Jėzus su trimis apaštalais jau buvo išėjęs į kelią, skiriantį Getsemanės sodą nuo Alyvų darželio, kai iš kitos pusės apie dvidešimt žingsnių nuo jų pasirodė Judas su kareiviais, ginčydamiesi tarpusavyje. Mat Judas norėjo prisiartinti prie Jėzaus vienas, atskirai nuo palydovų, kaip draugas, ir tik tuomet jie turėjo neva atsitiktinai pasirodyti. Tačiau kariai sulaikė Judą tardami: „Palauk, drauguži, tu nuo mūsų nepaspruksi, kol nesugausime Galilėjiečio.“ Čia jie pastebėjo aštuonis apaštalus, kurie išgirdę triukšmą išniro iš Getsemanės sodo, ir šūktelėjo juos sekusiems budeliams, kad šie atskubėtų pagalbon. Pamatęs budelius, Judas supyko ir liepė jiems dingti šalin.
Kai tik Jėzus ir trys apaštalai išvydo besikivirčijantį ginkluotą būrį, apšviestą deglo šviesos, Petras norėjo juos tuoj pat pulti ir sušuko: „Viešpatie, štai ir kiti aštuoni iš Getsemanės jau čia. Pulkime ir išsklaidykime šitus niekšus!“ Tačiau Jėzus liepė jam nurimti ir pasitraukė su jais keletą žingsnių į šoną nuo kelio. Judas, matydamas, kad jo planas eina perniek, baisiai įtūžo. Tuo tarpu iš sodo išėjo keturi mokiniai ir paklausė, ką visa tai reiškia. Judas mėgino jiems kažką paaiškinti, melagingai teisindamasis, bet kareiviai jį pertraukė. Tie keturi buvo Jokūbas Jaunesnysis, Pilypas, Tomas ir Natanaelis. Šis kartu su senojo Simeono sūnumi ir daugeliu kitų buvo Jėzaus draugų pasiųstas pas apaštalus į Getsemanės sodą, be to, juos čia atvedė baimė ir smalsumas. Kiti mokiniai laikėsi atstu, pasirengę bet kurią akimirką sprukti.
Staiga Jėzus žengė keletą žingsnių būrio link ir garsiu bei aiškiu balsu paklausė: „Ko ieškote?“ „Jėzaus Nazariečio!“ – sušuko būrio vadas. Jėzus atsakė: „Tai aš.“ Vos tik jis ištarė šiuos žodžius, jie šoko atgal lyg mėšlungio ištikti ir susmuko ant žemės. Judas, stovėjęs gretimais, visai sumišo ir atrodė norįs prieiti prie Jėzaus, tačiau Viešpats jį sustabdė pakeldamas ranką ir paklausė: „Bičiuli, ko atėjai?“ Šis, nežinodamas ką sakyti, ėmė kažką veblenti apie atliktus reikalus. Jėzus, rodos, atsakė: „O, geriau tau būtų buvę visai negimti“, bet tiksliai nebeprisimenu jo žodžių.
Tuo metu kareiviai pakilo nuo žemės ir ėmė artintis prie Viešpaties bei jo mokinių, laukdami sutarto ženklo – Jėzaus pabučiavimo, o Petras su apaštalais apsupo Judą, vadindami jį vagimi ir išdaviku. Šis mėgino išsisukti meluodamas, bet jam tai nepavyko, nes kareiviai šoko jo vaduoti ir tuo tik paliudijo jo kaltę.
Čia Jėzus vėl paklausė: „Ko ieškote?“ Kareiviai, atsisukę į jį, tarė: „Jėzaus Nazariečio.“ – „Jau sakiau jums, kad tai aš. Jei manęs ieškote, tai leiskite šitiems pasišalinti.“ Jam ištarus „tai aš“, kareiviai vėl parpuolė ant žemės lyg nuomario pakirsti, o apaštalai iš naujo apspito Judą nepaprastai įtūžę. Jėzus tarė kareiviams: „Stokitės.“ Šie pakilo drebėdami iš baimės, bet kadangi apaštalai, koneveikdami Judą, ėmė spausti ir sargybą, kariai supyko ant apaštalų ir išlaisvinę išdaviką liepė jam duoti sutartą ženklą, nes jiems buvo įsakyta sučiupti tik tą, kurį šis pabučiuos. Taigi Judas tik dabar prisiartino prie Jėzaus, apkabino jį ir pabučiavo tardamas: „Sveikas, mokytojau.“ Jėzus paklausė: „Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?“, bet tuoj pat buvo apsuptas kareivių, o pribėgę budeliai stvėrė jį už rankų. Judas norėjo sprukti, bet apaštalai jį sulaikė ir ėmė veržtis pro karių ratą šaukdami: „Viešpatie, ar kirsti kardu?“ Petras, pagautas įkarščio, išsitraukė kalaviją ir kirto Malkui, vyriausiojo kunigo tarnui, mėginusiam nustumti apaštalus, ir nurėžė jam ausį. Sužeistas Malkus parkrito ant žemės, tad sąmyšis dar padidėjo.
Tą akimirką, kai Petras sužeidė vyriausiojo kunigo tarną, viskas atrodė taip: Jėzų laikė budeliai, ruošdamiesi jį supančioti; juos plačiu ratu supo kareiviai; vienas jų, Malkus, buvo parkritęs; likę kariai stengėsi atremti tuos mokinius, kurie mėgino prasiveržti, ir gaudė tuos, kurie bėgo. Dar keturi mokiniai sukiojosi sode ir pasirodydavo tik iš tolo. Tačiau kareiviai jų nepersekiojo, nes vis dar nebuvo atsigavę po to paslaptingo parbloškimo žemėn, be to, nenorėjo pernelyg praretinti Jėzų supančio rato. Judą, kuris, išdavikiškai pabučiavęs Jėzų, norėjo sprukti, sulaikė toliau stovėję mokiniai ir apibėrė priekaištais, tačiau jį netrukus išlaisvino tik dabar prisiartinę anie šeši šventyklos tarnai. Tuo tarpu budeliai vis dar ruošė pančius ir virves.
Kai Petras partrenkė Malkų, Jėzus šūktelėjo: „Petrai, kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus. Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvo ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?! Bet kaipgi tuomet išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti?! Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“ Po to taręs: „Leiskite pagydyti tą žmogų“, prisiartino prie Malkaus, palietė jo ausį, pasimeldė ir išgydė. Tačiau priėję anie šeši šventyklos tarnai pašaipiai tarė šalia stovinčiai apsaugai ir budeliams: „Jis susidėjęs su velniu. Burtais padarė, kad ausis atrodytų sužeista, burtais ją ir išgydė.“
Tuomet Jėzus jiems pasakė: „Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais. Kai būdavau kasdien su jumis šventykloje, jūs nepakėlėte prieš mane rankos. Tačiau dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas.“
Šie tik liepė jį rišti ir su pašaipa kalbėjo: „Mūsų neįstengei parblokšti ant žemės savo burtais“, o budeliai jiems antrino: „Tuoj mes išvarysime visas tavo gudrybes.“ Jėzus kažką atsakė, bet neprisimenu jo žodžių, o mokiniai tą akimirką išsilakstė į visas puses. Ir iš tikro, tie keturi budeliai su šešiais šventyklos tarnais nebuvo partrenkti žemėn, nes, kaip man buvo apreikšta, jie, kaip ir Judas, kuris taip pat neparkrito, nors ir stovėjo šalia kareivių, buvo visiškoje šėtono valdžioje, o visi tie, kurie parkrito ir atsistojo, vėliau atsivertė ir tapo krikščionimis – šis parpuolimas ir atsikėlimas pranašiškai vaizdavęs jų būsimąjį atsivertimą. Be to, kariai nė nelietė Jėzaus, tik apsupę jį saugojo, o Malkų stebuklingas pagydymas taip paveikė, jog jis tik iš klusnumo dar vykdė savo pareigas. Po kelių valandų, prasidėjus Jėzaus kankinimams, jis jau bėgiojo pas Mariją ir Viešpaties draugus, pranešinėdamas visa, kas vyksta.
Budeliai rišdami Jėzų elgėsi nepaprastai šiurkščiai ir žiauriai, o fariziejai tuo metu įžūliai šaipėsi. Šie kankintojai buvo niekšingiausių polinkių pagonys, neaukšto ūgio, stiprūs, nepaprastai vikrūs, rusvaodžiai tarsi Egipto vergai. Jie buvo nuogomis rankomis, kojomis ir kaklais, dėvėjo tik strėnų raiščius ir trumpas berankoves liemenes, iš šonų surištas raiščiais.
Budeliai negailestingai supančiojo Jėzaus rankas naudodami naujas šiurkščias virves. Kairės rankos riešą kuo stipriausiai pririšo prie dešiniosios, žemiau alkūnės, o šios riešą tokiu pat būdu pririšo žemiau kairiosios rankos alkūnės. Paskui jo liemenį tvirtai sujuosė plačiu dygliuotu diržu, prie kurio plaušinėmis virvėmis dar kartą pririšo rankas. Ant kaklo jam uždėjo apykaklę, taip pat prismaigstytą dyglių ar kažko panašaus. Nuo šios apykaklės kabėjo du diržai, susikryžiuodami ant krūtinės tarsi stula. Juos budeliai stipriai įtempė ir pririšo prie diržo. Be to, prie diržo pritvirtino keturias ilgas virves, kuriomis galėjo tampyti Viešpatį kaip panorėję. Visi šie pančiai buvo gana nauji ir atrodė padaryti kaip tik šiam tikslui tuomet, kai buvo nutarta suimti Jėzų.
Netrukus būrys pajudėjo, prieš tai uždegus daugiau žibintų. Priekyje žengė dešimt sargybinių, iš paskos ėjo budeliai, virvėmis tempdami Jėzų, paskui besišaipantys fariziejai ir galiausiai likę dešimt kareivių. Juos iš tolo sekė pasimetę ir dejuojantys mokiniai. Jonas pradžioje laikėsi arčiau būrio, per keletą žingsnių nuo užpakaly ėjusių sargybinių, kol fariziejai jį pamatė ir liepė kareiviams jį sugauti. Keli jų šoko prie Jono, čiupo už drobulės, kuria šis buvo apsisiautęs, tačiau apaštalas išsinėrė iš jos ir pabėgo. Mat jis jau anksčiau buvo nusimetęs apsiaustą, kad pavojui kilus galėtų lengviau pasprukti, ir pasiliko tik į tuniką panašų berankovį apatinį drabužį bei ilgą, siaurą audeklo juostą, kuria žydų papročiu buvo apsivyniojęs galvą, kaklą ir pečius.
Budeliai žiauriai tąsė Jėzų, kankindami jį ir visaip tyčiodamiesi. Šitaip elgdamiesi jie norėjo įtikti aniems šešiems šventyklos tarnams, kurie degė neapykanta Viešpačiui. Jie stengėsi jį vesti kuo nepatogesniu, kuo nelygesniu taku, neaplenkdami nė vienos provėžos, akmens ar balos, tačiau patys rinkosi patogų kelią. Jie taip įtempė virves, kad Jėzus galėjo eiti tik ten, kur jie leido. Rankose jie turėjo mazgais surištus botagus, kuriais plakė Jėzų panašiai kaip mėsininkas, varantis gyvulius į skerdyklą. Jų veiksmus lydėjo tokie šlykštūs juokeliai ir patyčios, kad man gėda juos net ir minėti.
Jėzus ėjo basas; be įprastinių apatinių drabužių jis turėjo vilnonę, megztą, besiūlę tuniką, ant kurios buvo užsimetęs apsiaustą. Jo mokiniai, kaip ir visi žydai, ant nuogo kūno dėvėjo škaplierių, kuris dengė krūtinę ir nugarą. Jį sudarė dvi audeklo skiautės, virš pečių surištos juostelėmis, bet šonuose nesujungtos. Pilvą buvo persijuosę strėnjuoste, nuo kurios kabėjo keturios medžiaginės atkarpos. Persirišus jomis kojas gaudavosi lyg kokios apatinės kelnės.
Turiu pridurti, kad suimant Jėzui neparodyta jokio raštiško įsakymo, tarsi jis būtų už įstatymo ribų ir neturėtų jokių teisių.
Būrys žygiavo skubiu žingsniu ir palikęs kelią, skiriantį Alyvų darželį nuo Getsemanės sodo, pasuko dešinėn, palei vakarinį Getsemanės kraštą, tilto per Kedroną link. Jėzus, eidamas su apaštalais į Alyvų darželį, daug vaikštinėjo po Juozapato slėnį, todėl upelį kirto kitu tiltu, esančiu piečiau. Tiltas, per kurį dabar jį surištą vedė, buvo gana ilgas, nes ėjo ne tik per Kedroną, kurio vaga čia buvo platesnė, bet tęsėsi ir virš nelygių slėnio šlaitų. Jis buvo grįstas akmenimis ir tiko vežimams persikelti. Mačiau, kaip dar nepasiekus tilto Jėzus, tampomas negailestingų budelių, du kartus parkrito žemėn. Tačiau priėjus tilto vidurį, jie iškrėtė dar didesnę niekšybę: nepaleisdami iš rankų virvių, nustūmė vargšą surištą Viešpatį nuo tilto, kurio aukštis šioje vietoje viršijo žmogaus ūgį, tiesiai į Kedrono upelį, pašaipiai šaukdami iš paskos, esą jis galįs dabar iki soties atsigerti. Jei ne dieviška pagalba, Jėzus, ko gero, būtų užsimušęs, nes toje vietoje buvo itin seklu. Jis krito ant kelių, po to ant veido, kurį būtų sunkiai susižeidęs į uolėtą dugną, jei nebūtų spėjęs jo užsidengti surištomis rankomis, kurios iki šiol buvo pritvirtintos prie diržo. Nežinau, ar pančiai atsirišo Dievo galia, ar betampant budeliams. Dievui leidus akmenyse stebuklingai įsispaudė jo kelių, pėdų, alkūnių ir pirštų pėdsakai, kurie vėliau buvo tikinčiųjų garbinami. Šiandien tokiais dalykais nebetikima, tačiau man buvo ne kartą istoriniuose regėjimuose parodyta, kaip patriarchų, pranašų, Jėzaus, Marijos ir kai kurių šventųjų pėdos, keliai ar rankos įsispausdavo akmenyje. Tie upės akmenys pasirodė minkštesni ir pamaldesni už žmonių širdis, lemiamą akimirką liudydami tiesą.
Iki šiol nemačiau, kad Jėzus kur nors būtų malšinęs stiprų troškulį, sukeltą baisios agonijos Alyvų kalne. Tik dabar, nustumtas į Kedroną, jis sunkiai atsigėrė keletą gurkšnių, tardamas pranašišką Psalmių vietą, kur kalbama apie gėrimą iš pakelės upelio (žr. Ps 109 (110), 7).
Tuo tarpu budeliai nesiliovė tvirtai laikę Jėzų už virvių. Jiems buvo sunku jį ištraukti viršun, o liepti bristi vandeniu taip pat negalėjo, nes kitame krante buvo išmūryta aukšta siena. Taigi traukdami virves jie nutempė jį atgal, nusileido prie kranto ir stačiu šlaitu išvilko iš vandens. Tai padarę, jie vėl ėmė tempti vargšą Jėzų per tiltą, palydėdami savo veiksmus pašaipomis, keiksmais, stumdymais ir smūgiais. Jo ilgas vilnonis drabužis, pasunkėjęs nuo vandens, lipo Jėzui prie kojų, trukdydamas žingsniuoti, todėl tik perėjęs tiltą Viešpats vėl parkrito ant tako. Budeliai, mušdami virvėmis, atplėšė Jėzų nuo žemės, tuomet, pakėlę jo ilgo rūbo kraštus, užkišo juos už diržo, niekšiškai tyčiodamiesi, esą, štai, kokia graži prijuostė Velykų avinėlio ceremonijai ir t. t.
Dar nebuvo vidurnakčio, kai būrys pasiekė kitą Kedrono pusę. Aš mačiau, kaip keturi budeliai, keikdami ir mušdami, nežmoniškai tempė Jėzų siauru, nelygiu keliu, nusėtu akmenimis ir uolų nuolaužomis, apaugusiu dagiais ir erškėčiais. Patys jie nėjo tuo keliu, o kopė šoniniais takeliais, kurie tai iškildavo virš kelio, tai nusileisdavo žemiau jo. Piktieji šventyklos tarnai, kur tik leido kelio plotis, stengėsi laikytis kuo arčiau Jėzaus. Kiekvienas jų rankoje turėjo po lazdą, kuria visaip baksnojo, durstė ar mušė Viešpatį ir įvairiomis patyčiomis bei įžeidimais skaudino jo mylinčią širdį. Matydami, kaip Jėzaus basas kojas iki kraujo žeidžia aštrūs akmenys, dilgėlės ir erškėčiai, jie pašaipiai juokėsi: „Prastą kelią jam paruošė jo pirmtakas Jonas Krikštytojas“ ir „Kodėl gi neišsipildo pranašo Malachijo žodžiai: „Štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią?“, taip pat „Galėtum prikelti iš numirusiųjų Joną, kad paruoštų tau kelią.“ Po kiekvieno tokio pasakymo šie niekšai pratrūkdavo akiplėšiškai kvatotis, taip paskatindami budelius dar labiau kankinti vargšą Jėzų.
Šitaip varydami Viešpatį miesto link, jie po kurio laiko tai vienur, tai kitur pastebėjo tolumoje išnyrančius žmones – mat gandas apie Jėzaus suėmimą pritraukė nemažai jo mokinių, atbėgusių iš Betfagės ir kitų landynių pasižiūrėti, kaip baigsis jų mokytojui. Jėzaus priešai sunerimo, bijodami galimo užpuolimo mėginant išlaisvinti belaisvį, todėl davė sutartą signalą, kad iš Ofelio priemiesčių atvyktų pastiprinimas.
Būrys dar buvo apie keletą minučių kelio iki vartų, esančių piečiau Šventyklos – toliau kelias per nedidelę miesto dalį, vadinamą Ofeliu, vedė į Siono kalną, kur gyveno Anas ir Kajafas – kai pro šiuos vartus pamačiau išeinant apie penkiasdešimt kareivių, skubančių varovams į pagalbą. Jie nešėsi daug fakelų ir žygiavo pasidaliję į tris būrelius: pirmame suskaičiavau dešimt, paskutiniame – penkiolika karių, taigi viduriniame turėjo būti apie dvidešimt penkis. Jie elgėsi labai įžūliai, triukšmingai ir jau iš tolo džiugiai rėkavo, norėdami pranešti ateinantiesiems apie besiartinančią pagalbą ir pasveikinti juos su pergale. Vos tik pirmasis būrelis susijungė su Jėzaus apsauga, aš pamačiau, kaip Malkus su keletu kitų karių pasinaudoję trumpa sumaištimi slapčia atsiskyrė nuo ariergardo ir nubėgo atgal, į Alyvų kalną.
Išvydę triukšmingą pastiprinimą, fakelų šviesoje išskubantį iš Ofelio, išsisklaidė ir aplink slankioję mokiniai. Kita vertus, baimė ir rūpestis vėl atginė Švč. Mergelę į Juozapato slėnį. Su ja buvo dar devynios šventosios moterys: Morta, Magdalietė, Marija Kleopienė, Marija Salomė, Morkaus motina Marija, Zuzana, Joana Chuzienė ir Salomė. Tuo metu jos buvo piečiau Getsemanės sodo, priešais Alyvų kalną, kur Jėzus paprastai melsdavosi. Kartu su jomis išvydau ir Lozorių, Joną Morkų, Veronikos sūnų, taip pat Simeono sūnų. Pastarasis kartu su Natanaeliu budėjo su aštuoniais apaštalais Getsemanėje, o po to prasidėjus sąmyšiui atbėgo čia. Vyrai buvo atnešę šventosioms moterims žinių. Staiga jie išgirdo riksmus ir išvydo, kaip prie Jeruzalės sienų susijungė fakelais nešini būriai. Švč. Mergelė, suvokusi, kas vyksta, vėl prarado sąmonę ir susmuko ją lydėjusių moterų rankose. Šios šiek tiek atsitraukė atgal, kad išnykus iš akių triukšmingam būriui galėtų ją vėl nunešti į Morkaus motinos Marijos namus.
Tie penkiasdešimt karių buvo atsiskyrę nuo ano trijų šimtų kareivių būrio, kuris per trumpą laiką užėmė Ofelio gatves ir vartus. Mat Judas aukštuosius kunigus buvo įspėjęs, kad Ofelio gyventojai (daugiausia neturtingi amatininkai, padieniai darbininkai, malkų rinkėjai ir vandens nešiotojai, plušėję Šventyklos statybose) esą uoliausi Jėzaus šalininkai, todėl, ko gero, mėgins suimtąjį išlaisvinti. Išdavikas puikiai žinojo, kiek daug šių darbininkų Jėzus buvo paguodęs, pamokęs, sušelpęs ir pagydęs. Kai nužudžius Joną Krikštytoją Išganytojas keliavo iš Betanijos į Hebroną suraminti Jono mokinių, jis buvo apsistojęs kaip tik Ofelyje, kur pagydė daug statybininkų, sužeistų nugriuvus Siloamo bokštui. Po Jėzaus mirties, apaštalams gavus Šventąją Dvasią, daugelis šių žmonių prisijungė prie pirmųjų krikščionių bendruomenių, o vėliau, krikščionims vis labiau atsiribojant nuo žydų ir steigiant savas gyvenvietes, visas slėnis šalia Ofelio iki pat Alyvų kalno buvo užstatytas trobelėmis ir palapinėmis. Kaip tik čia darbavosi ir šv. Steponas. Ofelis buvo išsidėstęs ant kalvos, esančios piečiau Šventyklos. Jį supo mūro sienos. Man jis atrodo ne ką mažesnis už Diulmeną.
Geruosius Ofelio gyventojus pabudino žygiuojančių kareivių riksmai. Jie išskubėjo iš savo trobų ir pasklido gatvėse, klausinėdami sargybinių, kas gi čia vyksta, bet šie, daugiausia visokie niekšai ir padugnės, tik tyčiojosi iš jų ir šiurkščiai varė atgal į namus. Kai galiausiai kažkas su panieka jiems paaiškino: „Mes suėmėme ir dabar vedame Jėzų, tą piktadarį, netikrą jūsų pranašą. Vyriausiasis kunigas padarys galą jo niekšybėms ir atiduos nukryžiuoti“, visą iš nakties ramybės pažadintą priemiestį greitai užpildė raudos ir dejonės. Vargšai žmonės, vyrai ir moterys, bėgiojo po gatves aimanuodami arba klaupėsi ant kelių, ištiestomis rankomis šaukdamiesi dangaus keršto ir šlovindami Jėzaus gerumą. Tačiau kareiviai stumdė juos, mušė, vaikė į visas puses ir varė namo, visaip keikdami Jėzų: „Argi nesakėme, kad jis žmonių kurstytojas?“ Vis dėlto jiems nepavyko visiškai nuraminti gyventojų, nes jie saugojosi, kad jų veiksmai nesukeltų dar didesnio sambrūzdžio, ir todėl stengėsi atlaisvinti tik tas vietas, kur turėjo praeiti būrys.
Tuo metu žiaurioji procesija su iškankintu Jėzumi vis labiau artinosi prie Ofelio vartų. Mūsų Viešpats vėl pargriuvo ant žemės ir atrodė nebegalįs toliau eiti. Vienas gailestingesnis kareivis pasinaudodamas proga tarė: „Argi nematote, kad šis vargšas žmogus nebegali žengti nė žingsnio. Jei norime pristatyti jį gyvą vyriausiajam kunigui, privalome bent šiek tiek atleisti jo rankų pančius, kad krisdamas galėtų pasiremti.“ Kol būrys stoviniavo laukdamas, iki budeliai atlaisvins Jėzaus pančius, kitas gailiaširdis kareivis nuskubėjo prie netoliese stovėjusio šulinio, pasėmė šiek tiek vandens susukta medžio karna (tokias karnas vietoje puodukų šiose vietose paprastai naudodavo kariai ir keliautojai) ir atnešė Išganytojui atsigerti. Jėzus tarė vyrui kelis padėkos žodžius ir paminėjo kažkurią vietą iš pranašų, kur kalbama apie „pagirdymą gyvuoju vandeniu“ ar apie „gyvojo vandens šaltinį“ ‒ gerai neprisimenu. Tai nugirdę, Šventyklos tarnai ėmė plūsti Jėzų ir tyčiotis, esą tegu jis liaujasi tuščiai gyręsis ir piktžodžiavęs, daugiau jis nebegirdysiąs jokio gyvulio, jau nekalbant apie žmogų. Tačiau man buvo apreikšta, kad abiem šiems vyrams, tam, kurio dėka buvo atlaisvinti Jėzaus pančiai, ir tam, kuris atnešė jam atsigerti, buvo suteikta malonė ir jie buvo apšviesti vidine šviesa. Jie atsivertė dar prieš Jėzaus mirtį, o vėliau prisijungė prie krikščionių bendruomenės kaip Išganytojo mokiniai. Aš žinojau jų tuometinius, taip pat ir vėlesnius, krikščioniškus, vardus, tačiau visų šių smulkmenų tiesiog neįmanoma atsiminti – jų man yra per daug.
Pagaliau būrys vėl pajudėjo ir netrukus užkopė iki Ofelio vartų, kur jį pasitiko širdį veriantys gyventojų, išvydusių savo mylimą geradarį, verksmai. Kariams tik su dideliu vargu pavyko sulaikyti iš visų pusių plūstančią minią. Moterys ir vyrai bėgo artyn, puolė ant kelių ir šaukė tiesdami į Jėzų rankas: „Atiduokite mums tą žmogų, atiduokite mums tą žmogų! Kas mums padės varguose, kas mus gydys ir guos? Atiduokite mums tą žmogų!“ Man plyšo širdis matant Jėzų, išblyškusį, subjaurotą, sumuštą, sutaršytais plaukais, šlapiais, purvinais, netvarkingai pakaišytais rūbais, tampomą virvėmis, mušamą lazdomis, varomą įžūlių pusnuogių budelių, panašų į vargšą, bejėgį, aukoti vedamą gyvulį. Įpykę kareiviai sunkiai brovėsi per minią ir gynėsi nuo raudančių Ofelio gyventojų. Šie tiesė į Jėzų rankas, kurias jis pagydė nuo luošumo, meldėsi lūpomis, kurias jis išlaisvino iš nebylystės, verkė akimis, kurioms jis grąžino šviesą.
Jau Kedrono slėnyje prie būrio prisijungė visokie dykinėjantys valkatos. Kai kuriuos jų pritraukė triukšmas, bet dauguma buvo pasiųsti vyriausiojo kunigo šalininkų bei kitų Jėzaus priešų. Jie taip pat šaipėsi ir tyčiojosi iš Atpirkėjo, o įžengus į miestą padėjo kareiviams vaikyti ir plūsti taikius gyventojus. Užkopęs į nedidelę aikštę (Ofelis, kaip minėjau, išsidėstęs ant kalvos), kur mačiau prikrauta daug rąstų, būrys ėmė leistis žemyn, vienų vartų mūro sienoje link. Praėjus vartus jie buvo uždaryti norint sulaikyti iš paskos sekančią minią. Iš čia procesija toliau judėjo slėniu žemyn. Dešinėje stūksojo didelis pastatas, manyčiau, likęs dar iš Saliamono laikų, kairėje buvo Betzatos tvenkinys. Būrys kurį laiką ėjo vakarų pusėn slėnio gatve (ji vadinosi Milo gatvė), po to pasuko šiek tiek piečiau ir stačiais laiptais užlipo į Siono kalną, kur stovėjo Ano namai. Visą šį kelią budeliai nesiliovė šaipęsi ir tyčiojęsi iš Jėzaus, o iš miesto prisirinkę įvairūs padugnės kurstė niekingus Viešpaties varovus dar žiauresniems kankinimams. Nuo Alyvų kalno iki čia Jėzus buvo parkritęs septynis kartus.
Ofelio gyventojai vis dar buvo išsigandę ir nuliūdę, kai nauja eisena vėl sužadino jų gailestį. Tai buvo Jėzaus motina, kuri, vedama šventųjų moterų ir Išganytojo draugų, iš Kedrono slėnio per Ofelį ėjo į Morkaus motinos namus, stovinčius Siono kalno papėdėje. Vos tik gerieji žmonės ją pažino, gatves vėl užplūdo užuojautos verksmai ir dejonės, o aplink Mariją ir jos palydovus susidarė tokia spūstis, kad Jėzaus motina ne ėjo, o buvo minios nešama.
Marija iš skausmo buvo lyg be amo. Atėjusi į Morkaus motinos namus ji taip pat nepratarė nė žodžio, kol nepasirodė Jonas. Ji ėmė jį liūdnai klausinėti apie Jėzų. Šis papasakojo viską, ką matė nuo tos akimirkos, kai su Viešpačiu paliko Paskutinės vakarienės namus, iki pat dabar. Vėliau Švč. Mergelė buvo nuvesta į vakarinę miesto dalį, į Mortos namus, esančius šalia Lozoriaus namo. Moterys ją vedė aplinkiniais keliais, vengdamos tų vietų, kur praėjo Jėzus, nes nenorėjo jos per daug skaudinti.
Petras ir Jonas pradžioje iš tolo sekė būrį, o šiam įžengus į miestą nuskubėjo pas vienus gerus pažįstamus, su kuriais Jonas susibičiuliavo tarnaudamas vyriausiajam kunigui. Jie norėjo rasti būdą, kaip patekti į teismo salę, kur buvo nuvestas jų mokytojas. Tie Jono pažįstami dirbo lyg ir kokiais žydų tarybos pasiuntiniais. Kaip tik dabar jie buvo gavę įsakymą bėgti į miestą, pažadinti Tarybos vyresniuosius bei daugelį kitų ir sukviesti juos į teismo posėdį. Jie mielai sutiko padėti apaštalams, bet nesurado jokio kito būdo, kaip aprengti juos Tarybos pasiuntinių apsiaustais, kad šie užsimaskavę galėtų kartu su kitais pasiuntiniais vykdyti užduotį, o paskui su pakviestaisiais patekti į Kajafo teismo salę. Mat ten buvo susirinkę tik papirkti niekšai, kareiviai ir melagingi liudytojai, ir be Tarybos narių nieko vidun neleista. Kadangi Tarybai priklausė ir Nikodemas su Juozapu Arimatiečiu, taip pat kiti geros valios žmonės, apaštalai pirmiausia nuskubėjo į jų namus, norėdami, kad į teismą pakliūtų kuo daugiau Jėzaus draugų, kuriuos fariziejai, ko gero, tyčia būtų liepę aplenkti. Tuo metu Judas, sekiojamas šėtono, tarsi koks išprotėjęs galvažudys klaidžiojo palei statų skardį į pietus nuo Jeruzalės, kur būdavo metamos visokios atliekos.
