelias pasiekti mūsų dangiškuosius namus.
2. Neįmanoma atrasti Dievo valios kelio ir juo eiti be tikėjimo: šios dienos Evangelija (Jn 4, 46–53) kaip tik kalba apie šį tikėjimą ir apie savybes, kurias tikėjimas turi turėti, kad patiktų Dievui.
Vienas valdininkas, išgirdęs apie nuostabius Jėzaus atliktus išgydymus, atėjo pas Jį ir maldavo ateiti į jo namus ir „išgydyti jo sūnų, kuris merdėjo“. Šis žmogus tikėjo stebuklinga Mokytojo galia, bet toli gražu netikėjo, kad Jis yra Dievo Sūnus. Jėzus tai žinojo ir atsakė: „Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, jūs netikėsite.“ Šie žodžiai, istoriškai pasakyti valdininkui ir jo palydovams, buvo skirti visiems, kurių tikėjimas priklauso nuo to, ką jie mato ir girdi. Labai nedaug yra tokių, kurie su paprastumu tiki Evangelija, Apreiškimu, Bažnyčios mokymu, – dauguma lieka abejingi ir paliečiami tik tada, kai atsiduria akivaizdoje kažko neįprasto, kas sužadina jų jusles. Tiesa, kad Viešpats gali tokiais dalykais pasinaudoti, kad padėtų mūsų silpnumui, tačiau tai nėra tas tikėjimas, kuris Jam patinka. „Palaiminti, kurie nematė ir įtikėjo!“ (ten pat 20, 29), – pasakė Jis Tomui, kuris nenorėjo tikėti, kol nepamatys vinių vietos ir neįkiš piršto į Jo žaizdas. Tikrasis tikėjimas remiasi ne mūsų patyrimu, ne tuo, ką matome ir liečiame, bet Dievo autoritetu. Dievas apreiškė save; Jis negali nei apgaudinėti, nei klysti; ir mes tvirtai tikime Jo žodžiu. Tikėti Dievo žodžiu – tai antgamtinis tikėjimas, grynas tikėjimas, kuris patinka Dievui.
Jėzus, norėdamas atvesti valdininką prie šio tikrojo tikėjimo, jam tarė: „Eik, tavo sūnus gyvas!“ Žmogus patikėjo Jėzaus žodžiais ir nuėjo savo keliu“. Tai dar nebuvo antgamtinis tikėjimas Dievo Sūnumi; vis dėlto tai buvo tikėjimo Mokytojo žodžiu aktas, ir nors jis buvo netobulas, jis atnešė vaisių: jo sūnus buvo išgydytas. Dievas nereikalauja daugiau, negu kiekvienas gali Jam duoti, ir kai mato mūsų gerą valią, mūsų nuoširdžias pastangas, Jis pats įsikiša, kad darbą ištobulintų. Tokiu būdu netobulas ir dar žmogiškas valdininko tikėjimas buvo atlygintas sūnaus išgydymu, ir dėl to jo tikėjimas tapo antgamtinis. Jis tikėjo Jėzumi nebe kaip paprastu pranašu ar stebukladariu, bet kaip Dievo Sūnumi: „ir įtikėjo jis pats ir visi jo namai“.
Šiame gyvenime einame pas Dievą ne regėjimu, bet tikėjimu. Kuo tyresnis mūsų tikėjimas ir kuo laisvesnis nuo žmogiškų priemaišų, tuo labiau jis patiks Dievui ir tuo labiau padės mums pažinti Jo šventą valią ir ją su meile vykdyti.
Pokalbis
„Būk maloningas savo vaikams, o dieviškasis Mokytojau, Tėve ir Viešpatie. Duok, kad mes, kurie laikomės Tavo įsakymų, atspindėtume Tavo atvaizdą, kad patirtume, pagal savo galimybes, Tavo gerumą, o ne Tavo teismo griežtumą.
Duok, kad visi gyventume Tavo taikoje ir, grūmęsi prieš nuodėmės bangas, bet nesudužę, būtume priimti į Tavo karalystę. Didžioje ramybėje tetraukia mus Šventoji Dvasia, Tavo neišsakoma Išmintis, ir tevadovauja mums dieną ir naktį iki tobulosios dienos. Duok, kad iki paskutinės valandos būtume dėkingi maldoje ir maldingi dėkojime vieninteliam Tėvui ir Sūnui, Sūnui ir Tėvui, Sūnui – mūsų Mokytojui ir Viešpačiui, kartu su Šventąja Dvasia“ (Klemensas Aleksandrietis).
„Viešpatie, Tu žinai, kas geriausia; tebūna atlikta tas ar kitkas, kaip Tu nori. Duok, ką nori, kiek nori ir kada nori. Daryk su manimi, kaip geriausiai išmanai, kaip Tau labiausiai patinka ir kas bus didesnei Tavo garbei. Padėk mane, kur nori, ir visame kame elkis su manimi pagal savo valią. Štai aš Tavo tarnas, pasirengęs paklusti Tau visuose dalykuose; nes aš netrokštu gyventi sau, bet Tau. O, kad galėčiau tai padaryti ištikimu ir tobulu būdu!
O labiausiai mylintis Jėzau, duok man visada norėti ir trokšti to, kas Tau priimtiniausia ir kas Tau labiausiai patinka. Tavo valia tebūna mano, o mano valia visada teseka paskui Tavąją ir tobulai jai tepritaria. Tebūna mano valia viena su Tavąja norint ir nenorint, ir tenegaliu norėti ar nenorėti nieko kito, kaip tik to, ko Tu nori ar nenori“ (Kristaus sekimas III, 15, 2–3).
