Konservatyvių ir tradicijai prijaučiančių katalikų interneto svetainių, tinklaraščių ir naujienų platformų apžvalga atskleidžia keletą kontroversiškų temų: transseksualumas, LGBTQ darbotvarkė, kaip suprasti (ar apskritai įmanoma suprasti) Vatikano II Susirinkimą ir iš Romos ateinančius sprendimus, bei kaip skleisti Kristaus žinią pasimetusiame pasaulyje.
Amžinas katalikiškas patarimas tikintiesiems – susidaryti tvirtą maldos sistemą. Tradicinėje Dievo tarnyboje randame primos valandą. Deja, ši oficija buvo panaikinta Pauliaus VI liturginių reformų metu ir neatstatyta Valandų liturgijoje. Tarp daugybės tikėjimą maitinančių primos valandos ypatybių yra Romos martirologo skaitymas.
Šiais laikais, persmelktais kalbų apie „lyties keitimą“, katalikas, skaitantis Romos martirologą, gaus pribloškiančių priminimų apie žmogaus kūną ir sielą. Pavyzdžiui, spalio 28 d. susiduriame su šiuo įrašu:
Romoje, šventieji kankiniai Kirilas ir Anastazija Vyresnioji, mergelė. Valerijono persekiojimo metu, valdant prefektui Probui, Anastazija buvo surišta grandinėmis, sumušta, deginama ugnimi ir plakama, o kadangi ji nepajudinamai išpažino Kristų, jai buvo nupjautos krūtys, išrauti nagai, išmušti dantys, o rankos, kojos ir galva atskirti nuo kūno. Pasipuošusi savo kančiomis kaip daugybe brangakmenių, ji nuėjo pas savo Sutuoktinį. Jos prašomas Kirilas davė jai atsigerti vandens ir už tai tapo kankiniu.
Kad ir koks šokiruojantis būtų šis trumpas įrašas, jis yra tik viena iš daugelio šioje knygoje esančių istorijų.
Įrašas apie Kirilą ir Anastaziją gali ne tik sukrėsti šiuolaikinį jautrumą, bet kai kuriuos gali net įžeisti. Tai, kad taip yra, rodo, kaip giliai mūsų išsigimusioje epochoje nusirito tikėjimas. Šimtmečius kankinių, išpažinėjų ir mergelių liudijimai buvo stiprus priminimas tikintiesiems apie pavojus, kylančius įsikibus laikantis Kristaus. Be to, pažintis su kankinyste gali pakoreguoti klaidingą tikrovės suvokimą ir paprieštarauti išlikusiems įsivaizdavimams apie tai, ką reiškia būti žmogumi.
Remdamiesi minėta kankinės Anastazijos istorija, galime apmąstyti tai, kad ši šventoji ne savo noru patyrė tikrą agoniją, kai jai buvo nupjautos krūtys. Romos valdžia norėjo pažeminti bei išniekinti šią moterį ir į ją panašias. Mūsų laikais moterims kartais atliekamos mastektomijos dėl krūties vėžio, tačiau tai yra bandymas išgyventi.
Šiais laikais krūtų šalinimas atliekamas dėl kitos keistos priežasties: siekiant padėti moterims „pereiti“ prie netikros vyriškos tapatybės. Vadinamoji „viršutinės dalies operacija“ dabar atliekama net paauglėms mergaitėms. Šventoji Anastazija patyrė tokį likimą dėl savo tikrosios tapatybės Kristuje. Martirologe pateikiama nemažai panašių atvejų, įskaitant šventąsias Makrą (sausio 6 d.) ir Agotą (vasario 5 d.).
Iš tiesų aršioms feministėms turėtų būti nemalonu skaityti martirologą. Rugsėjo 20 d. skaitome apie šventąją Faustą, kurios „galva, norint ją sugėdinti, buvo nuskusta", o tai bauginamai primena žydų moteris holokausto mirties stovyklose. Tačiau tuo Faustos kankintojai nebaigė. Ją nuskutę, jie „ją pakabino ir kankino..., pervėrė galvą, o visą kūną perkalė vinimis“. Paguldyta ant įkaitintų grotų, ji mirė, bet ne anksčiau, nei vienas iš jos kankintojų dėl jos liudijimo atsivertė į Kristų.
Feministes, kurios didžiąją savo tikėjimo dalį grindžia seksualiniu išsilaisvinimu, taip pat įžeidžia tai, kad akcentuojama nekaltybė – viena iš trijų martirologe aptinkamų tikinčiųjų kategorijų (kitos dvi yra kankinys ir išpažinėjas, retkarčiais paminint nepilnametį vaiką). Kai kurios žymios mergelės yra šv. Emerencijona (sausio 23 d.), šv. Scholastika (vasario 10 d.), šv. Julija (gegužės 22 d.), šv. Aurėja (spalio 4 d.) ir kt.
Jei kas nors iš „pabudusių“ perskaitytų lapkričio 1 d. martirologą, galbūt pasibaisėtų, kad „tarnaitei“ (t. y. šiuolaikine kalba „pavergtajai“) Marijai nebuvo leista pareikšti „mano kūnas, mano pasirinkimas“, bet prieš kankinystės mirtį ji buvo priversta iškęsti „žiaurų plakimą, kankinimą ant stovo ir kūno draskymą geležiniais kabliais“. Stulbinantis mergaitės neveiklumas postmoderniosios Bažnyčios požiūriu yra anatema.
Bet kad nebūtume apkaltinti, jog mėgaujamės žiauria praeities mizoginija (kuri iš tikrųjų yra neapykanta tikėjimui), turime įrodyti, kad praėjusiais amžiais kentėjo ne tik moterys. Pirmąją metų dieną (sausio 1 d.) skaitome apie šventąjį Almachijų, kurį gladiatoriai nužudė už Kristaus skelbimą. O gruodžio 31 d. mums pasakojama apie šventojo Stepono ir jo bendražygių kančią. Vyrai patiria daugelį tų pačių kančių ir mirties būdų kaip ir jų seserys Kristuje.
Tačiau vyrai taip pat kentėjo ir mirė dėl to, kad buvo dvasininkai, pamokslavo ir skelbė atsivertimą. Šie tikėjimo skelbimo darbai pagal po Vatikano II Susirinkimo galiojusius standartus buvo tikrai neekumeniški: Sausio 7 d. minimas šv. Niketas už pamokslavimą „nuožmioms ir barbariškoms tautoms“. Šv. Sostenas (lapkričio 28 d.) „atsivertimo į Kristų metu buvo sinagogos viršininkas“. Lapkričio 29 d. šv. Saturninas už pamokslavimą pagonims buvo apdovanotas tuo, kad buvo numestas nuo pastato, dėl ko jo kūnas buvo sudarkytas, kaukolė sulaužyta ir jis mirė.
Kankinystė taip pat gali paprieštarauti plačiai paplitusiam indiferentizmui. Ryžtingas Kristaus skelbimas musulmonams sulaukdavo atmetimo ir dažnai mirtino jėgos panaudojimo. Šv. Juozapas iš Leonisos (vasario 4 d.) labai nukentėjo dėl savo drąsios evangelizacijos, nors ir nebuvo nukankintas. Balandžio 17 d. Ispanijoje musulmonai „už krikščionių tikėjimo išpažinimą“ nužudė šventuosius Eliją, Paulių ir Izidorių. Kitą dieną minimas šv. Perfektas, nužudytas „už tai, kad pasisakė prieš Mahometo sektą ir tvirtai laikėsi katalikų tikėjimo“. Štai tiek apie klišę, kad visi keliai veda į Dievą.
Martirologo puslapiuose galima rasti šventųjų, kovojusių su erezija, kovojusių už Bažnyčios vienybę ir raginusių schizmatikus vėl susijungti su Petro Sostu. Tarp šių nemadingų kovotojų yra popiežius Benediktas XI (liepos 7 d.), kuris „labai pasitarnavo Bažnyčios taikai, drausmės atkūrimui ir religijos sklaidai“. Popiežius Urbonas V (gruodžio 19 d.) „vėl suvienijo lotynus ir graikus ir... nuslopino eretikus“. Šventųjų vyskupų ir popiežių ilgesį, kurį dabar jaučia daugelis katalikų, patvirtina martirologo puslapiai.
Taip pat randame karių šventųjų, kentėjusių ir mirusių už tai, kad įsikibę laikėsi Kristaus. Šventasis Menas (lapkričio 11 d. – tą pačią dieną kaip ir buvęs karys šventasis Martynas iš Tūro) mirė nuo kardo, atsisakydamas kareiviško diržo. Dviem dienomis anksčiau (lapkričio 9 d.) buvo nukankintas ir gyvas sudegintas šventasis Teodoras, ne už savo pareigų nevykdymą, bet už Kristaus išpažinimą. Dabartinė Jungtinių Valstijų kariuomenė nekankina vyrų ir moterų tradicine prasme, tačiau atrodo, kad ji ketina išvalyti savo gretas nuo tikinčiųjų krikščionių ir pakeisti juos atitinkančiais „įvairovę“ kadrais.
Galėtume tęsti ir minėti jaunus ir senus šventuosius. Pranešimų apie senelių skriaudimą ir sutikimo santykiams amžiaus įkarštyje turime dar daugiau pavyzdžių. Rugpjūčio 18 d. įraše matome vos penkiolikos metų amžiaus kankinį šventąjį Agapitą. Esmė ta, kad martirologo šventieji – kankiniai, išpažinėjai, mergelės – nėra tik istorinės išnašos. Jie yra tikri žmonės – mūsų broliai ir seserys, dabar galintys mus užtarti iš dangaus.
Jų drąsūs pavyzdžiai gali mus sustiprinti, kad pasipriešintume politiniam korektiškumui, „nubudimui“, ostrakizmui ir baimei. Jie gali padėti mums aiškiai diagnozuoti pražūtingas mūsų visuomenės tendencijas. Jie triumfavo ne prisitaikydami, bet nesvyruodami dėl savo įsipareigojimo Kristui ir Jo Bažnyčiai. Jei dėl to jaučiamės nejaukiai, vadinasi, esame teisingai nusiteikę įsiklausyti į Dievo balsą, kviečiantį mus susitelkti į dangų ir per daug nepritapti prie šio pasaulio. Šventieji kankiniai, išpažinėjai ir mergelės, ora pro nobis!
