Dalinamės žymaus stačiatikių vienuolio ir teologo Nikodemo Agioriečio veikalo Nematoma kova ištrauka. Iš tiesų didžiausia dalimi šis darbas yra rašytas kataliko vienuolio Lorenco Scupoli, o Nikodemas Agiorietis tik adaptavo jį leisdamas rusiškąjį leidimą, pašalindamas skyrius, kurie netiko prie stačiatikių mokymo (pvz., apie Romos Bažnyčią, skaistyklą). Ištrauka, kuria dalinamės, visiškai atitinka katalikišką mokymą.
KETURIASDEŠIMTAS SKYRIUS
Reikia pamėgti visas galimybes augti dorybėmis, ypač sunkiausias
Mano numylėtieji, nevenkime to, kas gali pasitarnauti mums augti dorybėmis, bet visada stenkimės visa priimti su džiaugsmu, ypač vertindami tuos atvejus, kurie nėra malonūs širdžiai ir nesukelia jokios užuojautos. Taip elgtis su Dievo pagalba tau pavyks, jei laikysiesi siūlomos tvarkos.
Pirma, turi suvokti, kad pasitaikantys įvykiai yra pačios reikalingiausios priemonės siekti dorybės, be to, jos skirtos Dievo, kuris atsižvelgė į tavo maldą. Pasiryždami siekti dorybės, mes, žinoma, meldžiamės Dievui, kad Jis mums ją dovanotų; maldos metu, žinoma, prašome pagalbos ir priemonių, būdų šiai dovanai priimti. Bet Dievas neduoda, tarkime, kantrybės dorybės be širdgėlos, nuolankumo dorybės - be pažeminimo ir nešlovės. Todėl kai maldoje prašai šių dorybių, Dievas ir pasiunčia šias dorybes atitinkančius įvykius. Ką gi tu darai, jei pabėgi nuo jų? Atmeti Dievo pagalbą, kurios prašei, ir pasijuoki iš Dievo dovanos.
Taigi nusiteik mielai priimti pasitaikančius įvykius, kurie tinka dorybei siekti, ir tuo noriau bei džiugiau, kuo jie sunkesni ir nemalonesni. Tokiu atveju darbai, kuriuos turi atlikti, pažadina didelę narsą, moralinę jėgą, su kuria tu kiekvieną kartą padarai dar vieną žingsnelį dorybės link. Tai ir yra tavo tikslas.
Visgi, patardamas pasinaudoti ypatingai svarbiais įvykiais dorybei pasiekti, nenoriu įteigti, kad nekreiptum dėmesio į paprastus, kasdienius įvykius. Nereikia praleisti ir jų. Naudokis ir vienais, ir kitais, idant nuolatos darytum kažką gera. Pavyzdžiui, reikia kantriai iškęsti ne tik įžūlų puolimą, plūdimą, netgi smūgius, bet ir kreivą žvilgsnį, paniekinančią veido išraišką ar kandų žodį. Tokių situacijų mūsų gyvenime pasitaiko daugiau, todėl tokiu būdu, laikydamos mus nuolat budrius kartu didina ir moralines jėgas, padedančias įtvirtinti dorybę, ir tinkamai išgyventi sunkias situacijas. Jei dėl neatsargumo tokius atvejus praleisi, tavo moralinės jėgos susilpnės, todėl sunkiai susidoros su rimtais išbandymais.
Antra, turi suprasti ir įtikėti, kad viskas, kas su mumis nutinka, vyksta pagal Dievo valią mūsų naudai, ir iš to mes gauname dvasinių vaisių. Žinoma, negalime teigti, kad mūsų ir kitų nuodėmės kyla iš Dievo valios, bet ir jos Dievo yra leidžiamos, kad žmogus susivoktų ir nusižemintų. Kalbant apie sielvartą ir kentėjimus, vykstančius dėl mūsų kaltės ar dėl kitų piktavališkumo, tai Dievas pats juos leidžia, kad mes pakentėtume dėl to dorybės gėrio, kurį tikrai gausime, jei tik tinkamai ištversime tai, ką Dievas siunčia, - ir dėl kitokio Jo teisimo, kuris nuo mūsų yra paslėptas, bet taip pat teisingas ir maloningas.
Būdami įsitikinę, jog pats Dievas nori, kad mes iškentėtume pasitaikantį sunkumą ar sielvartą, sukeliamą nedorų žmonių arba pasireiškiantį dėl mūsų neteisėtų veiksmų, mes jau nekalbėsime taip, kaip kalba daugelis: Ne, tai ne iš Dievo, tai neteisinga ir piktavališka, o Dievas juk nenori blogio ir pasibjaurėjęs nusigręžia nuo jo ir nuo jį darančių. Tuo žmonės nori pateisinti savo nekantrumą ir pykčio protrūkius, keršto troškimą, kai būna neteisingai apkaltinami, bet taip tik sukyla prieš Dievą ir mėgina nusimesti nuo savęs gelbstintį Kryžių. O juk jį mums uždeda Dievas, kad nuolankiai nešdami, labai Jam patiktume. O kas atsitinka? Kryžiaus nenusimetame, o Dievą įžeidžiame; ramybės nerandame, tačiau prie sielvarto dar pridedame nerimą ir bevaisį dirglumą. Mūsų būsena tampa nepakeliama. Betgi jei nuolankiai priimtume tai, kas vyksta, tai ir ramybė ateitų, ir Dievo palaima aplankytų, ir gausius dvasinius vaisius jau ragautume. Mokykis ir įsidėmėk: patirdamas kaltinimus, įžeidimus ir puolimus, negalvok, kokie neteisūs yra tai darantieji, o susitelk į mintis apie tai, jog Dievas visa leido dėl mūsų gėrio, kurį mes prarastume, jei netektume kantrybės, jei susierzintume ir prarastume ramybę. Nereikia klausinėti Dievo, kodėl Jis tai leido. Jei tiki, kad Dievas visuomet teisingas ir gailestingas, tai ir konkrečiu atveju neabejok, kad Dievas yra teisus ir maloningas, nors ir nematai, kaip tai reiškiasi. Prisimink Viešpaties palaiminimą Palaiminti, kurie tiki nematę (Jn 20, 29).
Ar tiki, kad tau asmeniškai skirti Viešpaties žodžiai imk savo kryžių (žr.Mk 8, 34)? Jei tiki, tai paimsi. Štai, uždėjo Viešpats kryžių tam tikru skaudžiu momentu. Nesakyk per sunku. Dievas geriau žino mūsų jėgas. Vieniems Jis siunčia nemalonumus ir sielvartą, ateinančius per tam tikrus įvykius, kurie su žmonėmis visai nesusiję, - tai ištverti lengviau. Kitiems siunčia tokius įvykius, kurie susiję su žmonėmis, pastaruosius išgyventi jau sunkiau, ypač, kai sukeltą sielvartą laikome sąmoningu veiksmu, kurį sukėlė mums žmonės ir juo labiau tokie, kuriems esame daug gera padarę. Pastarasis atvejis yra pats skausmingiausias. Jei tokį išbandymą iš Dievo gauname, turime žinoti, kad jis yra ir pats naudingiausias mums. Tepastiprina mintis: Dievas mato, kad aš galiu tai ištverti ir laukia, kad tikrai nuolankiai tai padarysiu, nemurmėdamas. Neatstumk tokio Dievo rūpesčio tavimi.
Reikia pridurti, Dievas mėgsta, kad mes ištvertume daugiau tokių kentėjimų, kurie sukeliami dėl žmonių širdies kietumo (ypač tų, kuriems padarėme gera), o ne dėl kokių nors netikėtų įvykių. Kodėl? Todėl, kad tokiu būdu mums būdinga puikybė sėkmingiau slopinama ir išvejama. Ir dar: jei paklusnumas Dievo valiai yra mūsų pagrindinis dvasinis veiksmas, tai niekur geriau negalime tokio masto paklusnumo parodyti, kaip minėtais atvejais. Žinoma, jei juos geranoriškai ištveriame, šiltai dėkodami Dievui, atsiuntusiam juos mums kaip tikrai didelį gėrį, tuo parodydami visišką atsidavimą Dievo valiai ir liepsnojantį uolumą visada derinti savo valią su Jo valia.
Toks nusiteikimas lemia ir stiprius išbandymus. Dievas, pamatęs užgimstantį nusiteikimą ir norėdamas jį sustiprinti ir įdiegti, siunčia taurę karčių išbandymų, kuriuos noriai, džiaugsmingai atlaikę, sulauksime puikių dvasinių vaisių. Todėl tai žinodamas ir to ieškodamas, priimk šią taurę iš Viešpaties rankų, atsisakęs noro suprasti, žvelk į šią taurę, visiškai pasitikėdamas Dievo meile ir savo teisinga dvasine pažanga, ir išgerk ją iki dugno tuo noriau, kuo ji kartesnė.
