Pranciškaus pontifikato dešimtmečiui pakanka žodžių, neseniai parašytų mus palikusio kardinolo Pello pareiškime, kurį jis prieš metus norėjo išplatinti visiems kardinolams. Čia apie Pranciškaus pontifikatą sakoma: „Nelaimė daugeliu atžvilgių, tiesiog katastrofa.“
Bergoglio pavyko puikus žygdarbis, įmanomas tik kai kuriems itin gabiems asmenims, – griovimas be atstatymo galimybės. Jis buvo išrinktas tam, kad įneštų gaivaus oro. Po dešimties metų oras tapo nuodingas. O šiomis dienomis jubiliejaus proga siautėjanti papolatrija jį daro dar kenksmingesnį.
Vatikane jaučiamasi tarsi Pchenjane, kur viešpatauja despotiškas, kaprizingas ir žiaurus režimas. Imperijos pabaigos atmosferą kuria slankiojantys šnipai ir informatoriai. Tačiau labiau nei sąmokslai čia jaučiami drebėjimai. Visi bijo patekti į tirono akiratį. Nesvarbu, ar dėl įsitikinimų, ar dėl staigaus meilės protrūkio, būti pastebėtam princo reiškia būti sutraiškytam mirtiname glėbyje. Todėl daugelis mieliau apsimeta mirusiais, kad būtų nepastebimi.
Nuolankūs žurnalistai visada užduoda jam tuos pačius nekaltus klausimus, o jis visada pateikia tuos pačius atsakymus. Interviu daugėja, bet tai tiesiog copy-paste po moralizuojančio pamaldumo vėliava.
Tuo tarpu Katalikų Bažnyčioje tvyro sumaištis (žr. Vokietiją), o Petras, užuot veikęs kaip uola, tik kursto sumaištį ir dviprasmybes.
Šiame paveiksle daugeliui natūralu pasigesti Benedikto XVI, tačiau reikia aiškiai pasakyti: jeigu ir suvokė katastrofą, Ratzingeris nieko negalėjo padaryti prieš šį dreifą, nes pats buvo destrukcijos projekto dalis. Projekto, kuris turi pavadinimą – Vatikano II Susirinkimas – ir tikslią šaknį: modernizmas.
Paradoksalu, bet turėtume būti dėkingi Pranciškui. Savo nesusivaldymu jis visiems (išskyrus, žinoma, tuos, kurie nenori matyti) aiškiai parodė, ko modernizmas siekė ir ką galiausiai pasiekė: pajungti Bažnyčią pasauliui. Jei Benediktui XVI savo žygiais „atgalios“ pavyko bent iš dalies paslėpti katastrofą, tai su Pranciškumi viskas tapo aišku: modernistų propaguojama skysta katalikybė visiškai užkariavo Petro sostą. Tiesą sakant, iš ten sklindantys pamokslai visais atžvilgiais panašūs į masonų globalistų diskursus. Jau nebėra jokio skirtumo.
Taigi pulti Bergoglio yra tas pats, kas nerimauti dėl naujausio peršalimo organizme, kurį jau anksčiau pakirto baisūs augliai ir galop metastazės.
To įrodymas? Paklauskite gero šių laikų kataliko, kuris galbūt vis dar reguliariai eina į Mišias, ar jis tiki socialine Jėzaus Kristaus karalyste. Ar jis tiki, kad Jėzus Kristus iš tiesų yra visų tautų Karalius ir visatos Viešpats. Ar jis tiki, kad Tas, kuris yra žmogaus prigimties Kūrėjas ir Atpirkėjas, dėl to turi suverenią valdžią žmonėms, tiek kaip individams, tiek kaip socialinėms bendruomenėms.
Minėtas katalikas pažvelgs į jus kaip į marsietį ir, jei supras jūsų kalbą, ims įrodinėti, kad iš tikrųjų reikia derinti tikėjimą su pasauliu, kad nieko negalima primesti, kad reikia dialogo, įžvalgumo ir ėjimo kartu, kad egzistuoja religijos laisvė, kad reikia atsižvelgti į žmogaus teises, kad ir kituose tikėjimuose yra gėrio... Praėjo maždaug šimtas, o ne tūkstantis metų, kai popiežiai vis dar skelbė socialinį Kristaus karališkumą (Pijaus XI enciklika Quas primas, įvedusi Kristaus Karaliaus iškilmę, parašyta 1925 m.), tačiau apie tą Bažnyčią ir tą mokymą neišsaugojome net blankaus prisiminimo. Revoliucija įsiskverbė į Bažnyčią ir užkariavo ją iš vidaus. Modernistai griovėjai pasiekė tikslą, dėl kurio taip sunkiai dirbo. Žmogus atsidūrė Dievo vietoje.
Turint omenyje modernizmo atliktą darbą (daugybė tunelių, iškastų į gyvą Bažnyčios organizmą, siekiant į jį įskiepyti atkritimo virusus), Pranciškaus pontifikatas yra logiška pasekmė, ir mes privalome jį tokiu laikyti.
Kas iš to? Revoliucijos akivaizdoje vienintelė išeitis yra kontrrevoliucija. Tačiau reikia žinoti: ji susijusi su kankinyste. Priimkite ją arba ne. Jei ją priimsite, neapsigaukite, kad išvengsite persekiojimų ir kančių.
