Niekas neabejoja, kad Dievo karalystėje mergelių karalienė prisijungs prie giesmės, ne – greičiau pati ves giesmę, kurią gieda tik mergelės. Be to, manau, kad ji džiugins Dievo miestą dar saldesne ir labiau jaudinančia melodija, kurios užburiančių garsų nė viena mergelė nebus verta ištarti. Ši giesmė bus skirta tik jai vienai, kuri gali būti pašlovinta besilaukusi dieviškojo kūdikio. Taip šlovindama ji šlovins ne save, bet Tą, kurį pagimdė; nes Dievas tikrai praturtins ypatinga šlove danguje tą Motiną, kuriai Jis suteikė nepaprastą malonę atvesti Jį į pasaulį nepažeidžiant jos nekaltybės. Toks gimdymas pritiko Dievui, kuris vienintelis galėjo gimti iš mergelės. Toks gimdymas buvo tinkamas tai, kurios Kūdikis buvo pats Dievas.
Todėl reikėjo, kad žmogaus Kūrėjas, norėdamas susijungti su žmonių gimine, pasirinktų, ne, – sukurtų Motiną, kurią žinojo esant Jo vertą ir Jam priimtiną. Jis norėjo, kad Ji būtų nekalta mergelė, kad nusipelnytų turėti sau Nekaltąjį Sūnų, kuris turėjo prisiimti pasaulio nuodėmes. Jis taip pat norėjo, kad ji būtų nuolanki, nes iš jos į pasaulį turėjo ateiti Tas, kuris buvo klusnus ir nuolankus, Tas, kuris turėjo parodyti visiems žmonėms išganingą šių dviejų dorybių pavyzdį. Jis suteikė vaisingumą Mergelei, kuriai prieš tai įkvėpė troškimą pažadėti Dievui savo nekaltybę ir kurią taip pat praturtino nuolankumo malone. Kaip kitaip angelas būtų galėjęs paskelbti ją „pilna malonės“, jei ji būtų turėjusi nors menkiausią gėrį, kuris nebūtų buvęs dieviškosios malonės padarinys?
Taigi, kad ta, kuri turėjo pradėti ir pagimdyti Švenčiausiąjį, būtų šventa kūnu, ji gavo nekaltybės dovaną, o kad būtų šventa protu, gavo nuolankumo dovaną. Karališkoji Mergelė buvo papuošta šiais dorybių brangakmeniais ir, spindėdama dvigubu kūno ir proto šventumo spindesiu, ji buvo apreikšta dangaus gyventojams, o jie į ją nukreipė savo susižavėjimo kupinus žvilgsnius. Pats karalius pasilenkė pažvelgti į jos grožį ir pasiuntė jai savo dangiškąjį pasiuntinį. Štai ką praneša evangelistas, sakydamas, kad angelas buvo pasiųstas nuo Dievo pas Mergelę, t. y. nuo aukščiausiojo pas žemiausiąjį, nuo Viešpaties pas Jo tarnaitę, nuo Kūrėjo pas Jo kūrinį. Koks didis Dievo nuolaidumas! Koks išskirtinis Mergelės prakilnumas!
Paskubėkite, motinos! Veržkitės pirmyn, Ievos dukterys! Skubėkite, visos, kurios dėl Ievos nuopuolio gimdote su liūdesiu! Priartėkite prie Mergelės rūmų – jei galite, įeikite į kuklų savo sesers kambarį, nes štai! – Dievas siunčia Mergelei žinią. Angelas kreipiasi į Mariją. Pridėkite ausį prie sienos, klausykitės, ką jis skelbia – galbūt sulauksite paguodos žodžio. Džiaukis, tėve Adomai, ir dar labiau džiaukis, motina Ieva, jūs, kurie, nors ir būdami visų tėvais, buvote jų naikintojais dar prieš tapdami jų tėvais. Dabar guoskitės savo dukterimi, ir dar kokia dukterimi! Ypač tu, Ieva, iš kurios pirmiausia kilo blogis ir kurios papiktinimas kaip gėdingas palikimas perėjo į moterystę. Artėja metas, kai šis priekaištas bus pašalintas. Todėl, Ieva, skubėk pas Mariją. Skubėk, Motina, pas savo dukterį. Tegul dukra atsako už motiną, tegul ji panaikina priekaištus motinai, tegul ji patenkina ir savo tėvą Adomą, nes jei jis krito dėl moters, tai štai dabar moteris jį prikėlė. Dievas davė moterį mainais už moterį – protingą moterį už tą, kuri buvo kvaila, nuolankią moterį už tą, kuri buvo išdidi, tą, kuri vietoj mirties vaisiaus duos jums valgyti nuo gyvybės medžio ir kuri vietoj užnuodyto kartumo maisto duos amžinojo saldumo vaisių. Pakeisk, Adomai, savo piktus pasiteisinimo žodžius į nesibaigiančios padėkos giesmę ir sakyk: „Viešpatie, moteris, kurią man davei, davė man nuo gyvybės medžio, ir aš valgiau, ir jo vaisius buvo saldesnis už medų mano burnai, ir juo Tu davei man gyvybę“. Štai kodėl angelas buvo pasiųstas pas Mergelę. O stebuklingoji ir garbingiausioji Mergele! O nepaprastai garbinga moterie! Labiausiai žavėtina tarp visų moterų! Tu, kuri pasotinai savo tėvus ir sugrąžinai gyvybę jų palikuonims.
„Angelas buvo pasiųstas pas Mergelę“. Mergelė kūnu, mergelė protu, mergelė pagal išpažinimą, mergelė, kokią apaštalas apibūdina kaip „šventą kūnu ir protu“[1]. Ji nėra neseniai ir atsitiktinai atrasta, bet amžino Dievo pasigėrėjimo objektas – Aukščiausiojo iš anksto numatyta, Jo paties parengta, angelų saugoma, patriarchų nurodyta, pranašų pažadėta. Tyrinėkite Raštus ir įrodykite mano žodžių teisingumą. Pateiksiu keletą liudijimų iš daugelio: apie kokią kitą moterį Dievas galėjo kalbėti, kai pasakė gyvatei: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters?“ [2] Ir jei vis dar abejojate, ar Marija buvo ta moteris, įsiklausykite į tai, kas bus toliau: „ji sutrins tau galvą“?[3]. Kam, jei ne Marijai, buvo skirta tokia pergalė? Neabejotina, kad gyvatės galvą sutriuškino Marija, kuri sužlugdė kiekvieną piktojo užuominą, taip pat ir kūniškas viliones bei intelektualinę puikybę. Kokios kitos moters ieškojo Saliamonas? Išminčius žinojo šios lyties atstovių trapumą, jų kūnų silpnumą, proto nepastovumą. Tačiau jis skaitė Dievo pažadą ir matė, jog dera, kad priešas, kuris nugalėjo žmonių giminę pasitelkęs moterį, pats būtų nugalėtas kitos moters. Nepaprastai stebėdamasis, jis sušuko: „Kas suras drąsią moterį?“[4] Tarsi norėdamas pasakyti, kad jei nuo moters priklauso ir mūsų rasės išgelbėjimas, ir jos nekaltumo atkūrimas, ir pergalė prieš mūsų bendrą priešą, tai ji iš tiesų turi būti drąsi, kad būtų tinkama tokiam didingam darbui. Bet „kas ras drąsią moterį?“ Ir kad jis nebūtų apkaltintas, jog klausia nusiminęs, pranašiškai priduria: „Jos kaina yra kaip daiktų, atvežtų iš toli ir iš tolimiausių pakrančių“. Tokia kaina nėra nei maža, nei vidutinė, nei lengva, nei iš žemės, bet iš dangaus. Ir net ne iš dangaus, esančio arčiausiai žemės, bet iš aukščiausių dangų: „Jo išėjimas yra iš dangaus aukštybių.“[5] Ir kas gi buvo tas krūmas, parodytas Mozei, degantis ir dar nesudegęs, jei ne Marija, kuri pagimdė be skausmo? Aarono lazdoje, kuri sužydėjo negavusi drėgmės, ji taip pat vaizduojama, nes ji pradėjo nepažindama vyro.
Šio stulbinančio stebuklo paslaptį aiškiau nurodo Izaijas, sakydamas: „Iš Jesės šaknies išaugs atžala, iš jo šaknies išaugs žiedas“. Lazda yra Mergelė, o gėlė – Mergelės Kūdikis. Nėra nieko netinkamo, kad Kristus dėl skirtingų priežasčių vaizduojamas skirtingais simboliais. Taigi galime kalbėti apie Jį kaip apie lazdą, galios simbolį, arba kaip apie gėlę, kvepėjimo simbolį, arba kaip apie vaisių, saldumo simbolį; tuo tarpu per lapus galime suprasti Jo nepaliaujamą apsaugą, tą apsaugą, kurią Jis nuolatos teikia mažutėliams, prisiglaudusiems Jo šešėlyje nuo žemiškųjų troškimų kaitros ir nuo veidų tų, kurie juos vargina. Geras ir trokštamas šešėlis Jėzaus globoje, kur persekiojamasis randa prieglobstį, o pavargęs gauna poilsį ir atgaivą! Pasigailėk manęs, Jėzau, nes mano siela pasitiki Tavimi, ir Tavo sparnų šešėlyje vilsiuosi, kol praeis neteisybė.
Būtų galima pacituoti ir kitas nuorodas, ne mažiau tinkamas Mergelei Motinai ir Dievo Sūnui. Pavyzdžiui, Gideono vilna, nupjauta nuo kūno jo nesužeidžiant ir padėta ant sausos žemės, kur sausą vilną savo ruožtu sudrėkina rasa. Šis palyginimas vaizduoja iš Marijos kūno paimtą vilną, nesužeidžiant jos nekaltybės. Ant jo dangus nuleido rasą, pripildydamas jį dieviškumo pilnatvės, ir iš tos pilnatvės gavome mes visi, kurie, jei ne ji, būtume kaip išdžiūvusi ir sausa žemė. Atrodo, kad psalmininkas labai gražiai nurodo šį Gideono istorijos faktą. 71-oje psalmėje skaitome: „Jis nusileis kaip lietus ant vilnos ir kaip lietus, švelniai krintantis ant žemės.“[6] Iš pradžių švelniai, be jokio žmogiškojo veikimo triukšmo, Jis tyliai įkrito į Mergelės įsčias; vėliau, kai apaštalai Jį paskelbė, tai vyko su žodžių triukšmu ir stebuklų darymu. Mat jie prisiminė žodžius, ištartus juos siunčiant: „Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų“[7]. Šį įsakymą jie įvykdė, nes „Po visą žemę pasklido jų garsas, iki pasaulio pakraščių – jų žodžiai.“[8].
Dabar įsiklausykime į Jeremijo, kuris pranašauja naują ir negirdėtą stebuklą, nors karštai trokšta ir užtikrintai žada, kad ateis Tas, kurio buvimo jis negalėjo išvysti. „Juk VIEŠPATS sukūrė naują dalyką žemėje: moteris apims vyrą“[9] Kas ta moteris ir kas tas vyras? O jei vyras, tai kaip Jį apima moteris? „Ar gali žmogus, – sakė Nikodemas, – sugrįžti į motinos įsčias ir gimti iš naujo?“[10] Atsakymo ieškau prie Mergelės pradėjimo ir gimdymo, tačiau net ir ten, tarp daugybės naujų ir nuostabių paslapčių, kurios laukia uolaus tyrinėtojo, ši, kurią čia siūlo pranašas, sukels susižavėjimą. Čia matome sutrumpėjusį ilgį, ištiesintą plotį, sumažėjusį aukštį, užpildytą gylį. Čia matome šviesą, sulaikančią savo spindulius, Žodį – tapusį kūdikiu, Gyvąjį Vandenį – trokštantį, Tą, kuris yra Dangaus Duona – kenčiantį alkį. Ateikite ir pamatysite, kaip visagalybė suvaldoma, Išmintis – mokoma, Galia – palaikoma. Dievas, kuris džiugina angelus, tapo Kūdikiu prie krūtinės, Tas, kuris guodžia kenčiančius – verkia ėdžiose. Ateikite ir pamatysite, kaip džiaugsmas tampa liūdesiu, jėga – silpnumu, gyvenimas – mirtimi; bet ne mažiau nuostabu, kad liūdesys suteikia džiaugsmo, silpnumas – jėgos, mirtis – gyvybės.
Kas dabar nemato, kad aš radau tai, ko ieškojau, ir kad mes matome „moterį, apėmusią vyrą“, kai matome Mariją, savo įsčiomis apimančią Jėzų, Žmogų-Dievą? Juk Jėzų žmogumi galiu vadinti ne tik tada, kai Jis buvo paskelbtas „pranašu, galingu darbais ir žodžiais“, bet ir tada, kai Jo švelnios kūdikio galūnės gulėjo Jo Motinos įsčiose ar švelniai glaudėsi ant Jos krūtinės. Taigi Jėzus buvo žmogus dar prieš gimdamas – ne amžiumi, bet išmintimi, ne kūno stiprumu, bet proto gyvybingumu, ne savo narių išsivystymu, bet proto tobulumu: Jėzaus išmintis buvo tokia pat didelė ir Jo gimimo metu, ir Jam gimus, kai Jis buvo vaikas, ir kai Jis buvo tobulas žmogus. Ar paslėptas įsčiose, ar verkiantis ėdžiose, ar berniukas tarp mokytojų, ar mokydamas žmones jau būdamas tobulas vyras, Jis visada buvo vienodai kupinas Šventosios Dvasios. Nebuvo nė vienos akimirkos Jo žmogiškojo gyvenimo metu, kai ta Šventosios Dvasios pilnatvė, kurią Jis gavo prasidėjimo metu, būtų sumažėjusi ar padidėjusi. Nuo pat pradžių Jis buvo tobulas, nuo pat pradžių Jis buvo pilnas „išminties ir supratimo dvasios, patarimo ir tvirtumo dvasios, pažinimo ir pamaldumo dvasios, Viešpaties baimės dvasios“[11]. Tačiau nesistebėkite, jei kitur skaitote: „Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“[12] Tai, kas čia pasakyta apie išmintį ir malonę, turi būti suprantama ne kaip jų esmė, bet kaip jų išorinė išvaizda. Tai reiškia, kad mūsų Viešpats niekada neįgijo to, ko anksčiau neturėjo, bet atrodė, kad įgyja, kai norėjo, kad tai pasirodytų.
Tu, krikščionio siela, žengi į priekį ne tada ir ne taip, kaip nori, tavo pažanga akivaizdžiai šlubuoja, tavo gyvenimas yra kito žinioje. Tačiau Kūdikis Jėzus, kuris vadovauja tavo gyvenimui, valdė ir savo gyvenimą. Kai Jis norėjo ir kokiomis progomis norėjo, Jis atrodė išmintingas, kai norėjo – dar išmintingesnis, o kai vėl norėjo – dar išmintingesnis. Nors visą laiką Jis niekada nebuvo niekas kitas, kaip tik didingiausia išmintis. Taip pat, nors Jis visada buvo kupinas visos malonės, kurią Jam derėjo turėti Dievo ir žmonių akivaizdoje, Jis rodė tai daugiau, tai mažiau, priklausomai nuo stebėtojų nuopelnų arba žinodamas, kad to reikia jų dvasiniams poreikiams. Todėl akivaizdu, kad jei kūniškumo požiūriu Jėzus ne visada atrodė kaip žmogus, tai Jo protas visada buvo visapusiškai išvystytas.
Tačiau pažiūrėkime, ar Izaijas, kuris pirmiau paaiškino apie išsprogusius žiedus ant Aarono lazdos, taip pat neatskleidė šio Jeremijo „naujo dalyko“. Jis sako: „Štai ta mergelė laukiasi, – ji pagimdys sūnų.“[13] Čia vietoj „moters“ turime „mergelę“. Ką jis sako apie „vyrą“? „Ir pavadins jį Emanuelio vardu“, tai yra Dievas su mumis. Taigi moteris, apimanti vyrą, yra Mergelė, pradedanti Dievo Sūnų. Koks stulbinantis yra pats šis stebuklas, padarytas mergelėje ir iš mergelės prigimties, stebuklas, kurį pranašavo tiek daug kitų stebuklų, skelbė tiek daug pranašysčių. Pranašų dvasia buvo vis ta pati. Nors ir skirtingu laiku ir skirtingais būdais, tačiau ne skirtinga dvasia jie numatė ir išpranašavo tą pačią tiesą. Tai, ką parodė Mozės degantis krūmas, Aarono žydinti lazda, Gideono rasa ir vilna, aiškiai išsakė Saliamonas, kalbėdamas apie drąsią moterį ir jos kainą, dar aiškiau Jeremijas, kalbėdamas apie moterį ir vyrą, aiškiausiai – Izaijas, kalbėdamas apie Mergelę ir Emanuelį. Gabrieliui buvo palikta nurodyti ją savo pasveikinimu. Juk apie ją evangelistas sako: „Angelas Gabrielius buvo Dievo siųstas pas mergelę, sužadėtą su Juozapu“[14].
„Mergelei, sužadėtinei“. Kodėl sužadėtinei? Kad Juozapas, atidžiai tyrinėdamas jos gyvenimą ir pokalbius, būtų kuo ištikimiausias jos tyrumo liudytojas, nes buvo nepakenčiama, kad ant Dievo Motinos būtų mestas bet koks šmeižtas. Bet argi Dievas negalėjo duoti kokio nors ženklo, kuris būtų apsaugojęs Jo gimimą nuo nešlovės, o Jo Motinos garbę – nuo įtarinėjimų? Be abejonės, Jis galėjo, bet tik atskleidęs velniui tai, ką Jis atskleidė žmonėms, todėl reikėjo, kad ši Dievo patarimo paslaptis kurį laiką būtų nuslėpta nuo šio pasaulio kunigaikščio. Ne dėl to, kad Dievui būtų reikėję baimintis kokių nors kliūčių iš velnio, jei Jis būtų nusprendęs atskleisti savo veikimą, bet dėl to, kad Jis veikia ne tik galingai, bet ir išmintingai visame, ką daro, ir visuose savo darbuose išlaiko puikią tvarką, laikydamasis jiems atlikti tinkamo laiko ir aplinkybių. Todėl, vykdydamas mūsų atpirkimo darbą, Jis taip pat norėjo atskleisti savo išmintį ir galią. Jis norėjo tai padaryti kitais būdais, bet sutaikinti žmogų su savimi tuo pačiu būdu ir ta pačia tvarka, kaip Jis žinojo, kad žmogus buvo nupuolęs. Kaip velnias pirma suvedžiojo moterį, o paskui moterimi nugalėjo vyrą, taip jis turėjo būti suvedžiotas moters, mergelės, o paskui atvirai užpultas ir nugalėtas Žmogaus (Kristaus). Taip, pasitelkęs begalinio gailestingumo priemonę, Dievas apnuogino piktavališkumo apgaulę. Kristaus galia palaužė piktojo jėgą, o Dievo galybė ir išmintis sugriovė velnio klastą ir gudrumą.
Taigi reikėjo, kad Marija būtų sužadėta su Juozapu, kad tai, kas šventa, būtų paslėpta nuo nešventų, kad Marijos nekaltybė būtų įrodyta jos sutuoktiniui, kad Mergelė būtų apsaugota nuo įtarinėjimų ir apsaugota jos reputacija. Kas gali būti išmintingiau? Kas labiau verta dieviškosios Apvaizdos?
Bet juk parašyta: „Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti.“[15] Iš tiesų, kadangi jis buvo teisus, jis nenorėjo jos viešai demaskuoti, nes kaip jis nebūtų teisus, jei būtų pritaręs kaltajam, taip nebūtų teisus, jei būtų pasmerkęs tą, kurio nekaltumą buvo įrodęs. Taigi, kadangi jis buvo teisus ir nenorėjo jos demaskuoti, kodėl jis norėjo ją pasmerkti? Šiuo klausimu pateikiu jums ne savo, o Tėvų nuomonę. Juozapo motyvas buvo toks pat, kaip ir Petro, kuris sakė: „Viešpatie, pasitrauk nuo manęs, nes aš esu nusidėjėlis“, ir šimtininko, kuris sušuko: „Nesu vertas, kad įeitum po mano stogu“. Juozapas žiūrėjo į save kaip į nusidėjėlį ir nevertą priimti tą, kurioje matė antžmogišką orumą. Jis su baime įžvelgė Mergelėje Motinoje tam tikrą dieviškojo buvimo ženklą, o kadangi negalėjo įminti šio slėpinio, norėjo ją atstumti. Petrą sukrėtė baimė dėl Kristaus galios didybės, šimtininką – dėl Jo buvimo didybės, o Juozapas, savaime suprantama, išsigando stebuklo naujumo, spindesio ir slėpinio gelmės. Nereikia stebėtis, kad jis manė esąs nevertas tokios Mergelės draugijos, kai girdime, kaip šventoji Elzbieta su baime ir drebėjimu sušuko: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“[16]
Bet, kita vertus, jei kas nors mano, kad Juozapas įtarinėjo Mariją, būtent ši jo abejonė buvo būtina ir nusipelnė, kad ją išsklaidytų dieviškasis įsikišimas, nes parašyta: „Kai jis nusprendė taip padaryti, (t. y. tylomis ją atleisti), „per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“[17].
Ką turime galvoti apie Juozapo, nusipelniusio būti vadinamu ir laikomu mūsų Išganytojo tėvu, orumą? Galime nubrėžti paralelę tarp jo ir didžiojo patriarcho. Kaip pirmasis Juozapas dėl brolių pavydo buvo parduotas ir išsiųstas į Egiptą, taip antrasis Juozapas pabėgo į Egiptą kartu su Kristumi, kad išvengtų Erodo pavydo. Skaistus patriarchas liko ištikimas savo šeimininkui, nepaisydamas piktų meilužės pasiūlymų. Šventasis Juozapas, žmonoje atpažinęs savo Viešpaties Mergelę Motiną, saugojo ją su didžiausia ištikimybe ir skaistumu. Senajam Juozapui buvo duotas sapnų aiškinimas, naujajam Juozapui – dalis dangiškųjų paslapčių. Jo pirmtakas saugojo javų atsargas ne sau, bet visai tautai; mūsų Juozapas gavo iš dangaus gyvosios duonos, kad išsaugotų ją savo ir viso pasaulio išganymui. Geras ir ištikimas tarnas buvo tas Juozapas, su kuriuo susižadėjo Marija, Gelbėtojo Motina – ištikimas ir protingas tarnas, kurį mūsų Viešpats pasirinko savo Motinos paguodai ir savo paties vaikystės globai, kaip vienintelį ir patikimiausią dieviškojo sumanymo bendradarbį.
Šioje vietoje skaitome, kad jis buvo iš Dovydo namų. Taip, iš tiesų šis mūsų Juozapas buvo kilęs iš karališkosios giminės, jis buvo kilmingos rasės ir dar kilnesnio proto vyras, Dovydo sūnus, niekuo nenusileidžiantis savo tėvo Dovydo kilnumui. Jis buvo Dovydo sūnus ne tiek dėl kraujo giminystės, kiek dėl paveldėtų tikėjimo, atsidavimo ir gyvenimo šventumo. Vyras, kurį, kaip ir aną Dovydą, Dievas sukūrė pagal savo paties širdį ir kuriam patikėjo savo brangiausią paslaptį; kuriam, kaip ir Dovydui, Jis atskleidė neaiškius ir paslėptus savo išminties dalykus ir kuriam atskleidė slėpinį, paslėptą nuo pasaulio didžiųjų. Juozapui buvo duota regėti Tą, kurį daugelis karalių ir pranašų troško pamatyti, bet nepamatė, troško išgirsti, bet neišgirdo. Ir jam buvo leista ne tik Jį regėti ir klausytis Jo žodžių, bet ir nešioti Jėzų ant rankų, vadovauti Jo žingsniams, apkabinti ir glostyti, maitinti ir saugoti.
Taip pat manoma, kad Marija buvo iš tų pačių Dovydo namų, kitaip ji nebūtų buvusi sužadėta su tų namų vyru. Taigi abu buvo iš karališkosios giminės, tačiau Marijoje išsipildė tiesa, kurią Viešpats prisiekė Dovydui, o Juozapo asmenyje turime jos išsipildymo liudytoją. Eilutė užbaigiama žodžiais: "O mergelės vardas buvo Marija"[18].
Trumpai stabtelėsime prie šio vardo, kuris, teisingai aiškinant, reiškia „Jūros žvaigždė“, todėl nuostabiai tinka Mergelei Motinai. Ji tinkamai palyginta su žvaigžde, kuri, skleisdama savo šviesą, nepatiria jokio silpnėjimo, nes ji pagimdė savo Sūnų be jokios dėmės savo nekaltybei. Kaip žvaigždės spindulys nesumažina jos ryškumo, taip ir Marijos Sūnus niekaip nesumenkina jos skaistybės. Todėl ji yra ta šlovingoji žvaigždė, kilusi iš Jokūbo ir savo spindesiu apėmusi visą pasaulį, žvaigždė, kurios spindesys džiugina dangų, gąsdina pragarą ir skleidžia savo švelnią bei geranorišką įtaką vargšams žemės tremtiniams. Ji iš tiesų yra Žvaigždė, kuri, atsidūrusi virš šio pasaulio žemės gelmių jūros, spindi savo nuopelnų ir pavyzdžio spindesiu.
O tu, kuris esi blaškomas gyvenimo audrų, nenukreipk akių nuo šios Žvaigždės spindesio, jei nenori, kad tave užgriūtų audringos bangos. Jei kyla pagundų vėjai, jei krenti tarp suspaudimų uolų, pažvelk į Žvaigždę, šaukis Marijos. Jei pyktis, godumas ar kitos aistros daužo tavo sielos laivą, pakelk akis į Mariją. Jei pradedi grimzti į melancholijos ir nevilties prarają, pagalvok apie Mariją. Pavojaus, nelaimės, sumaišties metu galvok apie Mariją, šaukis Marijos. Tegul ji nenutolsta nuo tavo lūpų, tegul nenutolsta nuo tavo širdies, ir, kad laimėtum jos maldų palankumą, niekada nenutolk nuo jos gyvenimo pavyzdžio. Sekdamas paskui Ją, niekada nenuklysi, melsdamas Jos pagalbos, niekada nepasiduosi nevilčiai, mąstydamas apie Ją, nesuklysi, Jos globojamas niekada neklajosi, Jos globojamas nebijosi, Jai būnant tavo vedliu, nepavargsi, jei Ji bus jūsų kelrodė Žvaigždė, saugiai pasieksi uostą ir pats patirsi šių žodžių tiesą: „O Mergelės vardas buvo Marija“.
Ir per greitai nenusigręžkime nuo šio transcendentinio šviesulio spindesio, nes, apaštalo žodžiais tariant, „mums gera čia būti“. Tad tyliai kontempliuodami žvelkime į tai, ko žodžiais neįmanoma paaiškinti. Taip atstatysime savo dvasines galias ir galėsime karščiau apmąstyti tolesnius dalykus.
[3] Ten pat
[6] Ps 71, 6 (Vulgata - 71, 6)
