2020 m. spalio 24 d. žurnalas America internete paskelbė Michaelo Seay straipsnį „Palaimintasis Karolis Akutis žiūrėjo „Pokemonus“. Tai mano tipo šventasis“.
Dvi dienos prieš tai OnePeterFive portale paskelbiau straipsnį, kuriame nuspėjau būtent tokią nesąmoningą antraštę. Tada rašiau:
„Kai kalbame apie šventuosius, kuriems teko gyventi naujųjų laikų kultūrinio barbariškumo sąlygomis, turime būti atsargūs, kad kartu su jų šventumu „nekanonizuotume“ ko nors atsitiktinio, susijusio su jų šiuolaikiniu gyvenimu. Nuo šiol taip nutiks gana dažnai. „O, palaimintasis Bobis taip mėgo popmuziką! Argi ne puiku, kad dabar popmuzika yra šventumo dalis, ir tiesiog nesvarbu, ko tu klausaisi ar pagal ką šoki?“ arba „Šventoji Siuzi mėgo vaikščioti su treninginėmis kelnėmis ir rožiniais marškinėliais! Manau, kad nebėra svarbu, kaip rengiesi“. Galima įsivaizduoti įvairiausių tokių scenarijų ir klaidingų išvadų.“
Mokytojams dažnai tenka susidurti su mokiniais, kurie sako, kad viską, kas susiję su kanonizuotu šventuoju (arba šventu asmeniu), reikia mėgdžioti arba laikyti idealu. „Bet juk tas ir tas mėgo šiuolaikinę krikščionišką muziką, jausmingas giesmes, sentimentalius filmus, Thomo Kinkade'o paveikslus, manga komiksus ir t. t., ir jis buvo šventasis. Vadinasi, tokie dalykai turi būti puikūs, ir jūs negalite turėti jokių argumentų prieš juos!“
Dievas dirba su tuo, kas esame savo žmogiškąja prigimtimi bet kuriuo metu; Jis dirba su mūsų turimomis savybėmis, gebėjimais ir talentais. Dievas priima mūsų žmogiškąją prigimtį su jos netobulumu ir, jei mes to norime, pašventina mūsų sielas, o tai nereiškia, kad reikia ištaisyti visas prigimtines proto ar kūno ydas, kartais tai reiškia palikti tam tikras ydas kaip silpnybes, per kurias gali triumfuoti Jo galia. Iš tiesų net didysis apaštalas Paulius kalbėjo apie „dyglį kūne“, nuo kurio jis maldavo Viešpatį jį išvaduoti, bet Dievas to neleido (žr. 2 Kor 12, 6-7). Kalbant apie aptariamą klausimą, jei kas nors turi prastą skonį muzikai, menui ar literatūrai arba neturi jokio skonio, arba turi ribotą išsilavinimą, žinome, kad Dievas vis tiek gali vesti tą žmogų prie savęs, veikdamas šių ribotumų ribose, bet ne dėl jų. Gerai įsidėmėkite: vien dėl to, kad jie netrukdo Dievui veikti, jie nenustoja būti ribotumais, t. y. tobulintinais žmogaus prigimties trūkumais.
Toks šventasis palaipsniui atsikratys bet kokių nuodėmingų potraukių. Tačiau Dievas paprastai nepadarys neraštingo žmogaus Rodo universiteto mokslininku ar puikiu menininku, kad ir koks dosnus Jis būtų savo aktualiosios ir pašvenčiamosios malonės dovanomis. Net ir būsimam šventajam prireiktų tikro tokios žmogiškosios prigimties ugdymo ir realių pastangų, kad jis patobulėtų šiose srityse. Tai nėra malonės darbas – bent jau nebūtinai.
Visais atžvilgiais šventumo reputaciją turintį asmenį laikyti pavyzdžiu (arba pasiteisinimu) yra prigimties ir malonės supriešinimas, antgamtinės tvarkos neatlygintinumo neigimas, gana paplitęs mūsų laikais, į bažnytinę kraujotaką patekęs iš de Lubaco ir Rahnerio. De Lubacas ir Rahneris sugriauna skirtumą, matydami malonę visur ir visuose daiktuose; negalima rasti jokios tikrovės, kuri nebūtų „visada jau“ nukreipta į Karalystę. Taip optimistiškai mąstant tampa sunku ar net neįmanoma atskirti to, kas būdinga tikėjimo, vilties ir meilės tvarkai, nuo to, kas būdinga moralinėms ir intelektualinėms dorybėms arba vaizduojamajam menui ir kultūriniam gyvenimui (įskaitant meninius gebėjimus ir gerą skonį). Iš žmonijos istorijos akivaizdu, kad šios tvarkos yra nepriklausomos: kai kurie didžiausi genijai buvo pagonys (Sokratas, Platonas, Aristotelis), o kai kurie didieji šventieji buvo neišsilavinę ir paprasti žmonės (durininkai, elgetos, kareiviai ir t. t.).
Šį skirtumą nesunku įžvelgti, kai suprantame, kad sielos galios tobulinamos įpročiais, kurie būna dvejopi – įgimti ir įskiepyti, ir kad intelektinė dorybė, vadinama menu, gali vystytis ir egzistuoti šiek tiek nepriklausomai nuo moralinių dorybių ir atvirkščiai (kaip paaiškinu čia). Štai kodėl galime turėti puikių meno kūrinių iš netikinčių hedonistų ir makabriškų trečiaeilių trivialybių iš geranoriškų tikinčiųjų.
Vis dėlto egzistuoja „požeminis“ ryšys, nes šventi žmonės paprastai atstumia tai, kas baisiai negražu ar neverta Dievo. Pavyzdžiui, nors šventas žmogus gali toleruoti keletą liaudies dainų, atliekamų gitara, jis atšoks nuo trankaus pankroko koncerto; nors ir noriai žiūrėtų kai kuriuos klasikinius filmus, jis niekada neterštų savo sielos pusiau pornografiniais ir smurtiniais filmais, kurie tapo norma dekadentiškuose šiuolaikiniuose Vakaruose. Nors jis galėtų draugiškai pasikalbėti su protestantais, tikėdamasis atvesti juos į katalikybę, jis atsisakytų posusirinkiminio laikotarpio ekumenizmo, kuris skamba taip: „Mums visiems gerai, kaip yra“; jis tikėtų Katalikų Bažnyčios unikalumu ir reikalingumu ir suprastų reliatyvizmo ir indiferentizmo klaidą. Jis labai gerbtų liturginę tradiciją, kiek ją supranta, ir niekada negalėtų jos niekinti, kaip tai darė septintojo dešimtmečio liturginiai reformatoriai. Būtent dėl tokių priežasčių kai kurios pastarųjų dešimtmečių beatifikacijos ir kanonizacijos tradiciniams katalikams kelia sąžinės problemų.
Doktrininės painiavos amžiuje mes remiamės tuo, kas tikra ir aišku, o ne tuo, kas trapu ir dviprasmiška. Taip pat katalikai kaip į pavyzdžius ir užtarėjus pirmiausia turėtų žvelgti į tuos šventuosius, kurių šventumas yra herojiško dydžio, ryškiai spindi, patvirtintas daugeliu didžių stebuklų ir kurių žmogiškasis charakteris išsiskiria gerai apgalvotu pasaulio gėrybių ir blogybių vertinimu.
