Ps 26, 7, 8 ir 9. Išgirsk, Viešpatie, manąjį balsą, kuriuo tavęs šaukiausi, aleliuja; tau pasakė mano širdis: „ieškojau
tavojo veido, Viešpatie, tavojo veido ieškosiu“; neslėpk nuo manęs savo veido, aleliuja, aleliuja.
Ps 26, 1. Viešpats mano šviesa ir mano išgelbėjimas – ko turėčiau bijotis?
Introitas
Švenčiame sekmadienį po Šeštinių, per kurias minėjome Kristaus triumfą – Jo įžengimą į Dangų ir atsisėdimą Dievo Tėvo dešinėje. Taip pat visa Bažnyčia išgyvena Sekminių noveną, kuomet vėl prašome, kad Šventoji Dvasia atnaujintų mūsų širdis ir pasaulio veidą.
Mišių Kolekta išreiškia mūsų troškimą bei viltį tarnauti Viešpačiui tyra širdimi, apvalyta nuo nuodėmės rūdžių, bei savo valia visuomet trokšti maldingų dalykų, kurie mus dar labiau patraukia bei pririša prie Viešpaties, – vienintelio mūsų siektino Gėrio.
Epistolės skaitinys iš pirmojo apaštalo Petro laiško mus moko krikščioniško gyvenimo matu padaryti Dievo ir artimo meilę, nes ji uždengia gausias mūsų nedorybes. Visa, ką atliekame, turime daryti iš tyros intencijos ir artimo meilės: „Jei kas kalba, tekalba kaip Dievo žodžius; jei kas tarnauja, tegul tarnauja kaip Dievo apdovanotas jėgomis, kad visuose dalykuose per Jėzų Kristų būtų šlovė Dievui.“
Šventoji Evangelija mums perteikia Viešpaties pažadą atsiųsti kitą Globėją, – Tiesos Dvasią, kuri mus sustiprins ir padės nugalėti įvairiausius persekiojimus ir nesusipratimus dėl Kristaus. Iškeliaudamas Viešpats nepažada savo mokiniams ramaus bei patogaus gyvenimo, tačiau užtikrina, kad jie niekuomet nebus palikti vieni.
Nebijokime sunkumų ir išbandymų, nes jie būtini mūsų išganymui ir tobulėjimui, – bijokime likti neištikimi ir pasitraukti nuo Viešpaties. Visuose įvykiuose regėkime mus mylinčios Apvaizdos ranką, visuose sunkumuose matykime Dievo galybės apraiškas.
Tėve, kai buvau su jais,
aš saugojau tuos,
kuriuos man pavedei, aleliuja;
dabar gi pas tave einu;
neprašau, kad pasiimtum juos iš pasaulio,
bet kad saugotum juos nuo pikto,
aleliuja, aleliuja.
(Komunijos antifona)
