Iz 61, 10. Aš džiaugte džiaugsiuos Viešpačiu, ir mano siela linksminsis mano Dievu, nes jis aprengė mane išgelbėjimo drabužiais ir apsiautė mane teisumo skraiste kaip sužadėtinę, besidabinančią vėriniais.
Ps 29, 2. Aukštinsiu tave, Viešpatie, nes tu išlaisvinai mane ir nedavei džiūgauti mano priešams.
Introitas
Šiandien Motina Bažnyčia Giesmių Giesmės žodžiais stebisi Marijos tobulu grožiu bei spindinčiu šventumu: „Tota pulchra es, María: et mácula originális non est in te - Visa tu graži, Marija, ir gimtosios dėmės nėra tavyje (plg. Gg 4,7).
Nuo pat savo aušros Bažnyčia tikėjo, kad Toji, kuri pagimdė žmogumi tapusį Dievą, negalėjo būti suteršta pirmųjų Tėvų klaidos pasekmių – gimtosios nuodėmės ir jos padarinių.
Šis tikėjimas praėjo ilgą ir sudėtingą laikotarpį, pilną tiek karštų jo skatintojų, tiek priešininkų susidūrimų, kol galiausiai buvo įteisintas popiežiaus pal. Pijaus IX 1854 m. gruodžio 8 d. bulėje „Ineffabilis Deus“: „Mes skelbiame, nutariame ir nustatome, kad doktrina, tvirtinanti, jog Švenčiausioji Mergelė Marija nuo pirmosios savo prasidėjimo akimirkos ypatinga Visagalio Dievo malone bei apdovanojimu ir Jėzaus Kristaus, žmonijos Išganytojo, dėka buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir liko jos nesutepta, yra Dievo nušviesta doktrina, todėl ja turi tvirtai ir nedvejodami tikėti visi tikintieji.“
Norėdami teisingai suprasti šios tikėjimo tiesos svarbą ir reikšmę Išganymo plane, turime sugrįžti į pačią žmonijos pradžią. Dievas sukuria žmones tobulus – apdovanotus ypatingomis malonėmis. Jie gyvena bendrystėje su Dievu ir vienas kitu. Tokią būseną galima vadinti Rojumi. Tačiau yra tas, kuriam tokia žmonių būklė nepatinka. Jis – tai puolęs šviesos angelas, sukėlęs maištą prieš Dievą ir trokštantis į jį įtraukti visą kūriniją. Šventasis Raštas ir Bažnyčios Tradicija jį vadina velniu, senąja gyvate, slibinu... Jam pavyksta patraukti pirmuosius Tėvus į savo pusę.
Piktasis pasiekia savo – suyra draugystė tarp žmogaus ir Dievo. Žmogus pats nori būti Dievu – pažinti gera ir bloga. Žmogus tampa nebepajėgus mylėti Dievą ir priimti jo meilę. Šis pirmųjų Tėvų nuopuolis ir vadinamas gimtąja nuodėme. Kadangi Adomas ir Ieva buvo mūsų žmogiškosios prigimties tėvai, ši nuodėmė kaip kompiuterinis virusas persidavė visiems jų palikuonims ir todėl vadinama gimtąja.
Mūsų sužeista prigimtis neteko pašvenčiamosios malonės – tai, kas mus padaro mielus Dievui, ji tapo palinkusi į bloga ir varginama geismų. Natūralu tapo rinktis nebe gera, o bloga. Bloga imta laikyti geru. Kaip sako Bažnyčios Tėvai, mes patekome į velnio vergiją, iš kurios mus galėjo išvaduoti tik galingesnis už jį.
Tačiau VIEŠPATS nepaliko mūsų ir davė pažadą, atėjus laikui, mus išvaduoti. Dievas nusprendė išgydyti mus iš vidaus – pats tapti žmogumi, prisiimti mūsų prigimtį ir mus atpirkti. Tačiau kaip ŠVENTŲ ŠVENČIAUSIAS galėjo prisiimti suteptą žmogaus prigimtį? Juk kas bendra tarp šviesos ir tamsos ? Jei Dievas būtų tapęs žmogumi, kurio prigimtis yra sužeista – tai yra atvira nuodėmei, o tai reiškia – atvira velniui, kaip jis būtų mus išvadavęs ? Todėl JIS išsirenka sau rinktinį indą, be dėmės ir įtrūkimo – Mergelę Mariją, būti Jo Gimdytoja. Marija yra Naujoji Ieva, ji dėl būsimosios atperkamosios Dievo Sūnaus kančios nuopelnų (juk pas Dievą laiko nėra!) – apsaugoma nuo gimtosios nuodėmės padarinių – ji tampa pirmuoju Kristaus atpirkimo vaisiu!
Gimdamas iš Marijos, Kristus gauna tobulą, nesuteptą žmogystę ir tampa mūsų Atpirkėju. Taip išsipildo Dievo perspėjimas ištartas suvedžiotojui: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių; jis kirs tau per galvą, o tu kirsi jam į kulną“ (Pr 3,15)
Prašykime Mergelės Marijos, kuri yra visų Malonių Tarpininkė, kad padėtų kovoje su nuodėme. Tegul Jos galingas užtarimas kreipia mus Dangaus link.
Tu, Mergele Marija, esi Viešpaties, aukščiausiojo Dievo,
palaiminta labiau nei visos moterys žemėje.
Tu, Jeruzalės garbė, tu, Izraelio linksmybė,
tu, mūsų tautos šlovė.
(Komunijos antifona)
