1517 m. gavėnios metu Liuteris pradėjo skelbti kai kurias savo naujas doktrinas tikintiesiems Vitenbergo bažnyčioje, kur entuziastinga publika ištroškusi laukdavo jo iškalbingų pamokslų. Jis užsipuolė tuos, kurie skelbė žmonėms, kad šie privalo ugdyti gerą valią, geras intencijas, tinkamą mąstymo būdą ir t.t. Liepos 25 d. jis pamokslavo Drezdene, mokydamas, kad vien tik Kristaus nuopelnų priėmimas garantavo išganymą. Spalio 31 d. jis pasinaudojo palankia proga išlieti savo mokymus viešai užsipuldamas dominikonų vienuolio Tetcelio, kuris tuo metu rinko aukas didžiosios šv. Petro bazilikos statybai Romoje, mokymą.
Šis didingas statinys yra nuostabus Dievo šlovinimo ir žmonijos ištobulinimo šaltinis. Buvo visiškai tinkama, kad iškilmingiausioms krikščionių religijos ceremonijoms atlikti būtų pastatytas pats didingiausias statinys žemėje. Bet tam, žinoma, reikėjo didžiulių lėšų, kurių tuo metu nebuvo galima surinkti kitaip, kaip tik apeliuojant į visų krikščioniškųjų kraštų dosnumą. Kad paskatintų dosnesnes aukas šiam didingam tikslui, popiežius Leonas X paskelbė specialią indulgenciją tiems, kurie, gailėdamiesi dėl savo nuodėmių priims Atgailos sakramentą, pamaldžiai aplankys bažnyčią ir paaukos šv. Petro bazilikos statybai pagal išgales. Nebuvo nustatyta jokia konkreti suma, o tie, kurie neturėjo pinigų, galėjo gauti indulgenciją melsdamiesi ir pasninkaudami sėkmingos bazilikos statybos intencija. Indulgencijos skelbėjams buvo tiesiogiai įsakyta nepaleisti nė vieno tikinčiojo be malonės, kadangi šiame veiksme krikščionių gerovė buvo ne mažiau svarbesnė, nei bažnyčios statyba.
Indulgencija (arba atlaidai - red.) yra laikinos bausmės už nuodėmes atleidimas po to, kai pati nuodėmė buvo atleista. Kad tokia bausmė išlieka po nuodėmės atleidimo, yra aiškiai mokoma šv. Rašte, kur skaitome kaip Natanas sako Dovydui:
„VIEŠPATS atleidžia tavo nuodėmę. Tu nemirsi. Betgi tau gimęs kūdikis mirs, kadangi tai darydamas paniekinai VIEŠPATĮ.“ (2 Sam 12, 13-14)
Tą patį ir Kristus nurodė Petrui, sakydamas: „Ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.“ (Mt 16, 19). Todėl popiežiai, kaip šv. Petro įpėdiniai, turi galią išvaduoti mus nuo bet ko, kas gali mums sutrukdyti patekti į dangų — atleisti kaltę suteikdami išrišimą ir panaikinti laikiną bausmę suteikdami atlaidus, su sąlyga, kad viskas bus atlikta didesnei Dievo šlovei ir sielų gerovei.
Ar buvo koks nors didelis piktnaudžiavimas, susijęs su indulgencijomis, kurias skelbė Tetcelis ir jo draugai? Taip. Tai, ką mes dabar vadiname „kyšiu“ buvo gan plačiai paplitęs piktnaudžiavimas Liuterio laikais. Situacija tada buvo, greičiausiai, nė kiek ne geresnė, nei ji yra dabar. Bet tuo metu papiktinimas buvo dar didesnis, nes daugelis taip besielgiančių buvo Bažnyčios dvasininkai, o ne tik miestų ar valstybių valdininkai. Simonijos nusikaltimai, t.y. šventų daiktų pardavinėjimas už pinigus ar jų ekvivalentą dažnai buvo Bažnyčios maras. Jie padarė labai daug žalos ypač tuo būdu, kad leido patekti į šventąją tarnybą to nevertiems žmonėms. Tada šie neverti kunigai ir kardinolai darydavo gėdą savo šventajai religijai ir sukeldavo papiktinimus, kuriuos Liuteris išnaudojo kaip pretekstą savo reformai. Pvz. mūsų aptariamu metu Meinco arkivyskupas Albertas juo tapo per simoniją, o tuo metu, kai buvo skelbiama indulgencija dėl šv. Petro bazilikos statybos, jis kovojo dėl to, kad vienas trečdalis surinktos sumos atsidurtų jo kišenėje, ir taip jis galėtų kompensuoti sumą, kurią išleido tarnybos įsigijimui. Tai buvo didelis piktnaudžiavimas, tačiau jis neturėjo įtakos indulgencijos esmei.
Tuo pačiu metu elektorius Frederikas, Liuterio draugas ir globėjas, nenorėjo, kad pinigai paliktų jo valdomas žemes ir keliautų į Romą, ir galvojo, kaip tam sukliudyti. Liuteris ir jo broliai, vienuoliai augustiniečiai, negalėjo padaryti jam didesnės paslaugos, nei užsipulti indulgencijos skelbėjus. Papildomas motyvas buvo ir tai, kad ši misija buvo patikėta dominikonų tėvams, o ne jų pačių griežtesniam ordinui. Liuterio meistriškas kirtis buvo sukelti pasišlykštėjimą indulgencijų pirkimu už pinigus.
Kai kurių Tetcelio misionierių padarytos klaidos indulgencijų skelbimo darbo apjuodinimą padarė dar lengvesniu. Jos lietė ne tai, kaip asmuo gali gauti atlaidus sau pačiam — nes šiuo atžvilgiu jų mokymas buvo teisingas, bet aiškinant būdą, kuriuo tokie atlaidai gali būti gauti sieloms, esančioms skaistykloje. Jie laikė, kad krikščionis, norėdamas gauti indulgenciją kuriai nors pasirinktai sielai, pats nebūtinai turi būti malonės būsenoje. Toks požiūris panaikintų reikalavimą prašančiam asmeniui siekti šventumo, o piktavaliams žmonėms suteikė progą tai vadinti indulgencijų „pardavimu“. Roma nepadarė klaidos, bet ją padarė kai kurie misionieriai. Net ir jie neturėjo ketinimų pardavinėti indulgencijų, tačiau būtent taip jų elgesį traktavo Liuteris.
Pagrindinis Liuterio tikslas buvo ne ištaisyti šią klaidą, bet pasipelnyti iš jos sukeliant pasišlykštėjimą indulgencijomis ir netiesiogiai apkaltinti jas suteikusį popiežių. Šio teiginio įrodymas yra randamas tarp vieno iš 95 teiginių, kuriuos jis paskelbė Vitenberge ir vienas kurių klausė:
Kodėl popiežius, kuris yra turtingas kaip Krezas (Lidijos karalius, apie 560 m. Pr. Kr. - red.), nepastato šv. Petro bazilikos už savo pinigus, tačiau renka juos iš vargšų krikščionių?
Tačiau popiežius juk statė ne asmeninę koplyčią sau, bet baziliką visam krikščioniškajam pasauliui. Kita tezė skelbė:
Krikščionys turėtų būti mokomi, kad tas, kuris sušelpia vargšus ar padeda stokojantiems, elgiasi geriau nei tas, kuris perka indulgencijas.
Tai yra senas išdaviko Judo argumentas, kai jis klausė:
„Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduoda vargšams?!“ Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai. (Jn 12, 5-6)
Be to, Liuteris labai gerai žinojo, kad Bažnyčia neleidžia žmonėms pirkti indulgencijų, bet jis sumaniai išnaudojo kai kurių mažų žmogelių klaidas prieš aukščiausius autoritetus, tokiu būdu duodamas pagrindą šmeižtui, kuris yra palaikomas iki šių dienų — o būtent, kad indulgencijas galima pirkti už pinigus.
Tetcelis jam atsakė 1518 m. sausio 20 d. paskelbdamas 106 anti-tezes. Bet ginčas netrukus išplaukė į platesnius vandenis, Liuteriui metantnuo vieno kaltinimo prie kito. Vėliau jis rašė Tetceliui, kurį daugelis kaltino dėl šio maišto pradžios:
Jums nereikėtų rūpintis ir kaltinti savęs, nes šis reikalas prasidėjo ne nuo Jūsų. Šio vaiko tėvas, tiesą sakant, yra visai kitas. (Liuterio laiškas Tetceliui Leipcige prieš 1519 m. rugpjūčio 11 d. - red.)
Jis ir buvo tas tėvas, o Reformacija būtų prasidėjusi net ir tuo atveju, jei jokios indulgencijos niekada nebūtų buvusios skelbiamos.
Vis dėlto atrodo, kad tuo metu Liuteris neturėjo jokio aiškaus tikslo atsiskirti nuo Bažnyčios, greičiau jis tikėjosi reformuoti Bažnyčios doktriną ir discipliną pagal asmenines savotiškas idėjas. Bet iki to laiko, kol pasijuto užsitikrinęs pakankamą pasaulietinių valdovų paramą jis rūpestingai slėpė savo maištingą dvasią. Tokiu būdu 1519 m. kovo 3 d. jis parašė nuolankų laišką popiežiui Leonui X, kuriame jis prisiekė Dievu, kad jis niekada neturėjo ketinimų apkaltinti Katalikų Bažnyčią ir kad nei danguje, nei žemėje nėra nieko, kam jis teiktų didesnę pirmenybę. Tačiau praėjus tik dešimčiai dienų jis jau rašė savo draugui Spalatinui:
Tik tarp mūsų — aš nebijau tau pasakyti, kad nesu tikras, ar popiežius yra pats Antikristas, ar tik jo apaštalas.
Kitais, 1520 m. Liuteris pasijuto saugus didelės revoliucionierių, valdovų, didikų, išsimokslinusių humanistų ir paprastų pasauliečių armijos apsuptyje, kurie nebūtų leidę, kad jam kas atsitiktų. Tada jis garsiai paskelbė, kad jam Viešpats paskelbė naują Evangelijos tiesą ir kad nėra kito išsigelbėjimo, išskyrus jo doktriną. Šios doktrinos esmė buvo tokia:
Išganymas vien tikėjimu, be gerų darbų iš žmogaus pusės, kurio visi veiksmai yra vien nuodėmės, kadangi žmogaus prigimtis yra visiškai sugadinta Adomo nuopolio. Žmogų išgelbsti vien tikėjimas tuo, kad jo nuodėmės yra uždengiamos Kristaus nuopelnų apsiaustu.
Akivaizdu, kad tokioje nuteisinimo sistemoje nėra vietos išpažinčiai ar indulgencijoms, nei skaistyklai, nei bet kokio šventojo pagerbimui, kadangi šventųjų nėra, bet visi yra sugedę ir lieka tokie amžinybėje, tik jų sugedimas yra uždengiamas Kristaus nuopelnų apsiaustu.
Be to Liuteris mokė, kad „bet kas, kas yra pakrikštytas, gali girtis, kad buvo įšventintas į kunigus, vyskupus ar popiežius“ — tarp krikščionių nėra jokio skirtumo, išskyrus kai kuriems jų paskirtas tarnybas. Kadangi visi krikščionys yra kunigai, visi turi vienodą autoritetą patys interpretuoti Bibliją. Kadangi jis ypač norėjo įsiteikti žemiškiesiems valdovams, kad užsitikrintų jų apsaugą, jis mokė, kad:
Kadangi žemiškoji valdžia yra gauta iš Dievo, kad baustų bloguosius ir gintų geruosius, jai turi būti leista vykdyti savo darbą netrukdomai visame krikščioniškajame kūne neatsižvelgiant į asmenis - ar tai būtų popiežiai, vyskupai, kunigai, vienuoliai, vienuolės ar kas kitas.
Taip pat jis laikė, kad pasaulietinė valdžia turėtų sukviesti laisvąjį susirinkimą, kuris „turėtų reorganizuoti Bažnyčios sąrangą iš pagrindų ir turėtų išvaduoti Vokietiją nuo Romos plėšikų, nuo skandalingo, velniško romiečių valdymo.“ Jis priduria:
Sakoma, kad nėra geresnio valdymo būdo pasaulyje nei tas, kurio laikosi turkai, kurie neturi nei dvasinio, nei pasaulietinio teisės kodeksų, o tik Koraną. Ir turėtų būti pripažinta, kad nėra labiau nepriimtinesnės valdymo sistemos nei mūsų, su mūsų kanonų teise ir pasaulietine teise, kai nė vienas iš luomų daugiau nepaklūsta nei prigimtiniam protui, nei šv. Raštui.
Tokia tad yra „Reformacija“, arba naujoji religija, kurią Liuteris paskelbė pasauliui. Toliau mes apžvelgsime, kaip lyg stiprėjantis viesulas ji išplito didelėse Europos teritorijose.
