Dorotėjus Gazietis   Publikuota iš: Katalikų kalendorius žinynas, 1989 m.
Vienuolis apmąstymuose

1 Vienas senolis yra pasakęs: „Mums labiau už viską reikia nuolankumo ir dera būti pasirengusiems sutikti su viskuo, ką girdim, – juk nuolankumas atmuša priešo ir prieštarautojo strėles“. Tad pažiūrėkim, kodėl jis šitaip tvirtina. Kodėl gi senolis sako mums labiau už viską reikiant nuolankumo? Kodėl gi ne savitvardos? Sako juk apaštalas: „Kovojantis nuo visko susilaiko“ (2 Tim 2, 5). Arba kodėl senolis nesako, kad mums labiau už viską reikią Dievo baimės? Juk Šventasis Raštas moko: „Išminties pradžia – Viešpaties baimė“ (Ps 111,10). Ir dar: „Viešpaties baimė kiekvieną lenkia nuo pikta“ (Pat 16, 6). Kodėl gi jis nesako mums labiau už viską reikiant gailestingumo arba tikėjimo? Pasakyta gi: „Tikėjimas ir gailestingumas nuplauna nuodėmes“, o apaštalas tvirtina: „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“ (Žyd 11, 6). Tad jeigu be tikėjimo ir gailestingumo neįmanoma patikti Dievui; jei tikėjimas nuplauna nuodėmes; jei Viešpaties baimė kiekvieną lenkia nuo pikto; jeigu Viešpaties baimė yra išminties pradžia, o kovojantis nuo visko susilaiko, – kodėl gi tas senolis sako, jog labiau už viską mums reikia nuolankumo, praleidęs šiuos visus kitus be galo reikalingus dalykus? Senolis nori mums parodyti, kad nei Dievo baimė, nei gailestingumas, nei tikėjimas, nei savitvarda, nei jokia kita dorybė niekad nesuklestės be nuolankumo. Todėl ir sako: „Mums labiau už viską reikia nuolankumo, ir dera būti pasirengusiems sutikti su viskuo, ką girdime, – juk nuolankumas atmuša priešo ir prieštarautojo strėles“.

2 Taigi, broliai, žiūrėkit, kokia didelė nuolankumo galybė. Žiūrėkit, kokią jėgą turi žodis: „Gerai!“ Kodėl gi velnias pavadintas ne tik priešu, bet ir prieštarautoju? Priešas jis todėl, kad neapkenčia žmonių, gėrio ir yra klastautojas, o prieštarautojas – kad stengiasi sukliudyti kiekvienam geram darbui. Tu nori melstis? O jis trukdo tau tinguliu, nedoromis mintimis ar pavergdamas (protą). Tu nori ką nors sušelpti? O jis kliudo pinigo meile ir nerangumu. Tu nori budėti? O jis kliudo tingumu, nerūpestingumu. Žodžiu, jis stoja prieš bet kokį gerą mūsų darbą. Dėl to jis ir vadinamas ne tik mūsų priešu, bet ir prieštarautoju. O nuolankumas atmuša priešo ir prieštarautojo strėles. Iš tikrųjų didelis dalykas yra nuolankumas, ir jo keliu ėjo kiekvienas šventasis, per vargą įveikdamas kelionės tolį, kaip sakoma: „Pažvelk į mano nuolankumą ir į mano vargą ir atleisk man visas kaltybes“ (Ps 25, 18) ir „Buvau aš nusižeminęs, ir Viešpats išgelbėjo mane“ (Ps 115, 6). Taigi vienas nuolankumas gali mus nuvesti į išganymą, kaip sakė senolis abatas Jonas, bet pamažėliais. Tad truputį nusižeminkim, kad būtume išgelbėti. Jei dėl silpnumo nepajėgiam darbo dirbti, bent pasistenkim nusižeminti. Aš tikiu, jog Viešpaties malonė ir už menką darbą, atliktą su nuolankumu, leis mums patekti į pulką daug triūsusių ir vargusių Viešpačiui šventųjų. Gal dėl kūno netvirtumo ir nepajėgiam dirbti, bet argi neįstengiame nė būti nusižeminę? Palaimintas tas žmogus, broliai, kurį puošia nuolankumas. Didis dalykas yra nuolankumas. Ir gerai įvertino anas šventasis tikrai nuolankų žmogų, taip sakydamas: „Nuolankumas nepyksta ir kito nepykdo, ir laiko tai svetimu daiktu“. Nuolankumas priešinasi tuščios garbės troškimui ir, žinoma, nuo jo žmogų apsaugo. O argi nepykstama dėl pinigų arba dėl valgių? Tad kodėl senolis sako, jog nuolankumas nepyksta ir nieko nepykdo? Nuolankumas yra didis, kaip sakėme, ir galingas tiek, jog pajėgia atvesti sielą į Dievo malonę. O Dievo gi malonė, atėjusi į sielą, apsaugo ją nuo anų dviejų blogų aistrų, – juk kas yra blogiau negu pačiam supykti ar savo artimą supykdyti? Kažkas yra pasakęs: „Vienuoliams visiškai svetima pykti“. Iš tikrųjų, jei tik kam nuolankumas nepagelbsti greitai atsipeikėti, toksai bemat patenka demono valion ir, pats praradęs ramybę, drumsčia ją kitiems.

Pirmieji sestadieniai

3 Taigi sakoma, jog nuolankumas nei pyksta, nei kitą pykdo. O aš ar nesakau, kad nuolankumas sergi mus nuo tų dviejų aistrų? Maža to! Nuolankumas gelbsti sielą nuo bet kokios aistros, nuo bet kokios pagundos. Kai šventasis Antanas, regėdamas, kiek pinklių velnias yra paspendęs, atsiduso ir paklausė Dievo, kas gi gali pro jas prasmukti, Dievas jam atsakė: „Nuolankumas pro jas prasmunka“. Ir dar pridėjo kitą, nuostabesnį žodį: „Jos nė paliesti jojo nepalies“. Regi, ką nusižeminimas gali? Regi, kokia malonė už dorybę? Taigi nieko galingiau nėra už nuolankumą. Nutiks kas negera nuolankiam žmogui, tuojau jis žvelgia į save ir tuoj prisipažįsta, užsipelnęs tą nelaimę, ir nešoka kito kaltinti, nešoka kaltės ant kito versti. Jis laikos be apmaudo, be jaudulio, visiškai ramiai ir dėl to nei pyksta pats, nei kitą pykdo. Taigi gražiai pasakė tas šventasis, jog labiau mums už viską reikiant nuolankumo.

Pirmieji sestadieniai

4 Dvejopas esti nuolankumas, kaip ir dvejopas būna išdidumas. Pirma išdidumo pakopa, kad kas savo brolį peikia ir niekina, tarytum tas būtų niekam vertas, o pats save iškelia aukščiau už jį. Toksai, jei tik neapsižiūri ir nesitaiso, žiūrėk, jau ir atsidūrė ant antros išdidumo pakopos, jau pučiasi prieš patį Dievą, priskirdamas visa, kas gera, sau, o ne Dievui. Iš tikrųjų, broliai, regėjau kartą žmogų, atsidūrusį tokioje apgailėtinoj padėty. Pradžioj, jei kas iš brolių, būdavo, ką nors jam pasakys, tas tuoj šoka maišyti jo su purvais: „O kas jis toks? Nėra nė vieno, kurs būtų vertas Zosimo ar panašių į jį “. Paskui ėmė niekinti ir šiuos, sakydamas: „Nė vienas jų nevertas Makarijo“. O kiek vėliau pradėjo kalbėti: „Kas tas Makarijas? Niekis prieš Bazilijų ir Grigalių!“ O neilgai trukus ir į šiuos pradėjo moti ranka: „Kas tas Bazilijus? Kas tas Grigalius? Nėra nė vieno, kurs būtų vertas Petro ir Pauliaus“. Aš jam sakau: „Tu, brolau, ir juos netrukus imsi niekinti“. Ir patikėkite manimi: nedaug prabėgo laiko, ir jis ėmė tvirtinti: „Kas tas Petras ir tas Paulius? Niekis prieš švenčiausiąją Trejybę!“ Netrukus ir prieš Dievą tapo įžūlus, pasipūtė. Taigi, broliai, kovokim su išdidumu iš pat pradžios, nes nė pajusti nepajusim, kaip pateksim ant antros jo pakopos.

5 Išdidumas būna pasauliečių ir vienuolių. Pasauliečių – kai kas didžiuojasi prieš savo brolį, kad turtingesnis, gražesnis, geriau apsitaisęs ar kilmingesnis. Todėl, kai girdim ką nors giriantis, kad jų vienuolynas didesnis, turtingesnis ar jame daugiau vienuolių, – žinokime, kad toksai tebėra pilnas pasaulietinio išdidumo. Taip pat kai kitas girias prigimties dovanomis – pavyzdžiui, kad balsas jo gražus, kad gražiai gieda, kad yra teisingas ir dorai tarnauja. Tokie pasigyrimai vertesni už anuos, bet ir jie yra iš pasaulietinio išdidumo. O vienuoliškas išdidumas bus, kai kas girsis pasninkaująs, neužsnūstąs ne laiku, esąs dievotas, gero elgesio ar kruopštus. Būna tokių, kurie tampa nuolankūs, trokšdami garbės. Tai jau vienuoliškas išdidumas. Nors, jei iš viso reikia girtis, tai jau geriau girtis vienuoliškais dalykais negu pasaulietiniais. Taip ir pasiaiškinom, kas tai yra pirma išdidumo pakopa ir kas antroji, koks yra vienuoliškas išdidumas ir koks pasaulietinis. Dabar aptarkime, kokios yra dvi nuolankumo pakopos.

6 Pirma nuolankumo pakopa – jeigu savo brolį laikai užu save protingesniu ir visapusiškai pranašesniu: žodžiu, kaip tas šventasis sakė, – jei už visus esi menkesnis. Antra nuolankumo pakopa – savo sėkmes priskirti Dievui. Tai tobulas šventųjų nuolankumas. Jis iš prigimties sieloje randasi, laikantis (Dievo) priesakų. Kaip medžio šakos, kai apsunksta nuo gausybės vaisių, žemyn nusvyra ir net nulūžta, o šaka bevaisė tiesi vis lieka ir į viršų stiepias, bet jei akmenį prie jos prikarsi, kad palinktų ir aukštyn neaugtų – greitai megzti ima vaisius, – taip lygiai mūsų siela: nuolankiai palinkus, duoda vaisius ir tuo gausiau, kuo labiau nusižemina. Juk ir šventieji – kuo labiau prie Dievo artėja, tuo labiau jie sakos esą nuodėmingi. Atsimenu, kalbėjom kartą apie nuolankumą, ir vienas Gazos galingųjų išgirdo mus va kaip dabar įrodinėjant, kad kuo labiau kas prie Dievo priartėja, tuo labiau sakos esąs nuodėmingas.

Jis labai nustebo ir sakėsi nežinąs, ar tai gali būti, ir norįs sužinoti. Aš jam atsakiau: „Sakyk man, prakilnusis pone, kuo save laikai savo mieste?“ – „Laikau save didžiūnu, – atsakė jis, – ir pirmuoju mieste“. – „O jei, – sakau, – nuvažiuosi į Cezarėją, kuo ten save laikysi?“ – „Truputį menkesniu, – atsakė, – už to miesto didžiūnus“. – „O jeigu nuvyksi į Antiochiją, kuo ten būsi?“ – „Būsiu paprastas žmogus“, – atsakė jis. „O Konstantinopoly, pas karalių būdamas, kuo tu save laikytum?“ – klausiu. „Vargšu pavargėliu“, – sako jis. Tuomet sakau jam: „Taip yra ir su šventaisiais: kuo labiau prie Dievo priartėja, tuo labiau sakosi esą nuodėmingi. Abraomas, Viešpatį išvydęs, dulkėmis ir pelenais save pavadino. O Izaijas sakė: „Koks vargšas aš, koks nešvarus!“ Panašiai ir Danielius, būdamas duobėj tarp liūtų, kai Habakukas atnešė jam duonos ir tarė: „Štai tau valgis, kurį Viešpats atsiuntė“, – atsakė: „Negi Viešpats atminė mane?“ Kiek nuolankumo buvo jo širdy, kai jis sėdėjo duobėje tarp liūtų, ir nei pirmąkart, nei antrąkart jo liūtai nelietė! Nustebo jis ir ištarė: „Negi Viešpats atminė mane?“

7 Jūs matot, koks šventųjų nuolankumas, kokios jų širdys! Net Dievo siunčiami žmonėms padėti atsisakydavo iš nuolankumo, sergėdamiesi šlovės. Kaip apvilktasis šilkais kratysis nešvaraus skarmalo ir bėgs, kad nesusiteptų brangūs jo drabužiai, – taip ir šventieji žmonės, dorybėmis pasidabinę, kratosi žmogiškos šlovės, kad ji jų nesuterštų. O kas garbės godus, tas panašus į nuogalių, kurs vaikšto ieškodamas kokio skarmalėlio savo gėdai pridengti. Taip neturintis dorybių vaikosi žmogiškos garbės. Tuo tarpu šventieji, Dievo siunčiami žmonėms padėti, atsisakinėdavo vien iš nuolankumo. Mozė juk bylojo: „Maldauju, siųski kitą ką, galingesnį už mane. Užkimęs mano balsas ir liežuvis nelankstus“. O Jeremijas sakė: „Aš dar per jaunas“. Pagaliau visi šventieji įgijo nuolankumo, kaip minėjom, laikydamiesi Dievo priesakų. Niekas žodžiais negali išaiškinti, kas yra tas nuolankumas ir kaip jis ateina į širdį, jei žmogus pats neišmoksta jo iš patirties. Kartą, kai abatas Zosimas kalbėjo apie nuolankumą, jo klausės kažkoks sofistas ir, norėdamas kaip reikiant suprasti, paklausė abato: „Pasakyk man, kodėl laikai save nusidėjėliu? Nejau nežinai, kad tu šventas, kad turi dorybių? Juk matai, kaip uoliai vykdai įstatymus. Tad kaipgi vadini save nusidėjėliu?“ Senolis, geresnio atsakymo nerasdamas, jam tarė: „Nežinau, kaip atsakyti į tavo klausimą, bet taip jau yra“. Tačiau sofistas spyrės dar labiau, norėdamas sužinoti tiesą, o senolis neberado ką daugiau jam pasakyti ir prabilo su šventu paprastumu: „Nebesuki man galvos. Laikau save tokiu, ir tiek“. Matydamas senolį nesurandant atsakymo, tariau: „Ar čia ne tas pats, kaip su sofistais ir su gydytojais. Kai gydytojas ar sofistas savo amato gerai išmoksta ir juo verčiasi, pamažu besidarbuodamas įgunda, bet negali pasakyti ir paaiškinti nemoka, kaip tų savo amato įgūdžių įgijo, – siela, kaip sakiau, persiėmė jais pamažu, nejučiomis, darbą dirbdama. Tą patį reikia pasakyti ir dėl nuolankumo: nuolat vykdant (Dievo) priesakus, atsiranda tam tikras įgūdis, kurio žodžiais nepaaiškinsi“. Tai išgirdęs, abatas Zosimas apsidžiaugė ir man tarė: „Puikiai paaiškinai! Kaip tu sakai, taip ir yra“. Sofistas, išgirdęs paaiškinimą, taip pat liko patenkintas ir sutiko su mano žodžiais.

8 Ir senoliai pasakė kai ką, kas padeda mums suprasti nuolankumą, tačiau niekas negalėjo paaiškinti pačios nuolankumo būsenos. Esantį prie mirties abatą Agatoną broliai paklausė: „Ar nebijai mirti, tėve?'', o jis atsakė: „Kiek galėjau, laikiausi priesakų, bet aš tik žmogus. Iš kur man žinoti, ar mano darbai buvo Dievui malonūs? Juk Dievas sprendžia vienaip, o žmogus kitaip“. Šitokiais žodžiais jis mums padėjo suprasti nuolankumą ir nurodė kelią, kaip jį pasiekti. O kaip jis sieloj būna, – jau ne sykį tai minėjau, – niekas negalėjo paaiškinti nei iš žodžių permanyti, nebent siela iš savųjų darbų būtų verta jį pažinti? O kas išugdo nuolankumą, paaiškino (Bažnyčios) Tėvai. Juk senolių istorijose parašyta, jog paklaustas brolio, kas gi yra nuolankumas, senolis atsakė: „Nuolankumas – tai didingas ir dieviškas dalykas, o kelias į nuolankumą – patirti kūno vargai; taip pat laikymas savęs menkesniu už kitus – tai kelias į nuolankumą. O pats nuolankumas – tai dieviškas ir nesuvokiamas dalykas“. Kodėl gi senolis sako, kad į nuolankumą veda kūno vargai? Kokiu pagrindu kūno vargus laikome sielos dorybėmis? Mat būti menkesniam už visus, kaip jau anksčiau minėjome, – tai priešintis pirmajai išdidumo pakopai. Nes kaip gali laikyti didesniu už brolį ar prieš kitą galvą kelti, ar kaltinti kitą, ar jį niekinti tasai, kuris laiko save menkesniu už kitus? Taip pat ir nuolat melstis – tai, aišku, priešintis antrajai išdidumo pakopai. Juk akivaizdu, kad dievotas žmogus, pripažįstantis, jog be Dievo pagalbos ir globos neįmanoma, jokio gero darbo padaryti, niekad nesiliaus Dievą prašyti malonės. Nes toks žmogus, visąlaik besimeldžiąs Dievui, vėliau ką gera padaręs, žino, kur to versmė, nesididžiuoja, nepriskiria to savo išgalėms, bet kas gera padaryta, Dievo dovana laiko, jam nesiliaudamas dėkoja ir vis jo šaukiasi drebančia širdim, kad paramos jo nepristigtų ir vėl negrįžtų jojo silpnumas ir bejėgiškumas. Ir taip iš nuolankumo meldžias ir per maldą darosi nuolankus, – kuo daugiau gero nuveikia, tuo nuolankesnis darosi, o nuolankesnis darydamasis, gauna pagalbą ir per nuolankumą tobulėja.

9 Kodėl gi senolis sako, kad sielą į nuolankumą veda kūno vargas? Kokią įtaką turi kūno vargas sielos būsenai? Aš jums paaiškinsiu. Kai siela priesako nebesilaikė ir nusidėjo, ji, kaip sako šventasis Grigalius, atsidavė malonumų ir paklydimų valdžiai ir taip pamėgo kūno polinkius, jog imta ją su kūnu vienu vienetu laikyti, ir visa ji tapo kūnu, kaip pasakyta: „Mano dvasios nebeliko šiuose žmonėse, nes jie vien kūnas“. O kadangi siela nedalią kenčia draug su kūnu ir jaudinas dėl to, kas kūnui atsitinka, tai senolis ir sakė, kad kūno vargai sielą veda į nuolankumą. Juk vienaip jaučiasi siela sveiko žmogaus, o kitaip ligonio, vienaip išalkusio, o kitaip sotaus; bus vienaip nusiteikusi siela žirgu jojančio, kitaip soste sėdinčio, o dar kitaip sėdinčio ant žemės; vienaip gražiais rūbais vilkinčio, o kitaip suplyšusiais. Taigi vargas kūną žemina, o pažeminus kūną ir siela darosi nuolanki. Matai, kaip teisingai pasakė senolis, kad ir kūno vargas veda į nuolankumą. Štai dėl ko Evagrijus, piktžodžiavimui pasidavęs ir žinodamas, jog piktžodžiavimas kyla iš puikybės, o pažeminus kūną, ir siela darosi nuolanki, keturiasdešimt metų išgyveno po atviru dangumi, jog net jo kūne, kaip rašo istorikas, suknibždo kirmėlės, kaip laukiniam gyvuliui. Ir šitokį vargą jis užsikrovė ne dėl piktžodžiavimo, o iš nuolankumo. Vadinasi, teisingai sakė tas senolis, jog kūno vargai veda į nuolankumą. Taigi gerasis Dievas tesuteikia ir mums nuolankumo, kuris gelbsti žmogų nuo daugelio blogybių ir saugo jį nuo didelių pagundų.


 (PG 88, 1640-1652, 1685-1696)

Iš graikų k. vertė Antanas Dambrauskas

Paremkite musu veikla

Prenumeruokite mūsų straipsnių savaitinį naujienlaiškį.

Kiti straipsniai, pažymėti

Susiję straipsniai

Įkeliamas komentaras Komentaras bus atnaujintas po 00:00.

Būkite pirmas pakomentavęs.

Rašyti komentarą...
arba komentuokite kaip svečias
0
bendrinimų