Pirmoji dalis – ČIA.
Kristaus išpažinimas privalo reikštis ne vien žodžiais, bet ir bendradarbiavimu su juo žmonių išganyme. Išganytojo pradėtas darbas po šiai dienai tęsiamas kovojančios Bažnyčios: popiežiaus, vyskupo, kunigų... Kiekvienas dvasiškis savo pašaukimu yra sielų gelbėtojas. Mes turime pareigą laimėti dangui žmonių kuo daugiausia. Bet mes tame reikale žymia dalimi priklausome nuo jūsų pagalbos.
Pirmais amžiais pasaulionių apaštalavimas buvo galinga priemonė krikščionybei plisti. Dvasiškijos buvo maža; bet daugel moterų ir vyrų, kurie padėdavo Kristaus apaštalams platinti Evangeliją, vieni užleisdavo savo namus pamaldoms laikyti, nes dar nebuvo bažnyčių; antri kunigus išlaikydavo savo turtais ar surinktomis aukomis; treti asmeniniais patarnavimais sutaupydavo jiems laiko apaštališkiems darbams; ketvirti jų priežiūroje mokė pagonis tikybos; kai kas savarankiškai skelbė Kristaus mokslą...
Jaunos Bažnyčios nariai visai nemanė užsidaryti ar atsiskirti nuo pasaulio; priešingai, jie visi buvo prisisunkę vienos minties: mes norime, mes turime, mes padarysime, kad pasaulis pasiduotų krikščionybei. Kiekvienas krikščionis Bažnyčios reikalą laikė savo dalyku; dėl jo buvo pasiryžęs su džiaugsmu paaukoti savo gyvybę. Pirmieji krikščionys degė karšta liepsna, kuri kaitindavo ir uždegdavo kitus. „Jų balsas išėjo į visą žemę ir jų žodžiai iki žemės skritulio kraštų“ (Rom 10, 18).
Tas visuotinis sąjūdis sukėlė kruviną krikščionių persekiojimą; bet jų atsparumas, nebijojimas nei grėsmės, nei bausmės iškovojo krikščionybei laisvę. Kristaus karalystė labiau auga teisiųjų kančiomis negu žodžiais ir darbais. Grūdai tik tada išduoda vaisių, kai pasėti žemėje sunyksta; taip krikščionybė įsigali, kai, pakeldama sunkumus, nepalaužiamu kantrumu laikosi Kristaus. „Kankinių kraujas yra krikščionių sėkla“.
Kada Kristaus Bažnyčia džiaugiasi ramybe, bendradarbiavimas tarp kunigų ir pasauliečių nėra taip labai reikalingas; bet jis būtinas audros metu, kaip dabar kad yra. Jei draudžiama leisti laikraščius, ar bent kurias knygas, jei neleidžiama dirbti organizacijose, jei išvaroma tikyba iš mokyklų, stropiai darykite, ką tik aplinkybės leidžia: bažnyčiose atsidėję klausykite pamokslų, namuose teikite vaikams gausių pamokymų, jaunimą raginkite tarnauti Dievui ir Tėvynei, atnaujinti visa Kristuje...
Audringais laikais Petro laivas mėtomas ir semiamas bangų. Kai jo vairininkas Pijus XI apvainikuotas laimino „miestą ir pasaulį“, minioje staiga iškilo vėliava su blizgančiu įrašu: „Ar Kristus, ar mirtis“. Tas popiežius savo prakalbomis bei raštais be paliovos šaukė S.O.S., pasauliečius ragino bendradarbiauti su hierarchija Bažnyčios gelbėjime ir saugotis mirties be Kristaus. Niekas neturite teisės snapsoti, skųstis blogais laikais, laukti geresnių, nė piršto nepajudinę jiems gerinti.
Dabarties vyriausybių atskiriamos Bažnyčia nuo valstybės; centro įstaigos nebėra tikybinių reikalų rūpintojos. Bet viešosios valdžios dalis priklauso piliečiams; taip jūs darotės atsakingi už visuomenės dvasinius reikalus. Kiekvienas krikščionis, ypač pareigūnai, turite daryti galimos įtakos tikinčiųjų teisėms ginti. Deja, dažnai tie žmonės, kurių pareiga užtikrinti visuomenei teisingumą, be kurio negalimas tvarkingas gyvenimas, esate bailūs kiškiai; jums terūpi savo kailis; o kai kas virstate savųjų skriaudėjais, smaugėjais, plėšriaisiais vilkais avių kailyje.
Karaliaus Kristaus ministeris pirmininkas, apaštalų kunigaikštis šv. Petras visiems krikščionims sako: „Jūs esate karališkoji kunigystė... kad skelbtumėte dorybes to, kurs jus pašaukė iš tamsybių į stebėtiną savo šviesą“ (1 Pt 2, 9). Kaip kiti savo tautinius ir tarptautinius vadus, taip jūs turite kelti aikštėn Kristaus asmenį, garsinti jo mokslo kilnumą. Dievui dėkui, visuose sluoksniuose ima rastis tikinčiųjų, kurie ryžtasi mesti baimę, imtis kovos prieš netikėjimą ir deformavimą šeimyninės, profesinės ir socialinės sąžinės.
Privalote visi griebtis žygių, kiekvienas pagal savo sugebėjimus. Kam Dievas davė daugiau išminties, panaudokite savo žinias nemokantiems pamokyti, abejojantiems patarkite; rimtieji sudrauskite pikta darančius; įtakingieji savo įtaka paremkite kunigą bažnytiniuose jo darbuose; turtingieji duokite aukų katalikų reikalams ar vargšams sušelpti...
Būdamas ištikimas Kristaus mokinys, geras Bažnyčios vaikas, rasi priemonių, kaip tu pagal vietos ir laiko sąlygas galėsi padėti dvasiškijai sunkiame jos apaštalavime, traukiant žmones po savo Vado vėliava, prie šv. Mišių, sakramentų, maldos... Štai pamatas dvasiniam apaštalavimui, bendradarbiaujant su kunigais tikybos ugdyme...
Jeigu nieko kito nebegalėtum padaryti, tai bent melskis už paklydėlius, kad Viešpats apšviestų jų protą, sustiprintų valią grįžtis į Dievą, kad pats nieko nepapiktintum, o šviestum gražiu savo pavyzdžiu ir trauktum kitus į tiesą, šviesą, gėrį, grožį... To niekas sutrukdyti negali. Kristus visiems įsakė: „tegul jūsų šviesa taip šviečia žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir garbintų jūsų Tėvą, kurs yra danguje“ (Mt. 5,16).
„Todėl, - kaip sako Pijus XII- tvirti tikėjimu, džiaugdamies viltimi, prieš Kristaus kryžiaus priešus statykite kilnios sielos stiprumą ir, ramia ištverme nukentėdami skriaudas, patys jų nedarydami, padarykite, kad padedant Dievo malonei, su kuria visa galime, be kurios negalime nieko, elgesio malonumas imtų viršų ant įžūlumo, meilė - ant sauvaliavimo, tyras tikėjimas — ant bedievybės“ (In Baltica regione).
***
Mieli dieceziečiai! Jau kiek atslūgus nuotaikai, bet dar nepraėjus pavojui padarykime sąžinės apyskaitą, kaip išgyvenote kritingus metus. Mūsų šviesuomenė, ypač laisvamaniai, silpnai laikė kvotimus. Žymi dalis dailininkų, poetų, rašytojų, profesorių, mokytojų, valdininkų, pareigūnų... buvo lyg apsvaigę: vieni pliauškė prieš Dievą, kiti vengė Bažnyčios, treti bijojo susitikti kunigų; kai kas slapčia ėjo pas vyskupą... „Ne kad jus sugėdinčiau, aš tai rašau, bet įspėju jus, kaip mylimiausius savo vaikus“ (1 Kor 4, 14).
Geriausiai bandymus išturėjo katalikiškas jaunimas: ateitininkai - studentai ir moksleiviai, pavasarininkai, net angelaičiai... Jaunuomenės tarpe mes turime ir karžygių, ir kankinių. Didelė mūsų parama buvo šiaip jau žmonės; jie gynė klebonijas, bandė išlaisvinti suimtus kunigus, slapstė persekiojamus, parūpino jiems saugią vietą... Bažnyčios vardu visiems geros valios žmonėms tariu viešą padėką.
Ypatingu paslaugumu pasižymėjo moterys. Tai tikros Veronikos, šluosčiusios mums prakaitą nuo kaktos. Katalikai! Izraelitų ir mahometonų tikėjimai yra vyrų tikybos: jų moterys beveik nesilanko šventyklose. Kristaus mokslas yra visuotinis, lygiai privalomas vyrams bei moterims. Vyrai! Nedarykite krikščionybės moterų privilegija, nesiduokite savęs joms pralenkti.
Tikybos likimas pareina ne vien nuo kunigų, bet ir nuo tikinčios visuomenės, ypač nuo vyrų, kurie tvarko viešą gyvenimą. Greit paplito krikščionybė pagonių tarpe, nes krikščionys lenktyniavo tikybos platinime. Pasikeitė laikai: dabar plinta netikėjimas. Ką tik viešai buvo neigiamas Dievas, Kristaus asmuo vadinamas pasakišku, naikinamos tikybinės šventės, draudžiamas tikybos pasireiškimas už bažnyčios sienų...
Jos atstovai buvo laikomi beteisiais: vyskupas, kaip ir katedros zakristininkas, vienodai pasuose buvo užrašyti „kulto tarnais“... O ne vienas krikščionis vis dar nerodo tinkamo susirūpinimo, tebesilaiko nuomonės, jog tikyba - dvasininkų reikalas. Pagalvokite, kas būtų buvę, jei tokia kryptis būtų ilgiau užtrukusi? Juk būtų išaugusi nauja karta be tikėjimo!
Kam brangus savo ir kitų išganymas, pagaliau žmoniškas gyvenimas, tas turi būti Kristaus apaštalas bent savųjų tarpe. Taip tvarkykitės, kad išliktumėte katalikais, nors sumažėtų kunigų skaičius, nors jų visai netektumėt, kaip tai yra buvę Japonijoje. Būkite patys „karališkoji kunigystė“. Atsiminkite, jog katalikų tikyba, už kurią nieko nėra brangesnio, buvo išlaikyta su ryžtingiausia ištverme tarp daugybės atmainų.
Todėl nekrypdami nuo seniau praminto tako, gerbkite tikėjimą širdim, išpažinkite žodžiais ir darbais, kad jį nepažeistą perduotumėt savo vaikams ir vaikų vaikams. Visi, kas kiek išsigali, būkite apaštalais; ypač motinos sėkite ir ugdykite dangiškąją Evangelijos sėklą savo vaikų krūtinėje. Visiems bus aišku, kad taip jūs labai žymiai patarnausite Bažnyčiai, savo tautos garbei ir išsilaikymui.
Raginu abiejų lyčių vaikus ir jaunimą visuomet atsiminti Dievą ir, laikantis aukščiausio įstatymo, augti pamaldžiais, veikliais ir skaisčiais, įvykdyti geriausias į jus dedamas viltis... (Pijus XII). Juo labiau stengiamasi jus atitraukti nuo bažnyčios, juo gausiau veržkitės į pamaldas, klausykite Dievo žodžio. Tai jums atstos katekizmą, tikybinį laikraštį bei kalendorių, ko šiandien irgi stinga.
Visi dažniau eikite šv. Sakramentų, semkitės stiprybės iš Kristaus šaltinių, bažnytinę nuotaiką neškitės į namus; tikybinę atmosferą skleiskite savoje aplinkoje; užtarkite kunigus, atsiminkite vyskupą... Taip elgdamies, susilauksite Karaliaus Kristaus pripažinimo: „Gerai, gerasis ir ištikimasis tarne! Kadangi tu buvai ištikimas ant nedaugelio, aš ant daugelio tave pastatysiu; įeik į savo Viešpaties džiaugsmą“ (Mt 25, 21). Amen.
Panevėžys, 1943.II.1
