293 PAMOKSLAS (ištrauka)
APIE JONO KRIKŠTYTOJO GIMIMĄ
Data: 413 m. [1]
Zacharijo ir Marijos atsakymų į angelo žinią palyginimas
1. Šiandien švenčiame šv. Jono, apie kurio gimimą su nuostaba girdėjome skaitant Evangeliją, šventę. Kokia turi būti teisėjo šlovė, jei tokia didelė yra skelbėjo šlovė? Koks turi būti tas, kuris ateis kaip kelias, jei toks yra tas, kuris jį ruošia? Bažnyčia Jono gimimą mini kaip tam tikra prasme šventą; ir nerasite nė vieno kito senovės didžiūno [2], kurio gimimą oficialiai švęstume. Švenčiame Jono gimimą, taip pat švenčiame ir Kristaus gimimą. Šio klausimo negalime praleisti pro ausis, ir jei galbūt nesugebėsiu jo paaiškinti taip, kaip nusipelno toks svarbus dalykas, vis dėlto verta jį apmąstyti šiek tiek giliau ir vaisingiau nei paprastai.
Jonas gimė iš nevaisingos senos moters; Kristus gimė iš jaunos moters, kuri yra mergelė. Nevaisingumas pagimdo Joną, o mergystė – Kristų. Jono gimimui trūko normalaus ir tinkamo tėvų amžiaus, Kristaus gimimui nebuvo santuokinio apsijungimo. Apie pirmąjį sužinoma angelo pranešimu, sulig angelo apreiškimu pradedamas antrasis. Kad Jonas gims, netikima, ir jo tėvas praranda kalbos dovaną; kad Kristus gims, tikima, ir jis pradedamas tikėjimu. Pirmiausia tikėjimas įžengia į mergelės širdį, o po to seka vaisingumas motinos įsčiose.
Ir dar, beveik tuos pačius žodžius pavartojo ir Zacharijas, kai angelas pranešė Jonui: „Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis, ir mano žmona nebejauna." (Lk 1, 18); ir šventoji Marija, kai angelas paskelbė, kad ji pagimdys: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (Lk 1, 34) – praktiškai tie patys žodžiai. Zacharijui atsakoma: „Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu.“ (Lk 1, 20), o Marijai – „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.“ (Lk 1, 35). Jam duodamas priekaištas, jai – informacija. Jam sakoma: „nes nepatikėjai“, jai – „Štai atsakymas į tavo klausimą.“ Tai beveik tie patys žodžiai: „Kaip aš tai patirsiu?“ ir „Kaip tai įvyks?“. Tačiau skirtumas nepraslydo pro ausis to, kuris girdėjo žodžius ir matė širdį. Kiekvieno iš jų žodžiuose buvo paslėptos mintys, tiesa, paslėptos nuo žmonių, bet ne nuo angelo; tiksliau, nepaslėptos nuo to, kuris kalbėjo per angelą.
Galiausiai Jonas gimsta, kai dienos šviesa pradeda trumpėti, o naktis ilgėti. Kristus gimsta, kai naktis pradeda trauktis, o diena ilgėti. Ir pats Jonas, regis, atsigręžia į šį ženklą, esantį jųdviejų gimimo dienose, kai sako: „Jam skirta augti, o man – mažėti.“ (Jn 3, 30). Aš pasiūliau keletą klausimų apsvarstymui ir iš anksto išvardijau dalykus, kuriuos reikėtų aptarti. Tačiau aš pateikiau šiuos dalykus net jei dėl gebėjimų ar laiko stokos nepajėgsime išnagrinėti visų tokios didelės paslapties vingių ir posūkių. Jus daug geriau pamokys tas, kuris kalba jumyse net tada, kai mūsų nėra; tas, apie kurį galvojate meilės kupinomis mintimis, kurį priėmėte į savo širdis, kurio šventykla tapote.
Jonas – savotiška riba tarp Senojo ir Naujojo Testamentų
2. Atrodo, kad Jonas buvo įterptas kaip savotiška riba tarp dviejų Testamentų – Senojo ir Naujojo. Kad jis vienaip ar kitaip yra riba, kaip sakiau, nurodo pats Viešpats, sakydamas: „Iki Jono buvo Įstatymas ir pranašai“ (Lk 16, 16). Taigi jis atstovauja senovę ir skelbia naujovę. Kadangi jis atstovauja senovę, jis gimsta iš pagyvenusios poros; kadangi jis atstovauja naujovę, jis apsireiškia kaip pranašas savo motinos įsčiose. Pamenate, kaip dar negimęs, atėjus Marijai, jis šoktelėjo motinos įsčiose [3]. Jau ten jis buvo paženklintas, paskirtas dar prieš jam gimstant; dar prieš jam gimstant ir jį išvystant jau buvo parodyta, kieno pirmtakas jis bus. Tai dieviški dalykai, pranokstantys žmogiškojo trapumo mastą. Pagaliau jis gimsta, gauna vardą, jo tėvui atrišamas liežuvis [4].
O tai, kas atsitiko, nukreipk į daiktų perkeltinę prasmę; tik nemanyk, kad tai, kas atsitiko, neįvyko, vien todėl, kad galbūt gali pasakyti, ką tai ženklino [5]. Kreipk šį įvykusį dalyką į daiktų prasmę ir stebėk didį slėpinį. Zacharijas apstulbsta ir tampa nebyliu iki kol gimęs Jonas, Viešpaties pirmtakas, išlaisvina jo balsą. Ką reiškia Zacharijo tylėjimas, jei ne tai, kad pranašystė yra neaiški, o prieš Kristaus paskelbimą vienaip ar kitaip paslėpta ir nutylėta? Ji išlaisvinama ir atveriama jam atėjus, ji tampa aiški, kai ateina tas, apie kurį buvo pranašaujama. Zacharijo balso atgavimas gimus Jonui turi tokią pat reikšmę kaip uždangos perplyšimas Kristaus nukryžiavimo metu [6]. Jei Jonas būtų ketinęs skelbti save, jis nebūtų atvėręs Zacharijo burnos.
Zacharijo liežuvis atsiriša, nes gimsta balsas. Mat kai Jonas jau skelbė Viešpatį, jo klausė: „Kas tu esi?“, o jis atsakė: „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas“ (Jn 1, 22–23).
Jonas – balsas, Kristus – Žodis
3. Jonas – balsas, tačiau Viešpats – „Pradžioje buvo Žodis“ (Jn 1, 1). Jonas – balsas kuriam laikui, Kristus – amžinasis Žodis pradžioje. Atimkime žodį, ir kas tada bus balsas? Ten, kur nėra prasmės – jis bus tik tuščias triukšmas. Balsas be žodžio tik kutena ausį, jis neugdo intelekto. Vis dėlto, užsiimdami savo intelekto ugdymu, laikykimės tvarkos. Jei galvoju, ką pasakyti, mano galvoje jau yra žodis; bet kadangi noriu su jumis kalbėti, ieškau būdo, kaip tai, kas jau yra mano galvoje, galėtų atsidurti ir jūsiškėje. Ieškodamas šio būdo, kaip žodis, kuris jau yra mano galvoje, galėtų pasiekti jus ir įsitvirtinti jūsų galvoje, aš imuosi savo balso ir tuo balsu, kurį turiu, kalbu jums. Mano balso skambesys perteikia jums mano žodžio supratimą; ir kai balso skambesys perteikia jums žodžio supratimą, garsas iš tiesų baigiasi, bet žodis, kurį garsas perteikė jums, dabar yra jūsų mintyse ir nėra nutolęs nuo manojo. Taigi ar neatrodo, kad pats garsas, perdavęs žodį, tau sako: „Jam skirta augti, o man mažėti!“ Garsas suskambo, kad atliktų savo tarnystę, ir pasitraukė, tarsi sakydamas: „Šiam mano džiaugsmui dabar jau nieko netrūksta.“ (Jn 3, 30.29).
Laikykimės Žodžio, nepraraskime Žodžio, užsimezgusio pačiose mūsų proto gelmėse. Ar norite, kad balsas išnyktų, o Žodžio dieviškumas išliktų? Jono krikštas: kur jis dabar yra? Jis atliko savo tarnystę ir iškeliavo. Dabar lankomasi Kristaus krikšte. Mes visi tikime Kristumi, visi tikimės išgelbėjimo Kristuje – tai Žodis, kurį perteikė balso skambesys. Matote, sunku atskirti žodį nuo balso, todėl pats Jonas buvo laikomas Kristumi. Buvo manoma, kad balsas yra Žodis, tačiau balsas save įvardijo, kad neįžeistų Žodžio. Aš nesu, sakė jis, nei Kristus, nei Elijas, nei pranašas. Jie klausė: „Tai kas gi tu esi?“ „Aš esu“, – tarė jis, „– tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią!“ (Jn 1, 20–23). Šaukiančiojo tyruose balsas, tylą griaunantis balsas: Taisykite Viešpačiui kelią; tarsi sakydamas: „Aš skelbiu todėl, kad noriu Jį įvesdinti į jūsų širdis, bet Jis nesutiks įeiti ten, kur Jį įvedu, jei jūs neparuošite kelio“. Ką reiškia „Taisykite kelią“, kaip tik „Atlikite tinkamus maldavimus“? Ką reiškia „Taisykite kelią“, jei ne „Mąstykite nuolankiomis mintimis“?
Štai paties Jono nuolankumo pavyzdys. Jis laikomas Kristumi, jis sako, kad nėra toks, kokiu jį laiko, ir nesinaudoja kitų žmonių klaida, kad sustiprintų savo pretenzijas. Jei jis būtų pasakęs: „Taip, aš esu Kristus“, kaip lengvai juo būtų patikėta, nes juo buvo tikima net jam to nesakant! Jis to nepasakė: jis prisistatė, nurodė skirtumą tarp Kristaus ir savęs, nusižemino. Jis matė, kur slypi jo išgelbėjimas, jis suprato, kad yra žiburys, ir bijojo, kad jo neužpūstų puikybės vėjas.
Aš paruošiau žibintą savo Kristui; jo priešus apvilksiu sąmyšiu
4. Kaip matote, Dievui patiko tokia tvarka, pagal kurią žmogus, pasižymintis tokia didele malone, kad jį būtų galima laikyti Kristumi, turėtų liudyti Kristų. Žodžiu, tarp gimusiųjų iš moterų, kaip sakė pats Kristus, nebuvo didesnio už Joną Krikštytoją (Mt 11, 11). Jei niekada nebuvo žmogaus, didesnio už šį žmogų, tai tas, kuris yra didesnis už jį, turi būti daugiau nei žmogus. Taigi Kristus duoda labai svarų liudijimą apie save – bet akims, kurios yra apsnūdusios ir silpnos, įrodymai, kuriais diena liudija apie save, nėra labai iškalbingi; silpnos akys traukiasi nuo dienos šviesos, pakęsdamos tik žibinto šviesą. Štai kodėl būsimoji diena pasiuntė pirma savęs žibintą. Bet jis siuntė žibintą pirmiau savęs tikinčiųjų širdims, kad suklaidintų netikinčiųjų širdis. Aš paruošiau, sako Jis, žibintą savo Kristui: tai Dievas Tėvas kalba per pranašą. Paruošiau žibintą savo Kristui – Jonas, Išganytojo pranašas, būsimojo teisėjo pirmtakas, būsimojo jaunikio draugas. Aš paruošiau, sako Jis, žibintą savo Kristui. Kodėl Tu jį paruošei? „Jo priešus aprengsiu gėda, bet ant jo švitės jo paties vainikas.“ (Ps 132, 17–18).
Kaip šiuo žibintu Jo priešai buvo apvilkti sumaištimi? Atidžiai išnagrinėkime Evangeliją. Žydai, norėdami jį pagauti, klausė Viešpaties: „Sakyk, kokia galia tai darai?“ Jei tu esi Kristus, pasakyk mums atvirai (Lk 20, 2) [7] Jie ieškojo preteksto, o ne tikėjimo; kažko, kuo galėtų Jį pagauti, o ne kažko, kas juos išlaisvintų. Šiaip ar taip, tas, kuris matė jų širdis, atkreipkite dėmesį, kokį atsakymą jis davė, kad suglumintų juos nurodydamas į žiburį. „Ir aš noriu jus paklausti vieno dalyko. Pasakykite, ar Jono krikštas buvo iš dangaus, ar iš žmonių?“ Jie iš karto sumišo, ir nors dienos šviesa švietė tik švelniai, buvo priversti markstytis [8], nes nepajėgė į tą spindesį žiūrėti, todėl pasislėpė savo širdžių tamsoje ir ten ėmė svarstyti tarpusavyje, klupinėdami ir griuvinėdami. Jei pasakytume, tarė jie sau, nežinodami, kad jų mintis mato Tas, kuris galėjo matyti – Jei pasakysime, jog tai iš dangaus, jis mūsų paklaustų: Tai kodėl juo netikėjote? Juk jis liudijo Kristų, Viešpatį. Bet jei sakysime: Iš žmonių, žmonės mus užmėtys akmenimis, nes Jonas buvo laikomas didžiu pranašu. Taigi jie atsakė: Mes nežinome. Jūs nežinote. Jūs esate tamsoje, jūs prarandate šviesą. Juk būtų kur kas geriau, jei tamsai užimant žmogaus širdį, šviesa būtų įsileidžiama, o ne prarandama. [9] Kai jie atsakė: „Mes nežinome“, Viešpats tarė: „Tai ir aš jums nesakysiu, kokia galia tai darau“ (Lk 20, 3–8). Matote, aš žinau, ką galvodami jūs sakėte „Mes nežinome“ – ne todėl, kad norite būti pamokyti, bet todėl, kad bijote prisipažinti.
Žodis, buvęs pradžioje, atėjo pas mus, vertas pas nevertus
5. Ši dieviškoji tvarka, kiek ją gali pavykti ištirti bet kuriam žmogui, geresniems protams geriau, mažesniems – mažiau, ši dieviškoji tvarka mums duoda užuominų apie didį ir reikšmingą slėpinį. Kristus, matote, turėjo ateiti kūne, ne kaip kas nors kitas – ne angelas, ne pasiuntinys – bet ateiti pats [10] ir jus išganyti (Iz 35, 4). Turėjo ateiti ne bet kas. Ir vis dėlto, kaip Jis turėjo ateiti? Jis turėjo gimti mirtingojo kūne, tapti mažyčiu kūdikiu, būti paguldytas į ėdžias, aprengtas lopšio drabužiais, maitinamas pienu, turėjo užaugti ir galiausiai net būti nužudytas. Taigi visuose šiuose nuolankumo požymiuose iš tiesų yra kraštutinio nuolankumo modelis. Kas rodo šį nuolankumą? Kažkas labai išaukštintas. Kaip labai išaukštintas? Neklauskite žemėje, pakilkite aukščiau žvaigždžių. Kai pasieksite dangaus angelų būrius, iš jų išgirsite: „Eikite toliau mūsų“. Kai pasieksite sostus, viešpatystes, kunigaikštystes ir galybes (Kol 1, 16), išgirsite: „Eikite toliau mūsų – mes irgi esame sukurti.“ „Viskas per Jį padaryta“ (Jn 1, 3). Pakilkite aukščiau už visą kūriniją: kad ir kas būtų sukurta, kad ir kas būtų sutverta, kad ir kas būtų kintama, su kūnu ar be kūno, pakilkite aukščiau už visa tai. Dar negalite to padaryti matydami, pakilkite ant tikėjimo sparnų, pasiekite Kūrėją. Tikėjimui tuo tarpu žengiant į priekį, atvykite ten, kur jis jus veda [11] – atvykite pas Kūrėją.
Ten pagaliau pažvelkite į Pradžioje buvo Žodis (Jn 1, 1). Matote, jis nebuvo sukurtas kažkada ar kažkuriame kitame laike, bet tiesiog buvo pradžioje. Ne taip, kaip sukūrimas, apie kurį sakoma: Pradžioje Dievas padarė dangų ir žemę (Pr 1, 1). Kalbant apie tai, kas buvo pradžioje, nebuvo laiko, kada Jo nebūtų buvę. [12] Taigi tai, kas buvo pradžioje, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas, ir visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado niekas, ir Jame buvo gyvybė (Jn 1, 2–4), tas Žodis atėjo pas mus. Pas ką? Pas mus, kaip vertus? Šalin tokią mintį! Ne, pas mus, kaip nevertus. Juk Kristus mirė už bedievius (Rom 5, 6) ir nevertus, pats būdamas vertas. Matote, mes buvome neverti, kad Jis mūsų pasigailėtų; bet Jis buvo vertas mūsų pasigailėti, kad Jam būtų pasakyta: Dėl Tavo gailestingumo, Viešpatie, išgelbėk mus. Ne dėl kokių nors ankstesnių mūsų nuopelnų, bet dėl savo gailestingumo, Viešpatie, išgelbėk mus; ir būk atlaidus mūsų nuodėmėms dėl savojo vardo (Ps 79, 9), o ne dėl mūsų nuopelnų. Akivaizdu, kad ne dėl mūsų nuodėmių nuopelnų, bet dėl Tavo vardo. Noriu pasakyti, kad mūsų nuodėmių nuopelnas, žinoma, yra ne atlygis, bet kerštas. Taigi todėl dėl Tavo vardo.
Štai tie, pas kuriuos jis atėjo, štai didybė to, kuris atėjo. Kaip jis atėjo pas mus? Žodis, aišku, tapo kūnu, kad gyventų tarp mūsų (Jn 1, 14). Turiu omenyje, jei Jis būtų atėjęs tik savo dieviškume, kas galėtų Jį pakęsti, kas galėtų Jį suvokti, kas galėtų Jį priimti? Bet jis prisiėmė tai, kas mes buvome, kad neliktume tokie, kokie buvome, bet tokie, kokie buvome iš prigimties, ne dėl savo kaltės [13], nes, matote, jis atėjo kaip žmogus pas žmones, tačiau ne todėl, kad atėjo kaip nusidėjėlis pas nusidėjėlius. Iš šių dviejų dalykų, žmogiškosios prigimties ir žmogiškosios kaltės, jis prisiėmė tik vieną ir išgydė kitą. Turiu omenyje, jei Jis pats būtų prisiėmęs mūsų kaltę, Jis pats būtų ieškojęs išganytojo. Nors iš tiesų Jis prisiėmė ją, kad ją iškęstų ir išgydytų, [14] bet ne tam, kad ją turėtų kaip savo. Jis pasirodė atvirai kaip žmogus tarp žmonių, likdamas pasislėpęs kaip Dievas.
[...]
[1]. Šią datą galima nustatyti tiksliai, nes nuoroda į šį pamokslą pateikta 294, 1 pamoksle, kuris buvo pasakytas tų metų birželio 27 d. Argumentus žr. O. Perlerio Les Voyages de Saint Augustin, p. 318-319. Kunzelmannas ir La Bonnardiere taip pat pritaria.
[2]. In Patribus, tarp Tėvų. Tačiau atsižvelgiant į dabartinę šio termino vartoseną bažnytinėje anglų kalboje, tai perteiktų visai klaidingą mintį. Jis turi omenyje tuos, kuriuos kitur įvardija kaip patriarchus, pranašus ir apaštalus.
[4]. Žr. Lk 1, 57-64.
[5]. Augustinas visada pabrėžia vadinamąją tiesioginę arba istorinę Šventojo Rašto prasmę (šiais laikais mes manytume, kad gana naiviai, nes jis nepakankamai atsižvelgė į tokias literatūrines formas kaip legenda), taip pat perkeltinę arba simbolinę, arba mistinę prasmę; tačiau ją jis laikė svarbesne - neabejotinai įdomesne ir pamokančia.
[6]. Žr. Mk 15, 38. Tai reiškė galutinį švenčiausios Dievo paslapties apreiškimą, atskleidimą; taip pat šios švenčiausios paslapties atvėrimą visam pasauliui per Kristaus mirtį. Ji nebeturės būti vien Dievo ir Izraelio susitikimo vieta.
[7]. Į šią Luko citatą jis įveda Jn 10, 24 tekstą.
[8]. Ad palpandum computet. Palpo paprastai reiškia jausti ar glostyti; bet čia jis aiškiai vartoja jį taip, tarsi tai būtų veiksmažodis, atitinkantis palpebrae, akių vokai.
[9]. Lumen admittere, non amittere.
[10]. Dievas; būtent į šią ištrauką Jėzus netiesiogiai nukreipė Jono mokinius,Mt 11, 5.
[11]. Skaitoma quo perducit te, vietoj tekste esančio quae perducit te: su tikėjimu, kuris eina pirma, jus vesdamas, pasieksite Kūrėją.
[12]. Atliepiant Nikėjos Susirinkimo anatemą prieš tariamą arijonų teiginį: „Buvo laikas, kai jo nebuvo“.
[13]. Čia jis neabejotinai nėra visiškai aiškus. Šis patikslinimas, žinoma, susijęs su tuo, ką jis prisiėmė, o ne su tuo, kuo neturėjome likti.
[14]. Žr. Iz 53, 5-6.
