III. APIE SKAISTYKLĄ
Sąvoka
1. Skaistykla yra vieta ar būsena, į kurią patenka vėlės tų, kurie numiršta turėdami pašvenčiamąją malonę, bet:
a) nėra dar iki galo atsilyginę už jau atleistas sunkiąsias savo nuodėmes,
b) turi lengvųjų nuodėmių ar neatliktų už jas bausmių.
Skaistyklos buvimo įrodymai
2. Kad skaistykla tikrai yra, žinome:
a) iš Šventojo Rašto;
Skaistykloje vėlės apsivalo nuo bet kokių nuodėmės dėmių, kad galėtų švarios eiti pas savo Kūrėją ir Viešpatį.
„Nepaprastai garbingas atlygis laukia tų, kurie užmiega dievotai – tai šventa ir dievota mintis. Todėl jis ir darė auką už mirusiuosius, kad jie būtų išvaduoti iš šios nuodėmės“, – sakoma 2-ojoje Makabėjų knygoje (2 Mak 12, 38). Viešpats Jėzus mini kitame pasaulyje esantį kalėjimą, iš kurio neišeinama, kol neatiduodama paskutinio skolos skatiko (Mt 5, 26). Šv. Paulius pareiškia: „Ar kas ant šio pamato stato iš aukso, sidabro, brangiųjų akmenų, medžio, šieno, šiaudų, – tai kiekvieno darbas išaiškės. Teismo diena jį iškels aikštėn, nes ji pasirodys ugnimi ir ugnis ištirs, koks kieno darbas. Kieno statybos darbas ant to pamato išliks, tas gaus užmokestį. O kieno darbas sudegs, tas praras užmokestį; jis pats išsigelbės, bet tartum per ugnį.“ (1 Kor 3, 12–15)
b) iš nuolatinio Bažnyčios mokslo ir elgesio;
Nuo seniausių laikų Bažnyčioje yra išlikęs paprotys melstis ir laikyti pamaldas už mirusiuosius. Šv. Jono Auksaburnio liudijimu, tas paprotys kilo iš apaštalų.[63] Jis neabejotinai rodo tikėjimą skaistykla. Juk jeigu skaistyklos nebūtų, maldos ir pamaldos už mirusiuosius neturėtų jokios prasmės, kadangi danguje esantiems jos nereikalingos, o pragare – nenaudingos. Reikia tik stebėtis, kodėl stačiatikiais vadinami krikščionys nesupranta šios tokios aiškios tiesos. Mat jie nenori pripažinti skaistyklos, bet gana uoliai meldžiasi už mirusiuosius.
c) taip pat tikėjimo apšviestas mūsų protas sako, kad turi būti skaistykla.
Juk Šventajame Rašte aiškiai pasakyta, kad suteptas negali įeiti į dangų (Apr 21, 27). Tuo tarpu gerai žinome, kaip daug žmonių miršta iki galo neatsilyginę Dievui už savo sunkiąsias nuodėmes ar turėdami lengvųjų (kurių, deja, daug kas padaro ir mirties patale begulėdamas). Į pragarą tokie negali eiti, nes turi pašvenčiamąją malonę. Į dangų taip pat ne, nes nėra pakankamai švarūs. Tad suprantama, jog gali eiti tik ten, kur galėtų taip apsivalyti, kad tiktų dangui.
Kai skaistyklos buvimą ėmė neigti Liuteris ir kiti XVI šimtmečio klaidatikiai, Bažnyčia griežtai juos pasmerkė.
Skaistykloje esančiųjų kančios
3. Kadangi su mirtimi baigiasi nuopelnų laikas, skaistykloje esantys gali atsilyginti Dievui tik kentėjimais.
Tuos kentėjimus pirmiausia, be abejo, sudaro negalėjimas regėti Dievo. „Sukūrei mus sau, Dieve, ir nerami mūsų širdis, kol nenurims tavyje“, – sako šv. Augustinas.[64] Tą neramumą ypač jaučia mirusieji. Atsipalaidavusios nuo kūno sielos iš visų jėgų veržiasi į begalinės laimės šaltinį, Dievą. Jos Jį pažįsta nepalyginti geriau negu būdamos šiame pasaulyje, nes joms to neapsunkina kūnai ir neuždengia kūriniai. Tad nors ir laikinas negalėjimas matyti Dievo joms yra neapsakomai skaudus. Be to, jos turi patirti ir vadinamąsias jausmo bausmes. Tos bausmės, be abejo, yra didesnės už visokį blogį, koks tik gali mus slėgti šiame pasaulyje. Juk Dievas čia yra labiau gailestingas negu teisingas, o ten priešingai. Žemėje kilus kiek stipresniam skausmui, mes tuojau netenkame sąmonės ir nieko nebejaučiame, o tenai to nėra. Ne be reikalo šv. Paulius sako: „Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas.“ (Žyd 10, 31)
Nežinome, kiek laiko vėlės būna skaistykloje
4. Kiek laiko tenka išbūti skaistykloje atskiroms vėlėms, nežinome. Pati skaistykla bus tik iki Paskutinio teismo, o po jo – tik dangus ir pragaras.
Atskirų vėlių buvimo laikas skaistykloje, be abejo, priklauso nuo to, kiek kuri turi atsilyginti Dievo teisingumui. Bet mes nežinome, kokią skolą Dievui turi atskira vėlė ir kiek tos skolos atlyginama kentėjimu ar mūsų suteikta pagalba. Labai galimas daiktas, kad kai kurioms vėlėms tenka būti skaistykloje šimtus ar net tūkstančius metų. Ne veltui Bažnyčia leidžia laikyti pamaldas ir melstis taip pat ir už tuos, kurie jau labai seniai yra numirę.
Mūsų pagalba skaistykloje esančioms vėlėms
5. Skaistykloje kenčiančioms vėlėms mes galime padėti savo gerais darbais, maldomis ir ypač šv. Mišių Auka.
Tai tvirta švento mūsų tikėjimo tiesa. Ji kyla iš šventųjų bendravimo. Kai XVI šimtmetyje ją ėmė neigti Liuteris ir kiti klaidų prasimanytojai, visuotinis Bažnyčios Susirinkimas, įvykęs Tridente, griežtai juos pasmerkė ir iškilmingai pareiškė, „kad yra skaistykla ir kad joje esančioms vėlėms galima padėti tikinčiųjų užtarimu ir ypač Altoriaus auka.“[65]
Teikti pagalbą skaistykloje esančioms vėlėms mus skatina ir ragina daug kas:
a) Dėkingumas. Juk tenai tikriausiai yra mūsų mirusieji tėvai, broliai, seserys, giminės, geradariai, iš kurių tiek mūsų kūnas, tiek siela yra patyrusi daug gera. Būtų iš tikro labai nedėkinga jų, dabar esančių kančiose, visai neatsiminti;
b) Teisingumas. Tarp skaistykloje kenčiančių, be abejo, yra ne vienas, kurį mes savo žodžiais ar darbais įtraukėme į blogį ar atitraukėme nuo gero. Jei ne mes, jie gal būtų suvis nepatekę į skaistyklą, ar bent nenusipelnę tokių jos bausmių. Tad pats teisingumas reikalauja, kad stengtumės dabar jiems nors kiek padėti;
c) Gailestingumas. Skaistykloje esančių vėlių kančios tokios didelės! Jos pačios negali jų nė kiek sumažinti, palengvinti, nes nuopelnų laikas joms jau pasibaigęs. O mes taip nesunkiai galime joms padėti. Nereikia čia kažin ko, – pakanka už jas paaukoti tuos pačius savo kasdienius darbus ir maldas. O jeigu galime užsakyti šv. Mišias ar bent jas išklausyti, tai mūsų pagalba yra ypač didelė. Tad iš tikro turėtume labai kietą širdį, jei nepadarytume to, kas mums taip nesunku.
d) Naudingumas, ypač mums patiems. Kas dieną ir kas valandą juk vis labiau artėjame prie amžinybės slenksčio. Dievas duos, pragaro išvengsime, bet skaistyklos – vargu. Kaipgi bus mums malonu, jei tada kas teiks mums pagalbą. Tad turime dabar nešykštėti jos kitiems, kad paskui patys iš kitų sulauktume. Be to, nereikia užmiršti, kad juo daugiau rodome kitiems gailestingumo, tuo gailestingesnis mums yra Dievas. Juk ne veltui Viešpats Jėzus sako: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.“ (Mt 5, 7)
[63] Jonas Auksaburnis, Hom. 4. in ep. ad Phil.
[64] Augustinas, Išpažinimai, t. 1, sk. 1.
[65] Tridento Susirinkimas, sess. VI, can. 30.
