Pirmą straipsnio dalį rasite ČIA, antrą ČIA, trečią ČIA, ketvirtą ČIA, penktą ČIA, šeštą ČIA.
3. Dvaro kultūros raiška diplomatijoje – LDK santykio su išorės pasauliu atspindys
3.1. Oficialaus politinio ceremonialo diskursas: diplomatinis aspektas
3.1.1. Diplomatinės pasiuntinybės ir jų reikšmė
Kaip pabrėžia T. Grigorjeva, ankstyvaisiais naujaisiais laikais LDK kartu su Lenkijos Karalyste patenka į „diplomatinės periferijos“ kategoriją.[1] 16 a. vid. LDK pasiuntinybių tarnybos veiklos sfera buvo susiaurėjusi ir jos aktyvumas buvo susilpnėjęs, o tai neskatino naujų organizacinių priemonių ieškojimo.[2] Būtent lėtai plėtojamas rezidencinių pasiuntinybių kūrimas, pasak T. Grigorjevos, ir nulėmė LDK „diplomatinio pakraščio“ statusą, kadangi daugelyje Vakarų Europos šalių ši praktika buvo plačiai taikoma dar prieš 16 a. pab.[3] Tačiau negalima neigti, kad ši LDK ir Lenkijos Karalystė vis tiek buvo Europos diplomatinės sistemos dalis. Juolab, kad jos priklausė krikščioniškajam pasauliui, kuriame diplomatinės praktikos ir ceremonialas, nepaisant specifinių skirtumų, buvo daugiau ar mažiau panašūs. Visose Europos šalyse, LDK, žinoma, taip pat, diplomatinių apeigų metu tiesiog buvo reikalaujamas tinkamas oficialiems įvykiams elgesys.[4] Tai apėmė šiuos elementus: prabangią aprangą, dėvimą dalyvių, iškilmingus judesius, mostus, pakankamai aukštą tokiam įvykiui svarbesnių dalyvių statusą, taip pat buvo svarbi fone skambanti iškilminga, didinga muzika.
LDK XVI–XVIII a. savo diplomatines pasiuntinybes siuntė į užsienio šalis, ir priimdavo į jos teritoriją atvykusius pasiuntinius.[5] Kai tik pasiuntiniai kirsdavo valstybės sienas, būdavo pasitinkami laikantis tam tikrų priėmimo taisyklių, priklausiusių nuo konkrečių politinių aplinkybių ir diplomatinės misijos svarbos. Reikšmingas buvo ne tik pats susitarimo turinys, bet ir visa kita – pasiuntinių apgyvendinimo vieta, palydėjimas į valdovo rūmus, audiencijos valdovo rezidencijoje paskyrimo laikas ir ceremonialas, iškilmingų pietų ir diplomatinės misijos tvarka.
XVI a. viduryje, kai plėtėsi valstybių tarptautiniai ryšiai, LDK pasiuntinybių tarnybos veiklos sfera labai susiaurėjo.[6] 1561 m. Livonija buvo prijungta prie LDK, Rusų valstybė 1552 m. prisijungė Kazanės, 1556 m. – Astrachanės chanatus. 1569 m. Liublino unijos sąlygomis Ukrainos teritorija prijungta prie Lenkijos, kuri perėmė ir diplomatinius santykius su Krymo chanatu. Pagrindine LDK pasiuntinybių tarnybos kryptimi liko Rusų valstybė. Žygimantas Augustas, priimdamas rusų pasiuntinius Lenkijoje, išsikviesdavo LDK didikus. Dar valdant Kazimierui, paskui Žygimantui Senajam, pasiuntiniai, atvykdavę LDK reikalais, būdavo priimami ir Lietuvoje, ir Lenkijoje.[7] Iš čia Lietuvos didieji kunigaikščiai taip pat siųsdavo savo pasiuntinius. Šitokia situacija labai savita, retai pasitaikanti tarptautinių santykių praktikoje.
Realiai egzistavusi LDK diplomatinė praktika neapsiribojo vien rytų kryptimi.[8] Vilnius, XVI a. – XVII a. viduryje būdamas LDK sostinė, pagrindinis politinis centras, sulaukė daugelio, tarp jų ir Vakarų Europos šalių, diplomatų misijų. Nuo pat XVI a. pradžios iki XVII a. vidurio vyko Vakarų Europos šalių pasiuntinių apsilankymai Vilniuje: yra duomenų apie Čekijos, Danijos, Italijos ir jos miestų, Vengrijos, Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos, popiežiaus pasiuntinių diplomatinių misijų priėmimus rūmuose.
XV a. pab. – XVI a. pr. LDK pasiuntiniais buvo skiriami žmonės, buvę Ponų tarybos nariais – tai maršalkos, raštininkai, seniūnai, vietininkai, smukesniems pavedimams – dvarionys ir kai kurie dvaro pareigūnai, o nuo XVI a. antrojo ketvirčio pabaigos didžioji dauguma pasiuntinių buvo dvarionys, totorių vertėjai ir kartais dijakai, tarnavę raštininkų padėjėjais.[9] Dvarioniais paprastai tapdavo iš sričių atvykę kilmingi jaunuoliai. Dvarionio tarnyba daugeliui tapdavo tarnybinės karjeros pradžia. Stengdamiesi pasižymėti valdovo akyse, jie pagrįstai tikėjosi gauti kokį nors dvarą ar žemės valdų. Tokia praktika buvo būdinga ir kituose Europos kraštuose.
Apskritai diplomatinis ceremonialas buvo svarbi ankstyvųjų naujųjų laikų valstybių diplomatinio ceremonialo dalis. Tą rodo tai, kad diplomatinė praktika buvo naudojama kaip ginklas kovoje dėl valdžios, taip pat per ją atsiskleisdavo šalies padėtis kitų valstybių atžvilgiu. Rooseno nuomone, per Trisdešimties metų karą Šv. Romos imperijos rinkėjai, princai ir laisvieji miestai naudojo ceremonialines priemones, kad įsteigtų ir užsitikrintų savo nepriklausomybę[10].
Pasiuntinių, kuriuos vokiečių valdytojai galėjo išsiųsti ir priimti, rangas ir ceremonijos, lydėdavusios tuos pasiuntinius, padėdavo atskleisti, šalies valdovo ir jo valdytos teritorijos rangą diplomatinių santykių hierarchijoje. Pvz., priešais Genujos dožą pasiuntiniai galėjo sėdėti, ko jiems nebuvo leidžiama daryti karaliaus akivaizdoje. Taip pat ceremonialo trūkumas Nyderlanduose rodė, kad jų vadovai, net Oraniečių (Oranijos princų) dinastija buvo priklausomi valdovai: juos tą teritoriją valdyti, kaip štathalterius – „vietos laikytojus” (vok. statthalter, lot. locum tenens), skyrė Šv. Romos imperatorius, tai buvo taip pat nuo imperatoriaus priklausomų Burgundijos hercogų valdų dalis[11]. Tokiems valdytojams teikiamą mažesnę nei karaliams garbę derėtų aiškinti žemesne nei karalių vieta res publica chiristiana – Šv. Romos imperijos – hierarchijoje (karaliai ten irgi turėjo savo vietą žemesnę už imperatoriaus ir net skirstant pagal garbės rangą pačius karalius), o ne aiškinti ceremonijų suvereniteto stoka, kaip tai daro W. Roosenas.
3.1.2. Diplomatinio ceremonialo procesas ir svarbiausių pareigūnų funkcijos
Pradedant smulkiau kalbėti apie patį diplomatinį ceremonialą, derėtų paminėti maršalką, kuris buvo tarsi tarpininkas tarp valdovo ir visuomenės.[12] Jis priimdavo pageidaujančių gauti audienciją pas valdovą prašymus. Užsienio pasiuntiniams taip pat visų pirma reikėjo kreiptis į maršalką, kad jis nustatytų priėmimo pas karalių datą. Be to, maršalka rūpinosi užsienio pasiuntinių gyvenamųjų patalpų skyrimu, atsakydavo už jų saugumą ir kasdienes reikmes. Ir, žinoma, jo žinioje buvo ceremonialo reikalai: iškilmingi įvažiavimai, audiencijos pas valdovą tvarka.
Pasiuntiniu būdavo pradedama rūpintis vos šiam kirtus valstybės sieną.[13] Pavyzdžiui, 1561 m. į Vilnių atvykus arkivyskupui, Ordino magistrui ir rygiečių pasiuntiniams, jie „prašmatniausiai buvo sutikti ir didikų, ir visų karaliaus dvarionių, kurie pasitiko juos šiek tiek už miesto, ir tokiu būdu atlydėti į miestą buvo atskirai apgyvendinti savo laikinuose namuose, išlaikomi iš karaliaus lėšų ir šauniausiai priimami“.[14] Pasiuntinį lydėti ir jo saugumu rūpintis buvo siunčiama vieno ar kelių žmonių palyda. Iš pradžių ją paskirdavo pats Lietuvos didysis kunigaikštis, tačiau XVI a. tuo rūpintis buvo pavesta maršalkoms.[15]
Pasiuntiniui atvykus šalia sostinės, maršalka organizuodavo iškilmingą jo įžengimą į sostinę. Ceremonijos iškilmingumas priklausė nuo pasiuntinio rango ir nuo Lenkijos – Lietuvos santykių su pasiuntinį siuntusia valstybe. Iškilmingiausiai buvo sutinkami popiežiaus nuncijai ir valstybių ambasadoriai. Pavyzdžiui, 1517 m. į Vilnių atvykęs imperatoriaus Maksimilijono pasiuntinys buvo pagarbiai sutiktas ir pasodintas į „platų vežimą, išklotą pagalvėmis, auksu ir šilku išklotais kilimais“.[16] Maršalka nurodydavo iškilmingo įvažiavimo į sostinę datą.[17] Ją turėdavo pranešti visiems senatoriams ir dvariškiams, kad dalyvautų procesijoje ir sudarytų pasiuntiniui palydą „Jo Karališkosios Didenybės ir Respublikos garbei“. Du maršalkos paskirti senatoriai – vienas iš Lenkijos, kitas iš Lietuvos – lydėjo pasiuntinį karališkojoje karietoje. Pasitinkant totorių arba turkų pasiuntinius, maršalka pranešdavo etmonui, kad šis paskirtų keletą karininkų pasiuntiniui sutikti. Numatytą dieną ir valandą visas būrys pajudėdavo už miesto prie namų, kuriuose tuo metu būdavo pasiuntinys.[18] Karietos važiuodavo pagal griežtai nustatytą tvarką, paisant pareigūnų hierarchijos. Gale vykdavo karališkoji karieta su dviem senatoriais, o priešais ją – maršalkų karietos. Karietos buvo lydimos raitos kariuomenės bei pareigūnų dvariškių ir tarnų būrių. Atvykę senatoriai įeidavo į namą ir, pasakę sveikinimo kalbas, palydėdavo pasiuntinį į karietą. Joje senatoriai susėsdavo priešais pasiuntinį, tokiu būdu parodydami jam savo pagarbą. Prie atvažiavusių karietų prisijungdavo pasiuntinio palyda, ir tada visi kartu išvykdavo į rūmus, numatytus pasiuntiniui. Ten senatoriai palydėdavo pasiuntinį į jam skirtus kambarius ir pasišalindavo.
Tada pasiuntiniui jau būdavo galima aplankyti maršalką jo rūmuose, įteikti kredencialus ir paprašyti audiencijos pas valdovą. Audiencijos laiką maršalka suderindavo su valdovu ir tik tada pranešdavo pasiuntiniui ir aptardavo su juo nuvykimo ir priėmimo detales. Pasiuntiniui palydėti pas valdovą maršalka surengdavo dar įmantresnę kavalkadą nei įžengiant į sostinę. Dar kartą būdavo atsiunčiami du senatoriai ir karietos. Maršalkos, laikydami rankose lazdas, palydėdavo valdovą į sosto salę. Pasirodžius pasiuntiniui, tie patys maršalkos jį pasitikdavo. Ši tradicija Lietuvoje buvo žinoma jau XV a. pabaigoje, tik tada dar nebuvo aiški vieta, kur maršalkos turėtų laukti atvykstančių pasiuntinių. Priklausomai nuo pasiuntinio statuso, maršalkos jį pasitikdavo dvaro prieangyje arba atvykdavo net į pasiuntinio namus jo atlydėti.
Audiencijos metu keletą kartų pabelsdami lazda į grindis maršalkos suteikdavo žodį ne tik pasiuntiniams, bet ir valdovo vardu kalbančiam kancleriui. Taip pat reguliuodavo, kada reikia atsisėsti ir atsistoti. Pasibaigus audiencijai, neretai buvo rengiami prabangūs pietūs, o maršalkos pareiga buvo pasirūpinti, kad svečiai būtų susodinti pagal rangą.
Pasiuntinys iš rūmų išvykdavo lygiai tokia pačia tvarka, kaip ir atvykdavo. Didžiųjų maršalkų būdavo palydimas iki salės durų, dvaro maršalkų – iki prieškambario vidurio, o išlydimas kitų senatorių. Tokia pačia tvarka išvykdavo ir karietos. Tada maršalkos grįždavo į salę ir, iškėlę lazdas rankose, išlydėdavo valdovą. Prieš išvykdamas iš valstybės, pasiuntinys vėl apsilankydavo pas maršalką, įteikdavo šiam savo atšaukimo raštus ir paprašydavo audiencijos pas valdovą, kad galėtų su juo atsisveikinti. Paskutinė jo audiencija vykdavo lygiai taip pat, kaip ir pirmoji.
Pasiuntinių priėmimo ceremoniale svarbų vaidmenį atliko dar du pareigūnai – tai kancleris ir pakancleris.[19] Priimant pasiuntinius, kancleris stovėdavo valdovo sosto dešinėje, mat, maršalkoms davus ženklą, jis paimdavo pasiuntinių atsivežtus raštus ir karaliaus vardu atsakydavo. Kancleris ceremoniale buvo antras pagal svarbumą pareigūnas po maršalkos. Jam kalbant valdovo vardu, būdavo sukuriama didingumo, iškilmingumo atmosfera. Taip pat šitaip būdavo išlaikomas atstumas tarp valdovo, kaip užimančio išskirtinę padėtį, ir besikreipiančio į jį asmens, būdingas Rytų Europos erdvei ir skirtingas nuo Vakarų Europos.
3.1.3. Dovanos ir vaišės kaip diplomatinio ceremonialo dalis
Būtina XV-XVI a. diplomatinių santykių sąlyga buvo vadinamosios atmenos arba dovanos, pasiuntinių įteikiamos valdovams.[20] Šiame pasiuntinybių ceremonialo elemente be kita ko atsispindėjo paaštrėję politiniai nesutarimai arba atvirkščiai – geri tarpvalstybiniai santykiai. Priklausomai nuo to galėjo diametraliai skirtis elgesys su tokia pačia diplomatine dovana.
Žygimanto Augusto sūnėno Jono Zapolijos pasiuntinys, demonstruodamas pagarbą ir palankumą, valdovui atvedė „du rinktinius ir visais reikmenimis aprūpintus bei papuoštus žirgus ir, užvakar karaliaus akivaizdoje pirmiausia pats ant jų užšokęs ir šen bei ten prajodęs, galop savo valdovo vardu viešai įteikė juos karaliui“.[21] Tuo tarpu Ivanas IV 1570 m. liepė gaminti kepsnius iš Žygimanto Augusto padovanotos kaimenės puikių eržilų, nes jam kilo įtarimas, jog jo paties dovana ką tik praeitais metais susikūrusios ATR valdovui nebuvo priimta su reikiama pagarba.[22]
Rusų valstybės pasiuntinių dovanų įteikimo tradicija visų pirma buvo skirta pareikšti pagarbai ir užtikrinti valdovo prestižą tarptautinėje erdvėje. Ir LDK, ir rusų pasiuntiniai atveždavo brangių dovanų, bet jų įteikimo akte svarbiausia buvo ne vertė, o idėjinis turinys. Dovanų įteikimas ir priėmimas reiškė daugmaž normalius santykius. Krymo chanai dovanomis pabrėždavo ne tik savo aukštą padėtį tarptautiniuose santykiuose, bet ir sugebėjo tradicines pasiuntinių dovanas paversti valstybės pajamų šaltiniu. Brangios dovanos, kurias LDK atveždavo chanui ar dalydavo jo aplinkai, tapdavo tarsi „draugystės“ ar sudarytos sutarties sąlygų laikymosi užstatu.[23]
Turtingos, prašmatnios puotos, puikios svečių ir pasiuntinių garbei rengtos vaišės aptariamu laikotarpiu taip pat buvo svarbus aspektas, palaikant ryšius su užsienio šalimis.[24] Drauge tai teikė valdovui garbę ir šlovę, bei kėlė jo dvaro prestižą, tad tam buvo skiriamas nemenkas dėmesys. Puotas, svečių ir pasiuntinių priėmimus reglamentavo elgesio taisyklės, pavyzdžiui, kuo aukštesnio rango svečiai, tuo ištaigingesnės vaišės jiems rengiamos. Nežinomo autorius teigimu, 1636 m. liepos 10 d. „vakare Vilniaus miestiečio palivarke Karalystės vicekancleris ištaigingiausia vakariene priėmė karalių ir karalaitę. Šokiai užsitęsė iki antros valandos po vidurnakčio“.[25] Maisto kultūra taip pat buvo svarbi politiniu, diplomatiniu aspektu, nes per vaišes ir puotas neretai būdavo stengiamasi palenkti reikiamą asmenį į savo pusę. Pavyzdžiui, V. Saurmanas, savo laiške imperatoriui, skųsdamasis pinigų trūkumu, rašė apie tai, kad „palankumo ženklais ir geradarystėmis reikia lenkti į savo pusę daugelį tų, kurių pagalba reikia naudotis norint sužinoti vienokius ar kitokius dalykus.“[26] Taip teigdamas jis paminėjo ir tai, kad „dažnai reikia rengti pobūvius ir kasdien laikyti paruoštą stalą, jei kokie nors asmenys ateitų nekviesti.“
3.2. LDK diplomatija rytų kryptimi – civilizacijų paribio ir monarchų padėties krikščionijos hierarchijoje atspindys
3.2.1. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio rūmų diplomatija – civilizacijų paribyje
a) LDK – katalikiškos civilizacijos politinės sistemos dalis
LDK diplomatijos ir jos ceremonialo specifiką didele dalimi apsprendė šalies geografinė padėtis – tai, kad ji buvo paribyje tarp katalikiškos civilizacijos, ir Eurazijoje nusidriekusios „mongolosferos“ – Čingischano sukurtos suskilusio mongolų uluso palikuonių – Aukso Ordos ir kitų jos sudėtinių dalių.
Katalikiškos civilizacijos politinė organizacija visų pirma susijusi su Šventąja Romos Imperija. Verta pažymėti, kad Vilniaus žemutinėje pilyje buvo priimami „aukščiausio lygio“ katalikiškos civilizacijos valdovų, pvz., tokių garsių Šv. Romos imperatorių kaip Maksimilijonas I ir Karolis V pasiuntiniai[27].
Šv. Romos Imperatorius nuo viduramžių buvo laikomas Res publica Christiana (galima versti Kristaus ar krikščionių valstybė), Res publica humanae generis (žmonių giminės valstybė) – taip dar vadinta Šv. Romos Imperija – valdovu, kuriam pavaldūs visi teisingo ir visuotinio tikėjimo (fides ortodoxa catholica) – katalikų karaliai, o jų klauso žemesnio rango valdovai – kunigaikščiai ir kt. Galima sakyti, kad iki vėlyvųjų naujųjų laikų aiškiai nustatytos Imperijos sienos nebuvo. Imperatorių galios bazė galėjo būti ne tik Vokietijoje, bet ir dab. Prancūzijoje, Vengrijoje, Sicilijoje, Ispanijoje (pvz. Karolio V XVI a). Amžininkai (ypač iki Vestfalijos taikos 1648 m.) suvokė Imperiją ne kaip ribotą teritorinę valstybę naujųjų laikų prasme, o suprato ją kaip pasaulinę Kristaus valstybę, kuri be perstojo plečiasi iki žemės ribų.
Šią sampratą iliustruoja ir tai, kad Šv. Romos Imperatorius Maksimilijonas I 1489 m. pasiūlo netikėtai sustiprėjusios ir iš mongolų „caro“ siuzereniteto išsivaduoti besistengiančios ką tik susikūrusios vieningos Rusijos (dar ilgai lygiagrečiai vadintos Moskovija) valdovui Ivanui III karaliaus karūną[28]. Šv. Romos Imperatorius tebelaiko save aukščiausiu krikščionijos valdovu, kurio viršenybė turi siekti ir tolimąją Moskoviją, nors ši ir atskilusi nuo Bažnyčios vienybės (bet tuo metu būta pastangų ją ten grąžinti – pvz., per Ivano III santuoką su Italijoje katalikiškai auklėta Bizantijos princese Sofija Paleologina). Kitas dalykas, kad Maskvos valdovas to atsisako, siekdamas lygaus su imperatoriumi statuso (žr. žemiau).
Šios nuo pat katalikiškos civilizacijos ištakų (Romos imperatorių Konstantino Didžiojo, Teodozijaus Didžiojo) gyvavusios sampratos XVI amžiuje toli gražu nebuvo atsisakyta. Viena vertus, renesanso laikais plito pirmiausia Machiavelio raštų propaguojama moderniosios teritorinės valstybės, konkuruojančios su kitomis ir siekiančios egoistinių tikslų bet kokiomis, net nemoraliomis priemonėmis samprata: „Valdovas turi kartais būti blogas ir naudotis blogiu ir gėriu – nelygu koks reikalas“[29], „kai sprendžiamas tėvynės likimas nereikia vengti nei teisingų, nei neteisingų, nei žmoniškų, nei žiaurių, nei garbingų, nei gėdingų priemonių“[30].
Kita vertus, ir toliau gyvavo tradicinė katalikiškos civilizacijos nuostata, pabrėžta daugelio politinių filosofų, pirmiausia šv. Tomo Akviniečio – bendrojo gėrio (bonum commune) samprata, kuri karalysčių tarpusavio santykių prasme reiškė subordinacijos Romos imperatoriui pripažinimą, krikščionių karalysčių tarpusavio konfliktų smerkimą ir bendros gynybos nuo civilizacijos išorės priešų (pvz., Osmanų dinastijos vadovaujamos islamiškos civilizacijos agresijos) skatinimą, taip pat prevencinių kryžiaus žygių į turkų valdas, pirmiausia į jų okupuotas krikščioniškas Balkanų žemes, rengimą. Juk būtent XVI a. matė rimtą imperatoriaus Karolio V mėginimą atkurti pasaulinę Šv. Romos Imperiją, kurį ir vėliau tęsė universalistinė Habsburgų politika.
Lietuvos didikai išsirūpindavo kunigaikščių (Radvilos) arba grafų (Goštautai, Chodkevičiai) titulus ne iš savo tiesioginio valdovo – didžiojo Lietuvos kunigaikščio, o būtent iš Šv. Romos imperatoriaus, ypač daug jų teikė į universalią valdžią pretendavęs ir daug šioje srityje pasiekęs Karolis V (tiesa, juos turėjo patvirtinti didysis kunigaikštis). Šių titulų suteikimas kartais buvo susijęs ir su Lietuvos valdovų diplomatija. Antai Jeronimas Aleksandraitis Chodkevičius, lankydamasis su Žygimanto Augusto diplomatine misija pas popiežių Paulių IV ir Šventosios Romos Imperijos imperatorių Karolį V, gavo iš pastarojo Šklovo ir Myšo grafo titulą ir herbą.[31].
Pažymėtina, kad grafo titulas kilo iš žodžio comes (dgs. comiti – draugai). Dar krikščionybę legalizavusio Romos imperatoriaus Konstantino laikais comiti imta vadinti imperijos pareigūnus, imperatoriaus dvariškius atsakingus už tam tikros srities kuravimą taip pat tampa imperijos sričių valdytojais, karo vadais[32]. Šis titulas išlieka iki Vakarų Romos imperijos žlugimo ir pereina į barbarų karalystes, germanų žemėse įgaudamas grafo titulo pavidalą. Katalikišką Romos imperiją atkūrusio Karolio Didžiojo laikais grafai (comiti – iš čia kyla pvz. prancūziška comte ir angliška count formos) ir vėl įgauna reikšmės kaip imperatoriaus vietininkai tam tikroje teritorijoje – vienodinant įvairių kraštų valdymo sistemą į atskiras sritis siunčiami paprastai frankų kilmės grafai[33]. Plėtojantis feodaliniams santykiams palaipsniui grafai įgauna daugiau savarankiškumo. Tačiau idėjiškai grafo titulas lieka glaudžiai susijęs su potencialiai pasaulinės krikščioniškos valstybės, sudarytos iš daugelio karalysčių, teritorijų valdymu. Taip pat vieningos imperijos idėją pabrėžia markgrafo titulas, paprastai teikiamas būtent Imperijos, t.y. faktiškai visos krikščionijos pasienio su pagonimis žemių (markų) valdovams – pvz., Brandenburgo markgrafai dab. Rytų Vokietijoje arba net dabartinės valstybės prototipu tapusi Rytų marka (vok. Ostmark, pavadinimas peraugęs į österreich – dabartinį Austrijos pavadinimą). Pasienio provincijos buvo labai svarbios kariniu požiūriu, kadangi jos atremdavo priešų smūgius, jose būdavo daug įtvirtinimų ir karinių pajėgų. Markos paprastai būdavo didesnės už analogiškas valdas karalystės gilumoje. Todėl markgrafai turėdavo daugiau valdžios negu grafai, valdę panašias vidines valdas, todėl aristokratų hierarchijoje markgrafai aukštesni už grafus. Markizas yra markgrafo titulo variantas, būdingas Prancūzijai, Anglijai ir kitoms šalims.
Ši Imperijos vienumo idėja išlieka XVI a. ir vėliau. Ne be reikalo grafo titulus teikia būtent imperatorius, o „vietinis“ karalius ar žemesnio rango valdovas (minėtu atveju – Žygimantas Augustas) juos tik patvirtina.
Ne veltui Popiežiaus priimamų pasiuntinių hierarchijoje Šv. Romos imperatorius kaip visų karalių senjoras buvo pirmasis – priimamas prieš visus karalius. Tai liudija svarbi detalė – Pario de Grasis, popiežiaus kapelos ceremonimeistras savo dienoraštyje 1504 m. pažymi, kokiu eiliškumu popiežius turėtų priiminėti pasiuntinius. Šv. Romos imperatoriaus[34] pasiuntinys įrašytas pirmuoju, po to Prancūzijos, Ispanijos ir kiti pasiuntiniai. Lenkijos karaliaus pasiuntinys buvo tryliktasis, po Čekijos ir prieš Danijos pasiuntinį[35]. Tuo sąrašas ir baigiasi. Lenkijos ir Lietuvos, nors ir dviejų galingų valstybių valdovas yra minimas kaip priešpaskutinis. Tai dar kartą pabrėžia, kad nors šioms valstybėms ir buvo skiriamas svarbus „krikščionijos įtvirtinimo“ vaidmuo, jos buvo diplomatinėje periferijoje.
b) Lietuvos dalyvavimas Eurazijos politinėje sistemoje
Kitoje, Eurazijos erdvėse išsidėsčiusioje politinėje sistemoje, su kuria neišvengiamai ribojosi ir susidūrė Lietuva, caro (iš lot. Caesar – Cezaris) – t.y. karalių karaliaus, imperatoriaus titulą rusiški šaltiniai, iki 1240 m. mongolų įsiveržimo į Rusią taikę jį tik Bizantijos imperatoriams, po to jau priskiria didžiojo mongolų uluso, vėliau maždaug XIII–XIV a. sandūroje – Aukso ordos (vienalaikiuose šaltiniuose vadinamos Džučio ulusu ar kipčiakų chanatu), dar vėliau, nuo XV a. per. jai suskilus – jos dalių valdovams, pvz. Krymo, Kazanės ir kt. chanams ir tik palaipsniui XV a. pab. Maskvos kunigaikštis išdrįsta pasiskelbti nebe pavaldžiu Ordos „carui“, o pats ima pretenduoti į caro titulą, vėliau, XVI a., tarsi atstatydamas Aukso ordos politinės sistemos vienybę, tik šios sistemos siuzerenas reziduos jau nebe Sarajuje, o Maskvoje. Šios transformacijos išorinė išraiška – diplomatinių santykių ceremonialo raida.
Kaip pabrėžia Z. Norkus, Aukso Ordai suskilus atsiradusių valstybių (pirmiausia Didžiosios Ordos ir Krymo chanato) valdovai Krymo chanai, kaip Čingischano palikuonys ir pretendavę į Aukso Ordos teisių paveldėtojus, laikė save aukščiausiais Rytų Europos žemių siuzerenais, o LDK ir Maskvos valdovus – Čingizidams pavaldžių žemių valdytojais, kurie už teisę jas valdyti turi mokėti mokestį – to siuzereniteto patvirtinimą[36]. Net Rusios išvaduotoju nuo mongolų totorių jungo laikomas MDK Ivanas III sutiko, Krymo chanui pareikalavus, tituluoti jį gosudar (valdovas, šeimininkas – nors tokiu Rusų žemės valdovu laiškuose į Vakarus titulavosi ir pats Ivanas ir siekė įtvirtinti šį titulą, nepaisant LDK diplomatinio pasipriešinimo), kad tik chanas padėtų pulti ir susilpninti Lietuvą[37].
Lietuvos kunigaikščiai duoklę totoriams už bendrą su jais tų žemių valdymą mokėjo iki pat Algirdo laikų, o Vytautas kartais laikomas pirmuoju nutraukusiu duoklės mokėjimą[38], vėlesne tos duoklės išraiška galima būtų laikyti iš Lietuvos (totoriškai Lipka) ir Lenkijos imamus atminus ir išmokas.
Tai iliustruoja diplomatiniai dokumentai: chanas Mechmed Girėjus I jarlyke Žygimantui Senajam rašo „Mūsų tėvas ... ir senesnieji chanai palaikė draugiškus santykius su Lenkijos karaliumi Vladislovu, taip pat su didžiuoju lipkų bejumi (libkanun beyi) Davudu (DLK Vytautu) ... reikalaujame[39] iš lenkų krašto 15 000 lenkiškų auksinų“[40]. Nors laiške pabrėžiamas draugiškumas su Lenkija, iš jos reikalaujama duoklės. Vis dėlto tikrai vasaline valstybe ATR vadinti negalima, nes tos išmokos nebuvo reguliarios. Tačiau tai parodo egzistavusią tendenciją, kurią būtų galima apibūdinti kaip Čingizidų legitimumo inerciją. Tačiau duoklės negaudami totorių, ypač Krymo chanai imdavo „duoklę“ daugiausiai LDK žemėse išplėštomis materialinėmis gėrybėmis ir pagrobtais į vergiją žmonėmis[41] – jasyr.
Papildomas veiksnys įsijungęs į mongolų politinės sistemos palikimą buvo iš dalies su ja persidengiančio islamo pasaulio hierarchinės nuostatos. Jau nuo Mehmedo II Užkariautojo (1432 –1481) laikų Osmano dinastijos sultonai pretenduoja į visų musulmonų aukščiausiojo dvasinio ir pasaulietinio valdovo – kalifo titulą. Ši pretenzija sustiprėjo Osmanams sumušus Mameliukų sultonatą 1517 m. ir užėmus daugumą arabų žemių. Paskutinis Abasidų kalifas Kaire, al-Mutawakkil‘is III, buvo suimtas ir nuvežtas į Kostantiniyye (Konstantinopolį, musulmonų užimtą 1453 m.), kur jis perdavė savo kalifo pareigas ir insignijas Osmano dinastijos sultonui Selimui I.[42] Šios idėjinės nuostatos taip pat atsispindėdavo diplomatinėse ceremonijose. Universalios valdžios pretenzijas sustiprino ir tai, kad XV–XVI a. sandūroje svarbiausi pretendentai į Aukso Ordos palikimą – Krymo chanai – tampa Osmanų dinastijos sultonų, visų musulmonų kalifų, vasalais. Tai patyrė tiek ATR, pajutusi, kad nors pavojingus, bet labiau plėšikiškus Krymo totorių antpuolius pakeičia plataus masto invazijos iš islamo pasaulio siekiant užgrobti teritorijas, pvz. apie 150 000 – 220 000 karių[43] Osmanų armija 1621 m. bando užimti ATR – Chotino karas).
[1] Grygorieva, T., Symbols and Perceptions, p. 109.
[2] Banionis, E., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių tarnyba, p. 139.
[3] Grygorieva, T., Symbols and Perceptions, p. 109 – 110.
[4] Roosen, W., Early Modern Diplomatic ceremonial, p. 467.
[5] Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002-2004 m. istorinių šaltinių paieškos, p. 332.
[6] Banionis, E., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių tarnyba, p. 58.
[7] Ten pat, p. 54.
[8] Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002-2004 m. istorinių šaltinių paieškos, p. 333.
[9] Banionis, E., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių tarnyba, p. 75.
[10] Roosen, W., Early Modern Diplomatic ceremonial, p. 474.
[11] Rowen, H. The princes of Orange: the stadholders in the Dutch Republic. Cambridge University Press. 1988, P.1.
[12] Zujienė, G., Insignijos ir ceremonialas, p. 111.
[13] Ten pat, p. 113.
[14] Valentino Saurmano laiškai imperatoriui Ferdinandui I, p. 149.
[15] Zujienė, G., Insignijos ir ceremonialas, p. 111.
[15] Ten pat, p.113.
[16] Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002-2004 m. istorinių šaltinių paieškos, Vilnius, 2006, p. 346.
[17] Zujienė, G., Insignijos ir ceremonialas, p. 111.
[17] Ten pat, p.113.
[18] Ten pat, p. 114-115.
[19] Ten pat, p. 133.
[20] Banionis, E., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių tarnyba, p. 254.
[21] Valentino Saurmano laiškai imperatoriui Ferdinandui I, p. 173.
[22] Davies, N., Boże igrzysko. Historia Polski..., p. 426
[23] Banionis, E., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių tarnyba, p. 254–256.
[24] Čapaitė, R., Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kasdienybė, p. 19.
[25] Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002-2004 m. istorinių šaltinių paieškos, p. 380.
[26] Valentino Saurmano laiškai imperatoriui Ferdinandui I, p. 165.
[27] Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002-2004 m. istorinių šaltinių paieškos, sudarė Ragauskienė R., Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 2007, p. 346.
[28] Алексеев Ю. Г. Государь всея Руси, Новосибирск, 1991, p. 188.
[29] Sabine G., Thorson T., Politinių teorijų istorija, Vilnius, 2008, p. 348.
[30] Ten pat, p. 351.
[31] T. Kojalavičius-Vijūkas A. SJ Šventasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bei jai priklausančių provincijų giminių ir herbų vardynas. Šaltinis pateikiamas darbe: Narbutas S. Alberto Kojalavičiaus Šventasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bei jai priklausančių provincijų giminių ir herbų vardynas: pažintis su kilmingaisiais nuo Cebulkos iki Čiževskio. Senoji Lietuvos literatūra, 27 knyga, 2009, p. 455.
[32] The Penguin Atlas of World History. Glasgow, 1974. T. 1, p. 103.
[33] Ten pat, p. 123; Petrauskas R. Apie valdovą ir jo biografiją. Įvadas. Einhardas, Karolio Didžiojo gyvenimas. Parengė Čiurinskas M., Vilnius, 2005. p. 13.
[34] Pasiuntinių priėmimo eilės tvarką minėdamas E. Banionis kalba apie Šv. Romos Imperijos pasiuntinį, kas suponuotų, jog ją galima traktuoti kaip teritorinę valstybę, tačiau dar gyvavo imperatoriaus kaip viršesnio už visus karalius, visos krikščionijos valdovo koncepcija. Todėl jis ir priimamas pirmuoju.
[35] Banionis E., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių tarnyba XV – XVI amžiais, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1998, p. 54.
[36] Norkus Z. Nepasiskelbusioji imperija..., p. 303.
[37] Потемкин В. П. (ред.). История дипломатии, T. 1, Москва, 1941, p. 199.
[38] Bumblauskas A. Ukraina: Lietuvos epocha 1320–1569 m., Vilnius, 2010, p. 17.
[39] Išskirta mūsų.
[40] Kričinskis St., Lietuvos totoriai, V. 1993, p. 17.
[41] Norkus Z. Nepasiskelbusioji imperija..., p. 303
[42] The lesser Eastern Churches. Piscataway, New Jersey, USA, 2001 (London, 1913) p. 248.
[43] 150 000 – 160 000 istoriko Petro Saso nuomone: Sas P., Kirkienė G. Bumblauskas A. 1621 m. Chotyno mūšis – mūšis dėl Vidurio Europos. p. 80–81.
