Nesakome, kad mineralas dorai susikristalizavo, kad rožė dorai išaugo ir pražydo, kad paukštis dorai išauklėjo savo vaikus. Ką nors padaryti dorai, tai reiškia ką nors padaryti ne tik gerai, bet sąmoningai ir gera valia. Žmogus savo veiksmus skirsto į dorus ir nedorus pagal kokį nors kriterijų arba taisyklę, kaip kas turi būti padaryta. Įvairių religinių ir filosofinių sistemų ir iš jų susikurtų moralės taisyklių čia nenagrinėkime ir nevertinkime, nes tai būtų per plati tema, keliais žodžiais neapimama. Pasidalinkime keliomis mintimis apie mums lietuviams jau tradicines krikščioniškas dorovės taisykles. Kokios jos ir iš kur?
Tos dorovės taisyklių yra trys šaltiniai: žmogaus prigimtis, Dekalogas arba Sename Įstatyme pakartoti Dievo įsakymai ir Evangelija. Nors keliais sakiniais prisiminkime tarpe jų trijų santykį. Prigimties reikalavimai arba įsakymai yra ne tik tie, be kurių žmogus negalėtų gyvybės išlaikyti, bet ir tie, be kurių neįmanomas žmonių tarpe darnus ir jaukus gyvenimas. Nesunku suprasti, kad Dekalogas yra ne kas kita, o trumpais ir aiškiais žodžiais pasakyti tie žmogaus prigimties reikalavimai, be kurių žmonių bendruomenė negali darniai gyventi. Kad tokio aptarimo teisingumu įsitikinus, pabandykime kiekvienas sau pasvarstyti, kas įvyktų su žmonių bendruomene, jeigu ne vienas iš tūkstančio, o visi žmonės nepaisytų Dekaloge pavardintų reikalavimų. Pasvarstę suprasime, kad jų reikia paisyti, ne dėl to, kad per Mozę jie yra Dievo priminti juos pamiršusiems žmonėms, bet ir todėl, kad jie yra būtini mūsų gyvenime. Juose nėra nieko, ko žmonės nebūtų žinoję ir prieš Mozės laikus, jie visi yra nuo tada, kai žmogus pradėjo žemėje gyventi. Dievo įsakymais jie pavadinti ne vien ir ne tiek dėl to, kad Dievo liepiamas Mozė jų mokė žydus, bet todėl, kad į žmogaus prigimtį juos įdėjo žmogaus prigimties Kūrėjas. Jeigu žmogus neturėtų proto ir valios, tuos reikalavimus jis saugotų instinkto — prigimties vedamas. Būdamas tuo, kuo yra, žmogus turi juos saugoti, pagal juos elgtis sąmoningai.
Jeigu su dėmesiu skaitysime Evangeliją, visus ten randamus įsakymus, pamokymus, patarimus lyginsime su Dekalogu, tai rasime, kad Evangelija yra ne kas kita, o pamokymai, paraginimai, padrąsinimai tobuliau sekti Dekalogu, taigi — tobuliau gyventi pagal žmogaus prigimtį. Prigimtis reikalauja, Dekalogas tuos reikalavimus primena nurodydamas pirminį ir tikrąjį jų autorių, Evangelija moko visa tai tobuliau saugoti. Ir prigimtyje ir Dekaloge ir Evangelijoje kalba tą patį ir tas pat Dievas — visatos ir žmogaus Kūrėjas ir Viešpats.
Sakantieji, būk Dekalogo telpančių įstatymų nepaisymas ne tik nenešąs blogo, bet kai kada išeinąs net į gera, sprendžia labai paviršutiniškai ir egoistiškai. Norint suprasti šių įstatymų reikšmę reikia imti ne vieno izoliuoto asmens vieną pasielgimą ir nežiūrėti tik to, kas jam išeis į naudą, bet reikia galvoti, kas išeitų, jeigu visi žmonės pradėtų tų įstatymų nepaisyti. Ar galėtų būti kam nors nesuprantama, kad klaidinga manyti, kad vagystė esąs geras darbas, nes vienam vagiliui vieną kartą išėjo į naudą. Reikia galvoti, kaip atrodytų visuomenės gyvenimas, jeigu visi žmonės pradėtų vieni nuo kitų vogti. Tas pat tinka ir žmogžudystei ir melui ir svetimoterystei ir artimo neapkantai ir viskam, kas nesiderina su Dekalogo įstatymais.
Ar žmogui iš viso reikia kokių nors mąstymo ir elgesio arba dorovės normų? Taip klausti galėtum tada, jeigu žmogus neturėtų proto ir jo elgesys būtų nesąmoningas. Normaliai sąmoningas žmogus vis tiek seka kokias nors normas — taisykles, ar savo paties sukurtas, ar kitų jam pateiktas. Kas nors gal sakytų neturįs jokių taisyklių, elgiąsis kaip kada jam patinka. Tai būtų tas pat, jeigu tas žmogus sakytų, kad jam jo taisyklės yra jo paties išmintis ir valia, kad jis kitokių taisyklių nepripažįsta, o pripažįsta tik savo susikurtas.
Viskas pasaulyje turi savo taisykles ir tvarką. Žmogus jau labai seniai pastebėjo, nors dar ir šiandien nežino to priežasties, kad negyvos medžiagos turi savo egzistencijos taisykles. Ta tvarka yra dar aiškesnė gyvoje gamtoje. Žmogui neturėti jokios tvarkos, jokių gyvenimo taisyklių nebūtų ne tik garbės ar malonumo, bet visatoje jis būtų tarsi koks pamestas daiktas, atsiradęs per kokį tai nesusipratimą ir būtų visatos Viešpaties užmirštas. Žmogaus chaotiškas gyvenimas labai greitai įkyrėtų jam pačiam, būtų pilnas visokių nesąmonių, jo elgesys ir jis pats būtų daugeliui žmonių sunki našta. Ir žmogaus gyvenimui taisykles davė tas pat visatos Kūrėjas, kuris tiksliai sutvarkė visų būčių egzistenciją. Tos taisyklės yra ne tam, kad žmogų padarytų vergą, bet kad žmogui palengvintų ir užtikrintų darnų gyvenimą.
Žmogus turi nepaprastą privilegiją, kad tas visas taisykles gali savo protu pažinti, suprasti ir jas sekti ne tik instinkto vedamas, bet visa tai prisiimdamas ir saugodamas sąmoningai ir laisvai. Jeigu kada kuris žmogus jų nepaiso, jį už tai baudžia ne kokios nors Viešpaties pozityviai nustatytos ir paskelbtos sankcijos šalia žmogaus prigimties, bet pati prigimtis. Sauvaliavimo negali pakelti net pats asmuo. Jeigu kada nors, kuriame krašte visuomenė pradeda nepaisyti žmogų tvarkančių natūralių taisyklių telpančių žmogaus prigimtyje, Dekaloge, Evangelijoje, tai gyvenimas priverčia tą pačią visuomenę keisti savo galvoseną ir elgesį.
Žmogaus protas yra per silpnas užpildyti tą tuštumą, kokia lieka atmetus prigimties ir Dekalogo reikalavimus, Evangelijos pamokymus. Žmogus bando aną tuštumą užpildyti savo įstatymais, dekretais. Jis prikuria daugybes smulkių įstatymų įsakančių ar draudžiančių atskirus veiksmus. Vietoje kelių principų žmogus prisirašo tomus įstatymų be principų. Savo susikurtais įstatymais žmogus nepajėgia įkvėpti nė sau, nė kitiems to, ką vadiname sąžine. Tada valdantieji žiauriomis sankcijomis — net ligi laisvės atėmimo ir net gyvybės atėmimo bausmės — vietoje sąžinės stengiasi sukurti baimės nuotaiką. Anot senovės romėnų posakio, gaunasi pessima respublica — plurimae leges, arba blogiausia valstybė su daugybe įstatymų.
Teisingai sako mūsų laiko italas filosofas Luigi Stefanini savo veikale apie egzistencializmą (Esistenzialismo Ateo ed Esistenzialismo Teistico, Padova 1952, psl. 18), kad kiekvienam žmogui, kuris save laiko viršžmogiu, gresia griuvėsių pavojus. Žmogus, kuris titaniškai atmeta Dievą, sugriauna moralę, visuomenę paverčia vergų mase ir ją degraduoja bei sugyvulina, sugriauna visokią logiką ir tiesą. Šiai L. Stefanini išvadai patvirtinti gyvenime pavyzdžių nereikia toli ieškoti — išvada paimta iš gyvenimo. Žmogus pasikėlęs puikybėn ligi viršžmogio manijos save tuo pačiu degraduoja, nes nesupranta savo nė esmės, nė galios, nė kompetencijos. Atmetus Dievą, likusią tuštumą jis bando pripildyti pačiu savimi ir tuo keliu prieina ligi kvailiausių pasireiškimų. Prancūzo Jean Piere žodžiais, žmogus tada tampa žiauriu ciniku.
Prisiminkime Prancūzijos Revoliucijos vadų atmestą ir išjuoktą natūralią ir krikščionišką moralę, Kristaus asmenį ir jo duotą Evangeliją, o viso to vietoje nuogą prostitutę pasodintą soste ant altoriaus Paryžiaus katedroje ir prieš ją klūpinčius Revoliucijos vadus, giljotinas miesto aikštėse. Prisiminkime Rusijos bolševizmą ir Vokietijos nacizmą su visu kuo, kas slepiasi po tais vardais. Nesakykite, kad tai grubus išsireiškimas. Pasakytuose pavyzdžiuose nėra nieko pramanyto, ar pasakyto egzageruotoje formoje, o tik trumpu žodžiu priminti faktai, už kurių slepiasi žmogus save laikąs viršžmogiu, slepiasi kalnai šlykščių nedorybių žmogaus pikto iškrypimo. Verta visada atsiminti, kad visa tai buvo, vyko ne pripuolamai, bet tai seka savaime visur ir visada, kur ir kada žmogus paniekina tvarką sekančią iš jo prigimties, primintą Dekalogo ir Evangelijos.
Daug kartų kieno nors yra pakartotas priekaištas, kad ir patys krikščionys, net katalikai tai ir tai padarė blogo, ar ko gero nepadarė. Jeigu kas nors ko nepadarė, ar padarė blogai, tai toks elgesys nepanaikina principų ir kito elgesys manęs nė nepateisina nė nuopelnų man neteikia. Darantieji priekaištų krikščionims tarsi norėtų tuomi pasakyti, kad visa gera padaryti, žmonijos moralę, tvarką, gerbūvį palaikyti privalėtų vieni krikščionys, o visi kiti galėtų visko nepaisyti, elgtis chaotiškai, išnaudoti kitų kuriamą ir palaikomą tvarką. Visi žmonės, nepaisant spalvų, tikėjimų ir kitokių skirtumų, yra ta pačia prasme Dievo vaikai, visi yra to paties Kristaus atpirkti, visi yra žmonijos nariai, visų yra ta pati pareiga elgtis pagal žmogaus prigimties ir Dievo įsakymų reikalavimus. Žmogaus pasiskelbimas ateistu, nekrikščioniu, atšalėliu, liberalu ar kitokiu nepaliuosuoja nuo nieko, kas seka iš žmogaus prigimties ir Dievo pozityvių įsakymų. Kuo žmogus besivadintų, jo iškrypimas prieš žmogui privalomus dėsnius yra savaime blogas dalykas ir jeigu sąmoningas, tai nusikaltimas ir nedorybė ir prieš Dievą ir prieš žmonių visuomenę.
Gyvename tik vieną kartą, labai trumpai, nepakartojamai, nepakeičiamai, nepataisomai kas kada blogo padaryta. Sakyti, kad galima praeitį pataisyti yra klaidingas pats žodis. Kas pasakyta, padaryta, tai jau praeitis, nepavejama, nesugaunama, nepanaikinama, nepataisoma. Galima tik ateityje elgtis, kalbėti kitaip, negu buvo daryta praeityje. Ar reiktų dar aiškinti, kad kiekvienas nė šioks, nė toks pasielgimas, kiekviena nė šiaip nė taip praleista diena yra neatšaukiamai ir nepataisomai prarasta trumpo gyvenimo dalis, nepataisomas nuostolis. Nors sakoma, kad kas nors praeities klaidas atlygino gerais darbais, tai sau asmuo vis tiek padarė nuostolį, nes tais pačiais gerais darbais buvo galima ne klaidas taisyti ar atlyginti, o prisirinkti nuopelnų.
Labai klysta visi, kurie rūpinasi ne surasti ir sekti žmogui skirtas elgesio normas, bet rizikuoja sauvale. Žmogaus ilgesyje iškrypimas iš natūralių normų yra panašus į atskilusį ir iš savo orbitos erdvėse paklydusį meteorą. Kurie iš jų patenka žemės orbiton, o gal panašiai ir kitur, iš jų lieka tik dulkės. Su žmogumi yra daug blogiau, nes iš savo orbitos iškrypęs jis vis tiek lieka amžinai gyventi ir amžinai nešti savo iškrypimo pasėkas.
