Martynas Liuteris, pagrindinis protestantų reformacijos dvasinis vedlys gimė Saksonijoje, Eislėbene, 1483 m. lapkričio 10 d., devyni metai iki Kolumbui atrandant Ameriką. Jo tėvai negalėjo pasigirti žemiškais turtais, tačiau atrodo, kad jo tėvas buvo geras žmogus, o jo motina tikrai buvo pamaldi katalikė. Abu stengėsi išauklėti berniuką dievobaimingai, bei taip, kad jis laikytųsi moralinių ir krikščioniškųjų dorybių. Tai buvo nelengva užduotis. Jie suteikė jam geriausią išsilavinimą, kokį leido jų pajamos ir negailėjo rykštės, kad palenktų jo sunkiai suvaldomą dvasią. Daugelis žmogaus charakterio savybių priklauso nuo to, kaip jam pavyko pasinaudoti geromis progomis jauname amžiuje. Liuteriui pavyko nemažai pasisemti iš progų pelnyti išsilavinimą, tačiau to negalėtume pasakyti apie jo paklusnumą ar krikščionišką nuolankumą. Jis pats prisimena, kaip vieną kartą motina jį nuplakė iki kraujo ir ironiškai pažymi, kad to priežastis buvo apgailėtinas riešutas. Ne taip svarbu, dėl ko jis gavo lupti — bausmės griežtumą, be abejo nulėmė jo užsispyrėliškumas. Tai akivaizdu ir iš kito jo pasakymo, kuriame jis prisimena, kad vieną dieną tėvas jį nubaudė taip žiauriai, kad, kaip jis prisimena, jis prisipildė neapykantos jam ir buvo labai netoli to, kad pabėgtų iš namų. Kad jis buvo neįprastai užsispyręs berniukas aišku iš to fakto, kad vieną kartą mokykloje jis gavo lupti penkiolika kartų per vieną rytmetį.
Tačiau aplaužius jam ragus, norėdamas įgyti išsilavinimą Liuteris ėmė įtemptai mokytis. Tais katalikiškais laikais mokyklos nepasiturintiems mokiniams daugiausia buvo nemokamos, o pragyvenimui jis prisidurdavo įvairiausiais būdais, vienas kurių buvo dainavimas gatvėse renkant išmaldą iš maloningai nusiteikusių praeivių. Viešpats jį apdovanojo žaviu balsu ir tai, kartu su jo pamaldžiu elgesiu šv. Mišiose, kuriose jis lankėsi kiekvieną dieną, jo šešioliktais gyvenimo metais atnešė jam netikėtą ir žymią malonę — tokiu elgesiu jis nusipelnė turtingos, labdaringos ponios frau Kota palankumą, kuri jį priėmė gyventi į savo šeimą pastovaus svečio teisėmis iki to laiko, kai sulaukęs aštuoniolikos metų jis išvyko tęsti aukštesniųjų studijų į Erfurto universitetą.
Ten jis skaitė Vergilijų, Ciceroną, Plautą ir kt., taip pat prižiūrimas augustinų vienuolių studijavo teisę ir filosofiją. Neilgai trukus visas universitetas žavėjosi jo intelektualinėmis galiomis. Devyniolikos metų jis baigė bakalaurą, o 22 metų tapo filosofijos daktaru. Atrodo, kad šiais metais jo pamaldumas buvo nuoširdus ir atitinkamai jo charakteriui — giliai uolus.
Bet tai buvo istorijos laikotarpis, kuriuo humanistų judėjimas, kilęs graikų scholastams bėgant nuo musulmonų ir migruojant į Vakarus, apsišvietusios Europos dėmesį patraukė greičiau prie klasikinių pagoniškų modelių, nei prie krikščioniškos tobulybės idealų. Ši dvasia patraukė Liuterį taip stipriai, kad jo didžiausia ambicija tapo pasižymėti pasaulietiniuose moksluose. Nors Erfurto universitete buvo dėstomas aštuonių metų šv. Rašto kursas, atrodo, kad Liuteris jį visiškai ignoravo, sutelkdamas savo dėmesį į profaniškų laiškų rašymą. Todėl labai gali būti, kad kai jis vėliau ėmėsi skaityti šventąją Bibliją, šį brangų lobį jis atrado kaip visiškai naują knygą, nors tai buvo geriausiai žinoma knyga per visus praėjusius šimtmečius. Todėl šiandien turime tūkstančius krikščionių literatorių ir mokslininkų, kurie niekada nėra skaitę šventųjų Evangelijų. Vėlyvasis istorikas Joannes Janssen savo monumentaliame darbe „Vokietijos tautos istorija“ visiems laikams išsklaidė rūką, gaubusį Liuterio gyvenimą šlovės aureole. Pagrindiniai faktai, minimi šioje greitoje apybraižoje yra paimti iš šios knygos puslapių. Jis rašo su dideliu nešališkumu, kiekvienam istorinių personažų suteikdamas visą jam deramą pagarbą.
Natūralu, kad mes galime paklausti savęs, kaip gali būti, kad Liuteris, kurio galva buvo pilna sekuliarių ambicijų, jau būdamas pasižymėjęs moksluose, bei visai jaunas gavęs filosofijos daktaro laipsnį metė pasaulį, kad taptų nuolankiu vienuoliu augustiniečiu? Janssen pasakojimas yra toks:
Jaunų humanistų rate, prie kurio prisijungė Liuteris, jo ypatingais draugais buvo Krotas Rubianas ir Jonas Langė, bet jis pats tarp savo bendraminčių pasižymėjo labiau kaip muzikas ir išsimokslinęs filosofas nei poetas. Jis širdingai prisijungė prie visų jų pasilinksminimų ir linksmino juos savo dainavimu ir muzikavimu. Tačiau dažnai jo džiaugsmingą nuotaiką keisdavo niūri, prislėgta būsena, kurią jis patirdavo graužiant sąžinei. 1505 metais jis patyrė didelį sukrėtimą dėl staigios draugo mirties, kuris buvo nudurtas dvikovos metu ir tais pačiais metais jis pakliuvo į siaubingą audrą su perkūnija, kurios metu jo gyvybei grėsė pavojus. Vėliau jis rašė — „Kai aš skubinausi tolyn apimtas išgąsčio ir mirties baimės, aš daviau įžadą, kurį mane privertė duoti patirtas siaubas.“ Netrukus po to jis surinko visus savo draugus vakarienės, kurią pagyvino fleita ir dainavimu, o tada pranešė jiems apie savo apsisprendimą išsižadėti pasaulio ir tapti vienuoliu augustiniečiu. „Šiandien jūs dar matote mane,“ - sakė jis, „bet daugiau nematysite.“ Visi jo draugų įkalbinėjimai buvo veltui. Verkdami jie palydėjo jį iki vienuolyno vartų. Verta paminėti, kad vienintelės knygos, kurias Liuteris pasiėmė į savo prieglobstį, buvo pagonių poetai Vergilijus ir Plautas. (Janssen, III tomas, 81 psl.)
Liuteris pats prisipažino, kad religiniu keliu jis pasuko iš nevilties, o ne iš meilės didesniam tobulumui. Jis rašė: „Aš įžengiau į vienuolyną ir išsižadėjau pasaulio, visą tą laiką būdamas nusivylęs savimi.“ Jis tapo pernelyg didelių sąžinės skrupulų auka. Vienintelė priemonė tokiai nenormaliai proto būsenai ištaisyti yra tobulas paklusnumas išmintingam vyresniajam. Bet paklusnumas ir nuolankumas nebuvo būdingi iš prigimties užsispyrusiam jo protui. Netrukus jis taip pasidavė nusiminimui, kad ištisas savaites praleisdavo Dieviškojo Oficiumo rečitavimą, nors tai daryti jį įpareigojo vienuolio įžadai ir to nedarydamas jis nusidėdavo. Iš jo paties užrašų aišku, kad jis tiek pasninkaudavo, vargindavo save ir vengdavo žmonių, kad beveik prarado sveiką nuovoką.
Savyje jis matė daugiau nuodėmių, nei jautė galintis atlyginti savo atgailos darbais ir vietoje to, kad pasitikėtų Kristaus nuopelnais, kaip visada savo vaikus mokė Bažnyčia, jis pasidavė juodai nevilčiai. Štai kokį savo liūdnos būklės paveikslą piešia jis pats:
Dėl netinkamo pasikliovimo savo paties teisumu mano širdis tapo pilna nepasitikėjimo, abejonių, baimės, neapykantos ir piktžodžiavimo Dievui. Aš buvau toks Kristaus priešas, kad kai tik pamatydavau kokiame nors paveiksle ar atvaizde Jį kabantį ant Savo Kryžiaus, aš pasibjaurėdavau tuo reginiu, užmerkdavau akis ir jausdavausi taip, kad jau geriau būčiau matęs patį velnią. Mano siela buvo visiškai sugniuždyta ir mano nuotaika visada buvo melancholiška, nes, kad ir ką aš bedarydavau, mano „teisumas“ ir „geri darbai“ nesuteikdavo man nei palengvėjimo, nei paguodos. (Janssen, III tomas, p. 84)
Yra gerai žinoma, kad skrupulingos sielos, vertindamos save pačios vienos, pereina nuo kraštutinio bailumo į nepamatuotą veržlumą. Taip buvo ir su Liuteriu. Jis padarė išvadą, kad dėl gimtosios nuodėmės žmogus tapo visiškai sugedęs ir dėl to neturi laisvos valios — tai ir buvo Liuterio erezijos pagrindas. Jis nusprendė, kad bet kokie žmogaus veiksmai, netgi tie, kurie yra nukreipti į gėrį, kyla iš mūsų sugadintos prigimties ir Dievo akyse yra nei daugiau, nei mažiau tik mirtina nuodėmė. Todėl mūsų veiksmai neturi jokios įtakos mūsų išganymui — mes esame išgelbstimi vien tik tikėjimu, be jokių gerų darbų. Jis sakė: „Kai mes tikime Kristumi, mes padarome Jo nuopelnus savo nuosavybe. Jo teisumo rūbas uždengia mūsų kaltes.“ Po keleto metų jis rašė draugui: „Jei nori, nusidėk, ir nusidėk drąsiai; bet dar labiau tikėk ir būk linksmas Kristuje, kuris yra nuodėmės nugalėtojas.“ Arba ir vėl: „Nuo Avinėlio, kuris naikina pasaulio nuodėmes, nuodėmė neatplėš žmonių, net jei jie nusidėtų svetimavimu ar žudytų tūkstantį kartų per dieną“. Tai ir yra visiškai išsiskleidęs liuteronizmas, atvestas prie logiškų jo pasekmių, nors tuo metu jis pats to, galbūt, ir nesuprato. Bet tuo metu buvo suformuotas embrionas, kuris vėliau buvo išvystytas. Jam reikėjo tik laiko jį subrandinti, reikėjo progos, atkaklaus apsisprendimo šias klaidas platinti ir įkurti naują religiją.
Po vienų novicijato metų Liuteris 1506 m. buvo įšventintas į kunigus. Po dviejų metų jis buvo paskirtas profesoriauti neseniai įkurtame Vitenbergo universitete. Jo naujoviška nuteisinimo doktrina tuo metu dar tik brendo jo aktyviame prote. Jo protestantas panegirikas Matezijus sako, kad dar 1515 m. jis buvo pasmerktas kaip eretikas. Bet gindamas savo originalų požiūrį jis buvo toks iškalbingas, kad į savo pusę patraukė beveik visus studentus ir daugumą dar jauno universiteto fakulteto narių. Jis sukėlė susižavėjimą ir entuziazmą miesto tinkinčiųjų tarpe ir tapo ypatingu Saksonijos elektoriaus Frederiko numylėtiniu.
Jo galva buvo pilna didelių projektų ir Reformacija buvo pasiruošusi išsiveržti iš jo galvos apsiginklavusi cap-à-pie [nuo galvos iki kojų - sen. pranc., red.], lyg Minerva iš griausmavaldžio Jupiterio.
