Filosofas Alasdairas MacIntyre'as kartą pastebėjo, kad patriotizmas yra ir dorybė, ir yda. Dorybė kyla iš ištikimybės – šiuo atveju ištikimybės tautai, panašiai, kaip egzistuoja ištikimybė šeimai, draugams ir bendruomenei. Kita vertus, jo yda yra ta, kad jis būtinai yra dalinis, nes išaukština konkrečius dalykus, o ne visuotinius, todėl prieštarauja šiuolaikinei liberaliajai moralei.
Įtampa tarp šių dviejų polių, tarp konkretaus ir abstraktaus, buvo JAV viceprezidento J. D. Vance'o ir kai kurių jo kritikų praėjusį mėnesį vykusio ginčo, į kurį net Pranciškus, pirmasis iš Pietų Amerikos kilęs popiežius, manė esant aktualu įsikišti, esmė.
Sausio 29 d. duodamas platų interviu televizijai „Fox News“ ir paskatintas laidos vedėjo Seano Hannity klausimo, J. D. Vance'as „labai išprotėjusiais“ pavadino tuos, kurie „jaučia didesnę užuojautą nelegaliems imigrantams“ nei savo „bendrapiliečiams“.
Jis apibūdino „senovinę ir labai krikščionišką koncepciją“, pagal kurią „myli savo šeimą, tada myli savo artimą, tada myli savo bendruomenę, tada myli savo šalies piliečius ir tik po to galite susitelkti į likusį pasaulį“.
Atsakydamas į tuos, kurie socialinėje žiniasklaidoje šaipėsi iš jo pastabų, konservatyvių pažiūrų konvertitas katalikas Vance'as kitą dieną dar labiau pabrėžę šį savo teiginį ir socialiniame tinkle X paskelbė žinutę, kuri dar labiau supykdė jo kritikus. Joje buvo teigiama: „Tiesiog Google paieškokite ordo amoris [liet. meilės tvarka]“, turėdamas omenyje hierarchiją, kurią V amžiuje pirmą kartą pateikė šv. Augustinas, o XIII amžiuje toliau plėtojo šv. Tomas Akvinietis.
Vasario 10 d. popiežius Pranciškus įsitraukė į kovą laišku Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupams, kuriame daugiausia dėmesio skyrė tam, ką jis apibūdino kaip „didelę krizę“ šioje šalyje – D. Trumpo prezidentavimo inicijuotai masinių migrantų deportacijų programai. Jis pasmerkė, kad tai suplaka nelegalių migrantų statusą turinčius žmones su nusikalstamumu.
Beveik kiekvienoje pastraipoje buvo minimas jo ilgalaikis susirūpinimas dėl sunkios migrantų padėties, leidžiant tik dvi trumpas išlygas – „tautos teisė gintis ir užtikrinti bendruomenių saugumą“ ir „tvarkingą ir teisėtą migraciją reguliuojančios politikos plėtojimas“ – prieš pabrėžiant transcendentinį žmogaus orumą.
Pranciškaus laišką pasigavusieji ėmė aiškinti, kad „tikrasis ordo amoris“ kyla ne iš „koncentruoto interesų plėtojimo“, kurį vykdo „paprastas individas“, bet iš mūsų „konstitucinio santykio su visais, ypač su vargingiausiais“, kaip esą atskleidžiama Gerojo samariečio palyginime.
Tačiau, kaip pažymi vienas katalikų komentatorius, nors samarietis buvo ir svetimas, ir priklausė kitai religinei grupei nei nukentėjusysis, vis tik samariečiui atėjus prie to žmogaus, jie tapo artimi, ir samarietis tada pasirinko padėti jam, o ne kitiems, kuriems galėjo padėti toliau kelyje.
Panašiai ir daugelis, smerkiančių Vance'ą, pirmenybę teikia migrantams, atvykusiems į JAV, o ne tiems, kuriems labiau reikia pagalbos šalyse, iš kurių jie atvyko, taip parodydami netiesioginį supratimą, kad konkretūs ir tiesioginiai dalykai yra svarbesni už abstrakčius ir tolimus. Kiti pažymėjo, kad pats Vatikanas vargu ar švelniai elgiasi su įsibrovėliais.
Popiežius neatsakė į pagrindinį Vance'o iškeltą klausimą – kad daugelis JAV, regis, atmeta saviškius. Vis dėlto popiežiaus nurodyta visuotinė meilė tikrai turi būti taikoma visiems, kad apskritai ką nors reikštų. Jis užsitraukė vienos pusės rūstybę, nenurodydamas akivaizdžių kitos pusės problemų. Jis taip pat nekomentavo, kad valdant Bideno administracijai migrantų buvo deportuota dar daugiau.
Svarbu tai, kad popiežius Pranciškus neatkreipė dėmesio į Vance'o pastabų kontekstą – diskusinį straipsnį apie migrantų vykdomą vaikų žudymą. Vietoj to jis tiesiog patvirtino gėrį, kai visuomenė „priima, saugo, skatina ir integruoja pačius pažeidžiamiausius“, savo ruožtu nesusimąstydamas apie nesugebėjimą visais lygmenimis suformuluoti, į ką šiandien reikėtų integruoti migrantus.
Be abejo, meilė nėra nulinės sumos žaidimas, ir popiežius gali tvirtinti, kad pirmiausia mylėdami Dievą galime išvengti ydos teikti pirmenybę saviems, o ne „kiekvieno žmogaus vienodam orumui“. Tačiau, kaip pastebėjo MacIntyre'as savo esė apie patriotizmą, tokia liberali moralė, siekdama išvengti dalinumo, menkina ir ardo socialinius ryšius, mažai ką pakeisdama.
Tie ryšiai atsiranda organiškai, iš prisirišimo prie patirties, kuri formuoja ištikimybės bendruomenei jausmą. Tik dėl tokių žmogiškųjų ryšių iš mūsų galima tikėtis ar reikalauti bet kokios moralės.
Liberalūs moralistai patriotus gali laikyti pavojingais dėl to, kad jie teikia pirmenybę tam tikram dalykui. Tačiau patriotai į tuos, kurie save ir kitus prilygina abstrakčioms asmenybėms, žiūri kaip į niekur nedirbančius piliečius, nenorinčius kovoti už savo bendruomenę. Lojalumas yra būtina moralės sąlyga. O siekiant tikro žmogiškojo solidarumo sparčiai besiginkluojančiame pasaulyje, lojalumas, kuris šiandien yra svarbiausias, yra patriotizmas.
