Pasitaiko atvejų, kai katalikų kunigas gatvėje susilaukia pajuokos, nepadorių frazių, o kartais net spjūvio į veidą, tačiau tai būna retos išimtys. Dauguma žmonių vertina, kad kunigas vaikšto apsirengęs ne pasaulietiškai, o savo luomo rūbu. Labai dažnai žmonės kunigui dėkoja, kreipiasi į jį svarbiu reikalu, nori pasikalbėti, atlikti išpažintį, prašo patarimo, užtarimo maldos, palaiminimo ir t. t. Jį užkalbina ir nemažai elgetų, varguolių, žmonių iš „periferijų“ – tokie retai kreipiasi į civiliškai apsirengusį dvasininką.
Deja, daugiausia paniekos sutana – o kartu ir katalikų kunigystė – sulaukia iš pačios Romos. 2023 m. spalio 25 d. popiežius Pranciškus, kreipdamasis į Sinodo apie Bažnyčios sinodiškumą dalyvius, eilinį kartą – ir visiškai neatsižvelgdamas į kontekstą – užsipuolė jaunus seminaristus:
„Užtenka nueiti į bažnytines siuvyklas Romoje ir išvysime skandalingą vaizdą – jaunus kunigus, besimatuojančius sutanas, skrybėles, albas arba kitus puošnius drabužius.“
Žinoma, šioje srityje irgi būna piktnaudžiavimų, bet derėjo tai patikslinti, o ne apskritai pasmerkti sutanas nešiojančius jaunus kunigus. Savito katalikų kunigo drabužio – sutanos atmetimas dar niekada neatnešė Bažnyčiai nieko gero, greičiau priešingai. Minėtas Popiežiaus pasisakymas reiškia dar vieną smūgį katalikiškai kunigystei, ypač jauniems kunigams, kurie nebepriklauso nevaisingai 68-ųjų kartai.
Šv. Pijaus X brolijos įkūrėjas arkivysk. Marcelis Lefebvre‘as nepasidavė po Vatikano II Susirinkimo kilusiam įnirtingam troškimui naikinti visa, kas yra katalikiška. Jis skelbė tai, ką Bažnyčia visada skelbė, todėl primygtinai patarė savo dvasiniams sūnums ir visiems katalikų kunigams nešioti sutaną:
„Išdidžiai nešiokite savo abitą, sutaną, kuri pasauliui skelbia mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, ir nieko nebijokite – su jumis yra gerasis Dievas, jo angelai ir dangaus šventieji, taip pat visi tie, kurie nešiodami savo abitą pašventino save bei daugelį kitų.“
Dar 1963 m., gerokai prieš Šv. Pijaus X brolijos įkūrimą, jis, būdamas Šventosios Dvasios Tėvų generalinis vyresnysis, kalbėjo:
„Savo sutana, savo tikėjimu kunigas yra tarsi gyvas pamokslas. Tai, kad vis rečiau gatvėse galime pamatyti kunigą, ypač didžiuosiuose miestuose, reiškia Evangelijos skelbimo sunykimą. Tai dar vienas iš pragaištingų Revoliucijos vaisių.“
Už šiuos aiškius, katalikiškus žodžius mūsų Įkūrėją anuomet labai kritikavo prancūzų vyskupai, nebenorintys girdėti tiesos, nors jis tik pakartojo tai, ko norėjo Bažnyčia ir ko paprasčiausiai reikalavo bažnytinė teisė.
Jau keletą metų Bažnyčioje vyksta daugelį stebinantis reiškinys: vis daugiau jaunų dvasininkų – ypač Jungtinėse Valstijoje, Afrikoje ir Azijoje, kiek mažiau Europoje – atsigręžia į Tradiciją ir ima nešioti sutaną. Mieli jaunieji mano broliai, ramiai ir toliau nešiokite savo sutaną, šitaip liudydami pasauliui Kristų, tikrą katalikišką kunigystę, sveiką asketinę dvasią ir kunigiškas dorybes! Mes, dvasininkai, nesame pasauliečiai, todėl neturime rengtis pasaulietiškais rūbais, neturime išsiginti savo luomo, savo pasišventimo Kristui.
Nešiokite sutaną, ji nubaido blogį! Nešiokite sutaną, ji yra katalikų tikėjimo išpažinimas! Nešiokite sutaną, ji yra be galo veiksmingas apaštalavimas mūsų laikais. Jeigu esate jau nebe jaunas kunigas, išdrįskite vėl apsivilkti savo abitą, jis jus vaisingai atnaujins. O jeigu esate vyskupas, renkitės viešumoje kaip vyskupas ir nebesislėpkite. Sutana ir pagarba kunigystei, pagarba Bažnyčiai ir Kristui tikrai sugrįš, net ir į Vatikaną. Nors po Vatikano II Susirinkimo įsigalėjusi apgailėtina ir bevaisė dvasia dabar yra pasiekusi savo viršūnę, ji neabejotinai greitai išsikvėps!
