Tik nedaugelis amerikiečių žino apie tai, kaip Reformacija buvo atnešta į Švediją, o vis dėlto tai yra labai įdomus istorijos puslapis. Įdomiausia, kad čia nebuvo net preteksto kalbėti apie kokių nors negerovių reformavimą. Žmonės daugiausiai buvo pamaldūs katalikai, ganytojai ištikimai ir atsidavusiai ėjo savo šventas pareigas, pasišventusieji vyrai ir moterys buvo atsidėję maldai ir broliškai meilei, dėl ko buvo mylimi žmonių ir Dievo. Vyskupai savo gyvenimu rodė geriausią krikščionišką pavyzdį. Nuodėmių, žinoma, buvo, bet žinome tik apie keletą didesnių skandalų. Čia, labiau nei kur kitur, liuteronizmą jo nenorintiems gyventojams primetė žiaurus tironas, pasitelkęs samdinius iš užsienio.
Tironas buvo Gustavas Vaza, kuris savo viešą pasirodymą pradėjo išgelbėdamas šalį nuo svetimo ir nepakeliamo Danijos karaliaus Kristijono II jungo. Šis pasitarnavimas gimtajai šaliai pelnė jam neišmatuojamą jo tėvynainių meilę ir pasitikėjimą. Tos priespaudos metu jie narsiai stojo po jo vėliava, o pasiekus pergalę ir iškovojus laisvę jie su džiaugsmu pasiūlė ir nepaisydami jo paties nenoro uždėjo jam Švedijos išgelbėtojo karaliaus karūną. Tai įvyko 1523 m.
Prieš leisdamasis karūnuojamas Katalikų Bažnyčios hierarchų, kuriems būtų turėjęs prisiekti ištikimybę Bažnyčiai, jis suplanavo ir įvykdė religinę revoliuciją, kuri buvo suplanuota taip pat gerai, kaip ir prieš tai įvykdytoji pilietinė. Nes tironiško Kristijono II valdymo metu jis kažkiek laiko praleido Vokietijoje, kur buvo sužavėtas protestantų plano, kurio autorius buvo Liuteris, ir pagal kurį dvasinė valdžia turėjo pereiti valstybės vadovui, tuo pačiu leidžiant jam nusavinti Bažnyčios turtus. Taip apsisprendęs jis ėmėsi įgyvendinti šį planą Švedijoje.
Šiam planui, kurio tikslas iš pradžių buvo apdairiai slepiamas, įgyvendinti reikėjo paklusnaus parlamento ir samdinių iš užsienio.
Samdinių rasti buvo lengva, o jų užmokesčiui buvo numatytas tikinčiųjų turtas. Parlamento reorganizavimui aplinkybės buvo kaip niekad palankios, nes 1521 m. Danijos monarchas Kristijonas II, savo karūnavimo Švedijos karaliumi proga surengė puotą, į kurią pakvietė pirmuosius Švedijos didikus ir vyskupus, o jos metu visus svečius išžudė. Ši „Kruvinoji Stokhomo puota“, kaip ji vadinama Švedijos istorijoje, sugriovė šalies vyriausybę. Todėl Vazai pavyko paskirti naujus senatorius iš savo draugų. Vyskupus jis taip pat paskyrė savo nuožiūra, tačiau kai kurie jų išbandymų metu vis dėlto liko ištikimi savo šventos ištikimybės priesakams.
Tolesnis veiksmų planas pasiskelbti dvasine karalystės galva ir viso bažnytinio turto valdovu buvo meistriškai apgalvotas ir energingai įgyvendintas. Liuteronų doktrina buvo tik priemonė, o ne galutinis monarcho tikslas. Ji buvo būtina priemonė, nes tol, kol Švedija būtų likusi ištikima tikrajam mokymui, jo smurtingiausi veiksmai nebūtų turėję ilgalaikio poveikio. Todėl jis pasikvietė į savo rūmus kai kuriuos išsimokslinusius liuteronus, tarp kurių išsiskyrė du broliai – Olausas ir Lorencas Petri ir, norėdamas juos pristatyti žmonėms, elgėsi su jais su didžiausia pagarba. Olausui buvo leista viešai ginti liuteronizmą parlamente, o taip pat jis buvo paskirtas pamokslininku Stokholmo katedroje. Jo broliui Lorencui buvo pavesta mokyti teologijos Upsaloje. Pirmasis drąsiai skelbė „popiežiaus klaidas“, antrasis skleidė erezijos nuodus jauniems teologams.
Toliau Vaza pareikalavo Bažnyčios mokėti jo samdinių būriams algams iš dvasininkų pajamų. Jis pašalino neįtikusį vyskupą ir privertė dvasininkų susirinkimą nušalinti arkivyskupą bei išrinkti kitą, vardu Jonas Magnusas, kurį jis pats numatė užpildyti atsiradusiai laisvai vietai. Šis prelatas buvo švelnaus charakterio, todėl jis tikėjosi jį būsiant paklusniu jo įrankiu. Tačiau netrukus pamatęs, kad šis lieka ištikimas savo tikėjimo pareigai, jis viešai ji išjuokė ir įžeidė, o po to ištrėmė iš Švedijos. Galų gale gerasis žmogus mirė skurde Romos ligoninėje.
Du neseniai nušalinti vyskupai Knutas ir Sananvederis, tikri katalikai (priešingu atveju jis nebūtų jais atsikratęs), buvo apkaltinti tikinčiųjų maišto kurstymu. Jų pagrindiniu kaltintoju buvo pats karalius ir, žinoma, jie buvo pasmerkti. Jų egzekucijos sceną mes pasiskolinsime iš Švedijos liuteronų istoriko Anderso Frikselio. Štai puslapis, kuriame toks atsidavęs patriotas ir pavyzdinis liuteronas užfiksavo žiaurumą, darantį gėdą Vazos valdymui. Jis rašo:
Nuteistieji buvo priversti žeminančiai įjoti į Stokholmą, sėdėdami atbulomis ant pusbadžiu marintų arklių, aprengti skudurais. Vyskupui Knutui buvo uždėta apsilaupiusi mitra, o Peteriui Sananvenderiui karūna iš šiaudų ir medinis kardas prie šono. Juos sekė nepasitenkinusių žmonių minios, kurios erzino ir šaipėsi iš nuteistųjų. Procesija praėjo keliomis pagrindinėmis miesto gatvėmis ir galiausiai apsistojo didelėje aikštėje, kur buvo nuvesti prie plakimo stulpo, kur buvo priversti išgerti su budeliu, tuo metu miniai nesiliaujant šūkauti ir tyčiotis. Netrukus po šio išjuokimo jie abu buvo pristatyti į bausmės vykdymo vietą, kur jiems buvo nukirstos galvos ir pamautos ant kuolo – Peteriui Sananvenderiui Upsaloje 1527 m. vasario 18 d., o vyskupui Knutui trimis dienomis vėliau Stokholme. Žinia apie šiuos įvykius per karalystę plito lyg liepsna. Tą gėdingą procesiją miesto gatvėmis Gustavas įsakė tam, kad sumažintų žmonių palankumą vyskupams, bet ji buvo įvertinta kaip nedėkingo nugalėtojo pasityčiojimas iš nugalėtųjų, o pati egzekucija sukėlė dar didesnį nepasitenkinimą. Toks elgesys su tokiais vyrais buvo išskirtinis, ne – negirdėtas. Kunigai vaizdavo nuteistuosius kaip kritusius kovoje už dvasininkijos laisvę, Stūrų draugus kaip nekaltas atsidavimo šeimai aukas, o Romos katalikus – kaip tikrojo tikėjimo kankinius, kritusius nuo eretiško ir bedievio karaliaus.
Užsienio samdiniai buvo pagrindinis Vazos piktų sumanymų įgyvendinimo įrankis. Jis išnaudojo juos visomis progomis – tiek norėdamas nusavinti pinigus iš savo žmonių, o ypač – dvasininkų, tiek versdamas vergiškai paklusti jo valiai. Tas pats liuteronų istorikas Frikselis rašo:
Susitikime Vastanoje 1521 m. buvo nuspręsta, kad samdinių kavalerija turi įsikurti vienuolyne. Susitikime Stokholme 1525 m. – kad tų metų dešimtinė turi būti skirta užsienio samdinių atlyginimams. Kunigai tam pasipriešino, bet karalius aiškiai įrodė, kad šios išlaidos yra būtinos, o didikai, piliečiai ir valstiečiai, džiaugdamiesi, kad jiems neteks mokėti, su tuo visiškai sutiko. Šį jauką Gustavas dažnai naudojo norėdamas palenkti žmones į savo pusę ir nuteikti prieš Romos dvasininkus.
Galiausiai 1527 m. Vesterose karalius sušaukė susirinkimą, kuriame smogė lemtingą smūgį. Jis privertė liuteronus ir katalikus aptarti Reformacijos doktrinas jo ir viso susirkimo akivaizdoje, terorizuodamas katalikų atstovus ir suteikdamas jiems nelygias sąlygas. Prieš prasidedant susirinkimui vyskupai buvo slapta susitikę katedroje ir ten vienas kitam prisiekė tvirtai kovoti už sanąjį tikėjimą ir Šventąjį Tėvą, bet jie buvo taip išgąsdinti jų laukiančių pavojų, kad pergamentą, kuriame buvo surašytas jų susitarimas, jie paslėpė po akmeniu, kur jis buvo rastas tik praėjus kuriam laiko tarpui.
Susirinkime nenoriai buvo priimtas tirono padiktuotas įstatymas, kuriame buvo atsisakyta katalikų tikėjimo, vietoje jo įvedant liuteronų tikėjimą, konfiskuojant karaliui visą bažnytinį turtą. Ir vėl Frikselis sako:
Vesteroso susirinkimas ilgai netruko – jis buvo baigtas vos po aštuonių dienų, bet joks ankstesnis susirinkimas nebuvo toks veiksmingas, joks ankstesnis susirinkimas neatnešė tokių kardinalių pasikeitimų. Visa galinga popiežiaus sekėjų minia buvo sutriuškinta. Atėmus turtą, privilegijas ir pagarbą, jie (dvasininkai) palikti tolesniam ir dažnai neteisingam karūnos ir didikų prievartavimui, liuteronų kunigų puolimams ir palikti be jokios galimybės apsisaugoti nuo iš visų pusių puolančių priešų. Švedijos karūna, iki tol buvusi visiškai neturtinga ir negalinti sumokėti pusės savo išlaidų, akimirksniu tapo turtinga.
Dabar karalius paskyrė protestantą Lorencą Petri Upsalos arkivyskupu. Apgaulingais pažadais, kad popiežius patvirtins paskyrimą jis suviliojo keturis savo anksčiau paskirtus vyskupus atlikti šventimus. Šiuo klausimu vyskupas Spaldingas daro tokį svarbų pareiškimą:
Šventimai, kuriuos tinkamai atliko vyskupai, patys neabejotinai esantys tinkamai įšventinti, nors yra nekanoniniai ir neteisingi, yra galiojantys. Tokiu būdu dabartiniai Švedijos liuteronų vyskupai turi galiojančius vyskupų šventimus, nebent nuo to laiko šventimų ritualas būtų iš esmės pakeistas. Tačiau nebūdami komunijoje su Bažnyčia jie neturi jokios kanoninės jurisdikcijos ar jokio teisėto autoriteto.
Netrukus po arkivyskupo konsekracijos jis viešai susituokė savo katedroje. Tada, kaip sako Frikselis „pasigirdo nepatenkintųjų murmėjimas. Tamsuoliai gyventojai grasinosi nužudyti užsienio eretiką ir išsižadėjusį tikėjimo karalių.“ Buvo įvedami vis nauji pakeitimai, žmonės to daugiau nebegalėjo pakęsti, kilo maištai, kurie būdavo numalšinami ir kildavo iš naujo. Bet užsienio samdiniai buvo gerai ginkluoti ir disciplinuoti, o sumanus tironas po kiekvieno sukilimo priversdavo sukilėlius išduoti savo vadus. Taip bandymai nusikratyti primestos užsienio religijos jungo tapo neįmanomi. Stiprus pasipriešinimas po truputį nuslopo, ištikimi dvasininkai ir pasauliečiai išmirė, o Reformacija išlaikė savo neginčijamą padėtį.
