Atėjus karštiesiems 1885 m. vasaros mėnesiams, kai negailestinga saulė grasino užtroškinti bet kokią gyvybę, Sartas išsirengė lankyti savo vyskupijos parapijų. Visur jis buvo malonus ir mielas, nors daug kur buvo ir negero. Ne vienoje vietoje buvo labai apleistas vaikų mokymas, nešvenčiami sekmadieniai, mažai kas ėjo šventų sakramentų, daug kur nebuvo geros dvasios šeimose, trūko ganytojų uolumo. Jis kantriai klausydavo skundų sielų vadų, visiškai nusivylusių savo parapijomis. Sartas perspėdavo, papeikdavo, padrąsindavo, bet viską darydavo maloniai ir kantriai.
Užtikus kur nors neaprėpiamą daugybę blogybių, ne kartą kumštis savaime susigniauždavo, nieko gero nežadanti raukšlė dažnai pasirodydavo tarp kiaurai veriančių akių, nuo kurių niekas nepasislėpdavo, bet jis tuoj vėl susitvardydavo, tarsi nurydamas perkūnu dundantį žodį, vos vos neprasprūdusį pro lūpas, ir net labai rimtas jo perspėjimas nuskambėdavo švelniai.
Kartais vyskupas atvykdavo j parapiją, klebonui nespėjus nė apsidairyti. Tada pasitaikydavo, kad klebonas, atėjęs j bažnyčią, savo vyskupą jau rasdavo klausykloje.
– Mielasis broli, – guosdavo tada vyskupas sumišusį kleboną, – pasilsėk dar truputėlį. Aš jau už patį išklausiau išpažinčių, nes nenorėjau, kad žmonės ilgiau lauktų.
Nebuvo galima neišgirsti šitokio perspėjimo būti punktualesniems, bet jame skambėdavo meilės gaidelės. Daug vargo pamatė Sartas bekeliaudamas. Baisi audra ir negailestingi vasaros karščiai pridarė daugybę eibių. Prislėgta širdimi dairėsi Riezės kaimo vaikas į nuniokotus laukus, j trokštančius galvijus pievose, į sunaikintus sodus ir vynuogynus.
Tai šen, tai ten sustabdydavo vežimą, pasikalbėdavo su ūkininkais apie jų liesus laukelius, užjausdavo jų vargus ir rūpesčius. Visų akyse buvo matyti baimė dėl žiemos, kartais jis išgirsdavo piktą žodį iš žmonių, suabejojusių Dievo gerumu.
– Dievas duoda ir atima, kaip Jam patinka. Mes tik galime melsti Jo gailestingumo, – kartodavo jis kiekvienam.
Jis prašydavo nuvedamas pas pačias neturtingiausias šeimas kaimuose, – eidavo prie ligonių lovų ir, jei ne visur galėdavo padėti, tai bent tardavo kokį paguodos žodį, ne vieną nuraminusį ir įkvėpusį drąsos.
Kastelbelforde susirūpinęs klebonas jam pranešė, kad po kelių dienų virš trijų šimtų jo parapijiečių rengiasi palikti tėvynę ir važiuoti į Ameriką. Vyskupo akys buvo pilnos ašarų, kai jis per pamokslą kreipėsi į naujų žemių ieškotojus:
– Aš negaliu spręsti, ar jums visiems tėvynėje užteks duonos ir darbo, bet man skauda širdį, kad taip daug mano vaikų iškeliauja svetur. Jūs norite atsisakyti savo tėvynės, apleisti bažnyčią, kurioje buvote pakrikštyti ir pirmą kartą pamaitinti Gyvenimo Duona, kur buvo palaimintos jūsų jungtuvės, kur tūkstančius kartų klausėtės Dievo žodžio. Šitaip mąstydamas, kaip galėčiau nepajausti gilaus skausmo ir tikros užuojautos.
Į kelionę jis juos išleido ir pažadėjo, kad meilė, susirūpinimas ir malda juos visur lydės, kad ir kažin kur jie atsidurtų.
* * *
Po atšiaurios žiemos ir prasto pavasario šalį aplankė badas. Prie vyskupo kelių būriavosi ir į jo rūmus ateidavo motinos, vedinos vaikais, – jų skruostai buvo įdubę, o iš akių žvelgė badas. Sartas išdalydavo viską, kas buvo galima išdalyti, paversdavo pinigais viską, ką tik buvo galima užstatyti. Jis vėl tapo nuolatinis Mantujos lombardininko lankytojas. Vyskupas vis tuštindavo ir tuštindavo savo sesers maisto sandėliuką.
Vieną dieną prieš pietus Marija įėjo į brolio darbo kambarį ir labai susierzinusi pradėjo:
– Namuose buvo vagis, man nuo ugnies pavogė kepsnį.
– Gal kartais katė įlindo? – abejingai atsiliepė Sartas.
– Bet katės neišsineša mėsos kartu su keptuve, – šaukė virėja.
– Man rodos, tu namų gerai neprižiūri, jei vagis gali pavogti kepsnį su visa keptuve. Na, pažįstu tą niekdarį, – nusišypsojo vyskupas. — Pasakysiu tau, kas padarė tą šunybę.
– Tai kur tas vagis? – suūžė Marija.
– Jis čia sėdi, vaikuti.
– Tai tu, broleli? Et, aš ir pati galėjau tą atspėti. Ir Salzane pats nemažai pridarydavai.
– Teisybė, aš jau recidyvistas. Tačiau nesigraužk, sesute. Čia buvo atėjęs vyras ir prašė padėti jo sergančiai žmonai. Pinigų aš neturėjau. Ką reikėjo daryti? Tada paėmiau mėsą kartu su keptuve.
– O ką aš duosiu valgyti? – nusiminė Marija.
– Vis ką nors, – abejingai atsakė Sartas. – Gerai, kad aš dabar neturiu sekretoriaus. Kunigas Santimonas grįžo į savo parapiją. Jo vietą užims kunigas Džovanis Bresanas, vienas mano mylimiausių mokinių iš Trevizo. Beje, jis kilimo iš Kastelfranko.
– Taip, bet ir mudviem nėra ko valgyti, – skundėsi nelaiminga šeimininkė.
– Ar turi duonos ir truputį sūrio?
– Yra, bet tai ir viskas.
– O to mums abiems juk užteks, ar ne tiesa?
– Tik man. Tu nuo tokio maisto nustipsi.
– Perbėk Mantujos gatvėmis, ir tu pamatysi dar daugiau nusilpusių žmonių. Dievas mumis pasirūpins.
– Jei būčiau žinojusi, kad vyskupo rūmuose nebus ko virti, būčiau likusi pas mamą, – sunkiai atsiduso Marija.
– Ar tu tikrai nori namo? – paklausė vyskupas imdamas už rankos.
– Ne, aš lieku čia, nes kitaip tu visiškai nusivarysi, – ryžtingai atsakė mergaitė.
Daugiausia rūpesčių vyskupui pridarydavo seminarija. Didžiausio bado dienomis klierikus reikėjo pirma laiko paleisti namo, nes tiesiog nebuvo ko valgyti. Tiesa, kai kas išgirdo jo kvietimą, atvežė kokią dovanėlę, ypač neturtingieji, bet ką tai reiškė tokiai daugybei alkanų klierikų.
Kartą į rūmus atėjo moteriškė ir atnešė tik vieną kiaušinį klierikams išlaikyti.
– Jei prie šito kiaušinio būtų dar 149, tai vieniems pietums seminarijai užtektų, – liūdnai nusišypsojo Sartas. Tačiau ir menką moteriškės auką jis priėmė su tokiu pat dėkingumu, su kokiu priimdavo dukatus, kuriuos jam paaukodavo senatorius Banjas arba kunigaikštis Gonzaga.
Kaip jau ne kartą buvo, po bado pasirodė epidemija. Pilkoji mirtis vėl ėmė švaistytis baisiuoju savo dalgiu. Nors Mantujos vyskupiją ji mažai užkliudė, bet užtai žiauriai nusiaubė Trevizą.
Susirūpinęs Sartas laiškuose klausinėjo, kaip sekasi mieliesiems jo bičiuliams ir buvusiems auklėtiniams.
Pagaliau Mantujos seminarija vėl atvėrė vartus. Po gero derliaus ir klierikams nieko netrūko. Sarto pasėta sėkla pagaliau pradėjo duoti vaisių. Dabar jis pats beveik kasdien pasirodydavo auditorijose, kur jauniesiems teologams dėstydavo moralinę teologiją ir kitus dalykus.
Su ypatinga meile jis rūpinosi bažnytine muzika, kurios iki tol seminarijoje iš viso nebuvo mokoma.
Šitaip vyskupas subūrė prie savęs klierikus, mokė juos dainuoti gamas, stengėsi atrinkti geriausius balsus. Jis pats kūrė Mišias, kurias iškilmingomis progomis klierikai giedodavo katedroje. Bet ypač jis rūpinosi choralu, tikrąja Bažnyčios giesme.
Palengva Sartas sutvarkė taip, kad seminarija turėtų gerą vadovybę, kad nebetrūktų pačių reikalingiausių mokytojų. Bet kelias į tą tikslą buvo ilgas ir sunkus, dėl jo sudėta daug ir didelių aukų. Busimųjų kunigų mokykla visą laiką buvo jo meilė ir rūpestis, jo širdies dalis.
