Jono evangelijos 6-as skyrius paprastai yra pagrindinis katalikų mokymo apie Eucharistiją šaltinis: Mišių aukos metu duona ir vynas virsta tikruoju Jėzaus Kristaus kūnu, krauju, siela ir dievyste, skirtais priimti tikintiesiems. Tai yra mūsų tikėjimo šaltinis ir viršūnė ir, ko gero, pagrindinis dalykas, skiriantis mus nuo beveik visų kitų tikėjimų planetoje. Todėl labai svarbu suprasti Jono evangelijos 6 skyrių (kaip ir kitas Šventojo Rašto nuorodas į Eucharistiją).
Pirmosiose 15-oje 6 skyriaus eilučių aprašomas stebuklas – penkių duonos kepalėlių ir dviejų žuvų padauginimas, kad būtų pamaitinta minia. Tai svarbus fonas tam, kas įvyks, nes Jėzus pasinaudoja šiuo neseniai įvykusiu stebuklu kitą dieną, kai sako miniai: Jis sako: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs“.“
Tada minia prašo Jėzaus ženklo, kad galėtų Juo tikėti:
Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“. Jie dar klausė: „Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi?
Žmonės prašo ženklo, o Kristus atsako pateikdamas palyginimą su mana, kurią žydai gavo dykumoje, ir teigia, kad Dievas duos dar geresnės duonos už tą, kurią davė Mozė. Jis duos duonos iš dangaus, kuri atneš pasauliui gyvybę – tai ir bus ženklas.
Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“.
Gyvybę pasauliui? Minia sako: „Žinoma, mes norime tos duonos!“ „Tada jie ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“.
Jėzus atsako tuo, ką pavadinsiu pirmuoju „Aš esu“: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.“
Čia Kristus tiesiogiai lygina save su duona. Dar svarbiau, su gyvybę teikiančia duona, kurią valgė žydai, valdant Mozei. Tačiau tai vis tiek dar galima laikyti metafora: tikėdami Jėzų gauname tikrąją gyvybę teikiančią duoną. Tai nereiškia, kad valgome tikrą duoną.
Tačiau net ir šiame pirminiame palyginime minia ima murmėti dėl šio mokymo:
Tada žydai ėmė murmėti, kad jis pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus“. Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: 'Aš esu nužengęs iš dangaus'?“
Atrodo, jiems nepatiko, kad Jis vadina save „gyvąja duona“ arba kad tvirtina nužengęs iš dangaus. 43-oje eilutėje Jėzus liepia jiems liautis murmėti, o 48-50 eilutėse Jis pakartoja tai, ką buvo ką tik pasakęs:
Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų.
Čia mes sutinkame antrąjį „Aš esu“.
Visoje šioje kalboje Kristus naudoja palyginimą apie maną dykumoje, ir svarbu atminti, kad Senojo Testamento simboliai niekada nebūna tokie dideli, kaip jų išsipildymas Naujajame Testamente. Marija yra didesnė už Ievą, Kristaus auka yra didesnė už Abraomo atliekamą Izaoko aukojimą, o mana, kurią duos Kristus, bus didesnė už tą, kurią Mozė gavo dykumoje – o ne jai lygiavertė.
51-oje eilutėje viskas tampa labai įdomu, ir jūs turite į ją įsigilinti žodis po žodžio. Kristus tuoj pat pakartoja tai, ką sakė ką tik 48-50 eilutėse, ir mes išgirstame trečiąjį „Aš esu“:
„Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“.
Šį kartą Jėzus kalba daug aiškiau: Jis tiesiogiai jiems sako, kad Jo kūnas yra duona iš dangaus, naujoji mana, kuri suteiks pasauliui gyvybę. Vis dar manote, kad tai tik analogija? Minia tikrai taip nemanė: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“
Jei tai buvo tik analogija, kodėl miniai buvo sunku tai suvokti? Kodėl nuo „Duok mums duonos!“ pereita prie „Ką? Valgyti jo kūną?“ Ir kodėl Jis tris kartus pakartojo, kad Jis yra duona? Atsakymas į šiuos klausimus slypi žodžiuose, kuriuos Kristus vartojo, ir tame, kaip tiesiai Jis tai sakė.
Evangelijose iš tiesų yra vietų, kur Kristus kalba hiperbolizuodamas. Prisiminkime Mato 5, 29 eilutę, kai Jis sakė žmonėms, kad geriau būtų išlupti akį, negu leisti, kad dėl jos nusidėtum. Niekas Jo nesuprato klaidingai, galvodami, kad reikia išsidurti akį. Niekas neišėjo sakydamas: „Šis mokymas per sunkus, negaliu sekti žmogumi, kuris to iš manęs prašo“. Tačiau Jono evangelijos 6-ame skyriuje Kristaus vartojami žodžiai ir minios reakcija aiškiai rodo, kad Kristus kalbėjo pažodžiui, o ne hiperbolizuotai ar metaforiškai.
Visame Jono knygos šeštame skyriuje veiksmažodis „valgyti“ pavartotas 12 kartų, apibūdinant manos valgymą dykumoje, gyvybės duonos valgymą ir Kristaus kūno valgymą. Iki 54-os eilutės Evangelijos originalo graikiškame tekste veiksmažodis buvo tas pats: φάγω („phago“), kuris reiškia „valgyti“. Tačiau 55-oje eilutėje, kai minia jau yra sumišusi ir murma, Kristus pakeičia vartojamą veiksmažodį į τρώγω („trógó“), kuris reiškia „graužti, kramtyti, traiškyti“. Jis taip pat verčiamas kaip „žiaumoti“ [1].
Kas valgo [graužia, kramto, traiško, žiaumoja] mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.
Pagalvokite apie įvykių seką. 52-oje eilutėje Kristus sako miniai, kad jie turi „valgyti“ Jo kūną. Minia tiesiogiai to klausia 53-oje eilutėje, o ką Jėzus daro, kad atsakytų į jų klausimą 55-oje eilutėje? Jis nesako: „Ne, tai buvo tik analogija, jūs iš tikrųjų nevalgysite mano kūno“. Vietoj to, Jis dar kartą pabrėžia savo žodžius, pakeičia veiksmažodį ir sako: taip, jūs iš tiesų turite „kramtyti“ arba „žiaumoti“ mano kūną. Šiuo atveju Jėzus žengia papildomą žingsnį, kad klausytojai nepraleistų Jo žinios.
Kitas tiesioginis ir provokuojantis žodis, kurį Kristus šiame skyriuje pavartoja septynis kartus, yra žodis „mėsa“. Kai kuriuose Biblijos vertimuose šis žodis užrašytas kaip „kūnas“, tačiau jei skaitysite graikišką tekstą, jis yra σάρκα („sárka“ arba „sarx“), kuris pažodžiui verčiamas kaip „mėsa“, o bendrinis graikiškas žodis „kūnas“ yra σώμα („sóma“). Jis net yra graikiško žodžio „mėsėdis“ šaknis: σαρκοβόρος (sarkovóros).
Taigi Kristus sako „kramtyti“ Jo „mėsą“, ir miniai sunku su tuo sutikti: „Tai išgirdę, daugelis jo mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“
Ir čia jie iš tikrųjų palieka Kristaus mokinystę: „Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo“.
Taigi skaitant 6-ąjį Jono evangelijos skyrių tampa aišku, kad minia, tie, kurie asmeniškai girdėjo Jį kalbant apie Gyvybės duoną, suprato Kristų sakant, kad jiems reikia valgyti Jo tikrąjį kūną. Kitaip kodėl jie būtų pasitraukę? O jei jie nesuprato, kodėl Jėzus nepasistengė paaiškinti ir leido jiems atsiskirti Jo nesupratus? Jie tiksliai žinojo, ką Jis turėjo omenyje, kaip ir visi ankstyvieji krikščionys, rašę šia tema.
Ankstyvųjų Bažnyčios tėvų raštai tvirtai patvirtina katalikiškąjį aiškinimą. II a. apie tai rašė Ireniejus, Justinas kankinys, Ignotas Antiochietis ir Klemensas Aleksandrietis; III a. apie tai rašė Origenas, Hipolitas ir Tertulijonas; o ankstyvųjų krikščionių, kurie tikėjo, kad Kristus norėjo pasakyti, jog mums reikia valgyti Jo kūną, sąrašą galima tęsti ir tęsti. Po apaštalų, šie žmonės geriausiai žinojo, ką Jėzus turėjo omenyje ir jie būtų greitai ištaisę bet kokius nesusipratimus ar erezijas, kilusias dėl neteisingo aiškinimo. Štai tik kelios citatos iš ankstyvųjų krikščionių tėvų:
„Jei Viešpats būtų kilęs ne iš Tėvo, kaip Jis galėtų teisėtai imti duoną, kuri yra tos pačios kilmės kaip ir mūsų, ir išpažinti, kad ji yra Jo kūnas, bei tvirtinti, kad taurėje esantis mišinys yra Jo kraujas?“ (šv. Ireniejus Lionietis, Prieš erezijas 4, 33-32 [189 m. po Kr.]).
„Tik įsižiūrėkite į tuos, kurie kitaip mano apie Jėzaus Kristaus malonę, nužengusią pas mus: kokie jie priešingi Dievo mintims! [...] Jie atsisako Eucharistijos bei maldos, nes nepripažįsta, kad Eucharistija yra mūsų išganytojo Jėzaus Kristaus kūnas, kentėjęs už mūsų nuodėmes ir Tėvo maloningiausiai prikeltas iš numirusių. Šitaip tie, kurie atmeta Dievo dovaną, miršta beprieštaraudami.“ (šv. Ignotas Antiochietis, Laiškas smirniečiams 6, 2-7, 1 [110 m. po Kr.]).
„Eucharistijos duona ir vynas prieš šventą šlovingosios Trejybės šaukimąsi yra paprasti duona ir vynas, tačiau po šaukimosi duona tampa Kristaus kūnu, o vynas - Kristaus krauju.“ (šv. Kirilas Jeruzalietis, Katechetinės paskaitos 19:7 [350 m. po Kr.])
„Pažadėjau jums [naujiesiems krikščionims], kurie dabar esate pakrikštyti, pamokslą, kuriame paaiškinsiu Viešpaties stalo sakramentą. [...] Ta duona, kurią matote ant altoriaus, pašventinta Dievo žodžiu, yra Kristaus kūnas. Ta taurė, tiksliau, tai, kas yra toje taurėje, pašventinta Dievo žodžiu, yra Kristaus kraujas. (šv. Augustinas, 227 pamokslai [411 m. po Kr.])
Daugelis pasakys, kad didžioji šio straipsnio dalis yra nereikšminga, nes Kristus greičiausiai pats nekalbėjo graikiškai, todėl graikiško teksto analizė yra nenaudinga. Tačiau jei tikime, kad Evangelijų autoriai buvo įkvėpti Šventosios Dvasios, galime pažvelgti į kalbos, kuria jie rašė, niuansus bei ypatumus ir pasitikėdami žinoti, kad ji atspindi žodžius, kuriuos Kristus kalbėjo aramėjiškai ar hebrajiškai. Be to, tekstas graikų kalba nesudaro viso argumento, kaip ir nėra nereikšmingas, kaip jau ne kartą išdėsčiau, remdamasis argumentu „Aš esu“, ankstyvųjų krikščionių tikėjimu ir tuo, kad Jėzaus laikų žmonėms šis mokymas pasirodė sunkus ir jie pasitraukė, ko nebūtų atsitikę, jei tai būtų buvęs tik simbolis.
Jei skaitysite Jono evangelijos 6 skyrių, pasinaudodami tokiu paprastu įrankiu kaip Google vertėjas ir perskaitysite bet kurių ankstyvųjų krikščionių raštus šia tema, suprasite, kad katalikų mokymas apie tikrąjį Kristaus buvimą Eucharistijoje yra visiškai neginčijamas ir kyla tiesiogiai iš Šventojo Rašto.
[1] Dominic, A Project. The Bible versus the Catechism?: a Controversy. Lulu.com, 2004. 205 psl.
