Garbingieji Broliai,
Pasveikinimas ir Apaštališkas Palaiminimas
Nemirtingasis gailestingojo Dievo kūrinys Bažnyčia, savaime ir pagal savo prigimtį yra skirta sieloms išganyti ir dangaus laimės siekti. Bet laikinųjų dalykų srityje teikia jinai tiek daug ir tokių didelių gėrybių, kad nei daugiau, nei didesnių tikrai suteikti nebūtų galėjusi, jeigu ir josios tiesioginė bei aukščiausioji paskirtis būtų žemiškojo gyvenimo gerovės kėlimas.
Iš tikrųjų, Bažnyčia bematant pakeitė dalykų padėtį visur, kur tik įkėlė ji savo koją. Tautų gyvenimą pripildė jinai pirmiau nepažintų dorybių ir naujų formų. Visi tie, kurie josios įtakai nusilenkė, ėmė pasižymėti švelniais papročiais, teisingumu, garbingais žygiais. Tačiau jau seniai imta daryti Bažnyčiai priekaištų, kad josios veikla prieštaraujanti valstybės siekimams. Kad ji jokiu būdu negalinti prisidėti prie tų patogumų ir gyvenimo pakėlimo, kurių teisėtai ir savaime siekia kiekviena tvarkinga valstybė. Mes žinome, kad jau pačioje Bažnyčios pradžioje krikščionys buvo puolami ir jiems buvo rodoma neapykantos ir nepalankumo dėl panašių ir neteisingų bei nepagrįstų pažiūrų. Jie buvo laikomi valstybės priešais. Dėl to laiko nelaimių, kurios ištikdavo valstybę, liaudis mielai kaltindavo krikščionis. Iš tikro tai buvo tik bausmės, kurias nusikaltusiems Dievas nedorovių baudėjas, teisingai užkraudavo. Antra vertus, tasai žiaurus šmeižtas šv. Augustino protą apginklavo ir jojo plunksną paaštrino. Labiausiai veikale ,,De civitate Dei“ — „Apie Dievo miestą“ — jisai aiškiausiai išdėstė, kiek naudos valstybei padaro krikščioniškos išminties galybė. Tuo būdu jisai ne tik apgynė savo laikų krikščionis, bet, atrodo, nepagrįstus kaltinimus nugalėjo visiems laikams.
Tačiau daugeliui šitie skundai ir apkaltinimai nenustojo savo patrauklumo. Jie mieliau semiasi sau taisyklių viešajam gyvenimui tvarkyti iš kitų šaltinių, bet ne iš tų, kuriuos Katalikų Bažnyčia pagiria ir nurodo. Ir dar daugiau. Pastaruoju laiku ėmė po truputį įsigalėti ir viešpatauti vadinamoji „naujoji teisė“. Apie ją sakoma, kad ji esanti subrendusio amžiaus laimėjimas, iškilęs iš kas kartą didėjančios laisvės. Yra tikra, kad, nežiūrint daugelio bandymų, niekam nepavyko surasti pranašesnio pagrindo valstybiniam gyvenimui kurti ir vesti, kaip tasai, kuris savaime plaukia iš Evangelijos mokslo. Todėl Mes manome, kad labai svarbu ir Mūsų apaštaliniam pašaukimui tinkama, naująsias pažiūras į valstybę sulyginti su krikščioniškuoju mokslu. Mes pasitikime, kad šituo būdu, tiesai iškylant, išnyks klaidų ir abejonių priežastys. Kiekvienas galės lengvai pamatyti tas pagrindines gyvenimo taisykles, kuriomis jis privalo sekti bei pasiduoti.
Nesunku nustatyti, kaip atrodytų valstybė, jei ją imtų tvarkyti krikščioniškoji filosofija. Žmogui yra įgimta gyventi visuomenėje. Vienumoje jis negali turėti gyvenimui būtinai reikalingos globos ir aprūpinimo. Neįmanomas yra taip pat pilnas proto bei dvasios išsivystymas. Todėl Dievo Apvaizdos jau taip sutvarkyta, kad jisai gimsta iš karto šeimyniniame žmonių susivienijime ir pilietiniame susibūrime. Tik tuo būdu tegali būti patikrintas tobulas gyvenimo lygis.
Jokia bendruomenė nėra įmanoma, jei jos priešakyje nestovės kas nors, kas pavienius žmones ves prie bendro tikslo sėkmingomis ir tinkamomis priemonėmis. Iš to seka, kad pilietinei žmonių bendruomenei yra būtinas autoritetas, kurs ją valdytų. Tasai autoritetas, lygiai kaip pati visuomenė, eina iš prigimties, taigi — iš paties Dievo. Taip prieinama išvada, kad politinė valdžia kyla iš Dievo. Vienas tiktai Dievas yra tikriausias ir aukščiausias visų dalykų Viešpats. Jam turi pasiduoti ir klausyti visa, kas tik egzistuoja. Taip, jog kiekvienas turįs valdžią, gauna ją ne iš kitur, kaip tik iš Dievo, vyriausio visų dalykų Valdovo. ,,Nėra valdžios, kaip tik iš Dievo“[1].
Politinė valdžia nėra iš esmės su jokia valstybės forma neišskiriamai susijusi. Galima vieną ar kitą formą laisvai pasirinkti. Svarbu tik, kad tikrai būtų siekiama viešosios naudos ir gerovės. Vis lygu, kokia valstybės forma bebūtų, josios vadovai turi visada kreipti akis į Dievą, vyriausią pasaulio valdytoją. Valstybės valdyme jie turi jį sau pasistatyti lyg pavyzdžiu bei įstatymu. Dievas į visus kūrinius, kurie yra ir kuriuos mes pažįstame, įdėjo antrines priežastis. Jose tam tikru būdu ir prasme pasireiškia Dievo prigimtis ir jojo veikimas. Jų uždavinys yra vesti prie to tikslo, kuris šiai dalykų visumai yra skirtas. Taip pat jojo noras buvo, kad tie, kurie pilietinėje bendruomenėje turi politinę valdžią, būtų tam tikra prasme paveikslas tos Dievo valdžios, kurią jis turi į žmonių giminę. Taip pat, kaip ir Dievo Apvaizdos paveikslas.
Todėl vyriausybė privalo būti teisinga. Ji turi būti ne despotiška, bet tėviška, nes ir Dievo valdžia į žmones yra teisingiausia ir su tėvišku gerumu sujungta. Turi būti siekiama piliečių gerovės. Tie, kurie yra pastatyti ant kitų, tik todėl toje vietoje stovi, kad saugotų valstybės gerovę. Jokiu būdu nėra leistina, kad politinis autoritetas tarnautų vieno asmens arba nedaugelio naudai. Jo paskirtis — tarnauti bendrajai visumos naudai. Jeigu valdovai pradeda elgtis neteisingai, jeigu jie nusikalsta perdėtu kietumu bei išdidumu, jei nesirūpina tautos gerove, tegu žino, kad jiems vieną kartą teks atsiskaityti prieš Dievą! Ir tai — juo griežčiau, juo šventesnės pareigos buvo jiems pavestos, juo aukštesnį laipsnį buvo jie pasiekę. „Galingiesiems teks galingosios ir bausmės“[2].
Tiktai šitomis sąlygomis valdžios orumą lydės žmogaus vertę atitinkanti ir meilinga piliečių pagarba. Jei pastarieji kartą įsisąmonins, kad valdovai vadovaujasi jiems Dievo suteikta valdžia, tai jie laikys teisingu ir būtinu dalyku valdančiųjų nuostatams pasiduoti, jiems rodyti klusnumą bei ištikimybę, sujungtą su panašiu jausmu, kokį vaikai turi savo tėvams. „Kiekvienas tepasiduodie aukštesniosioms vyresnybėms“[3]. Niekinti teisėtą valdžią, nežiūrint, kas bebūtų josios vykdytojas, yra lygiai taip pat neleistina, kaip priešintis Dievo valiai. Gi kas šiai pastarajai priešinasi, rengia patsai sau pražūtį. „Kas priešinasi valdžiai, tas priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, patys sau pelnosi pasmerkimą“ [4]. Todėl atmesti klusnumą ir minias prie sukilimo raginti — yra įžeidimas didybės. Ne tik žmogiškos, bet taip pat ir dieviškos.
Yra aišku, kad valstybė, kuri remiasi šitokiais pagrindais, turi Dievui daug ir didelių pareigų, kurias ji gali atlikti viešu religingumu. Prigimtis ir protas įsako individams šventai ir pamaldžiai, garbinti Dievą. Mes esame jojo valdžioje. Iš jo kilę, į jį turime sugrįžti. Tas pats įstatymas saisto ir piliečių bendruomenę, nes žmonės, į bendruomenę sujungti, nemažiau pasilieka Dievo valdžioje, kaip pavieniai. Taip pat ir visuomenės dėkingumo pareiga yra nemažesnė, kaip individo. Kaip individas, taip visuomenė kilo iš Dievo. Jo valios ji yra išlaikoma. Iš jo gerumo pasisėmė jinai nesuskaitomų gėrybių, kuriomis yra pertekusi. Todėl nė vienam nevalia paniekinti savo pareigų Dievui. Didžiausia kiekvieno Dareiga yra savo pažiūras ir papročius persunkti religija. Ir tai — ne ta, kurios gal kas nors labiau norėtų, bet ta, kurią Dievas įsakė, kurią tikrais ir visiškai neabejotinais ženklais pažymėjo esant vienintelę tikrą. Visiškai taip pat neleistina ne valstybėms, jei jos nenori nusikalsti, elgtis šitaip, lyg Dievo iš viso nebūtų. Nevalia joms atmesti religijos globos, lyg dalyko visiškai svetimo ir niekam nenaudingo. Taip pat iš daugybės religijų laisvai pasirinkti vieną arba kitą. Ir valstybėms negali būti kitokio papročio ir būdo Dievui garbinti, kaip tiktai tas, kurį jis pats pasirinko ir nurodė.
Todėl šventas turi būti valdovams Dievo vardas. Religijos rėmimą privalo jie laikyti viena svarbiausių savo pareigų. Ją palankiai globoti. Įstatymų orumu ir jėga apsaugoti. Jokiu būdu nieko tokio neįvesti ir nenutarti, kas būtų priešinga josios neliečiamumui. Net ir piliečiai, kuriems jie vadovauja, šito gali iš jų reikalauti. Mes visi, kaip žmonės, esame gimę ir paskirti aukščiausiam ir galutiniam gėriui. Jis yra danguje, už šio trumpo ir nepastovaus gyvenimo ribų. Visos mūsų mintys į jį turi būti nukreiptos. Nuo jo pareina tobulas ir vispusiškas žmonių laimingumas. Todėl sakyto tikslo pasiekimas yra kiekvienam tiek svarbus, kad nieko svarbesnio negali būti. O pilietinė bendruomenė, būdama bendrajai gerovei skirta, besirūpindama valstybės laimėjimais, privalo tuo būdu vadovauti piliečiams, kad jų savaime geidžiamo, aukščiausio ir neišnykstamo gėrio siekimas ne tik nebūtų trukdomas, bet visais galimais būdais remiamas. O tai geriausiai įvyksta tada, kai būna rūpinamasi religiją šventai ir nepažeistai išlaikyti. Religija žmogų jungia su Dievu.
Kuri religija yra tikra, kiekvienas nesunkiai suseks, kas protingą ir nuoširdų svarstymą pritaikys. Tai matyti iš daugelio ir aiškių norodymų. Būtent: pranašavimų tikrumas; stebuklų dažnumas; nepaprastai greitas tikėjimo paplitimas — nepalankioje aplinkoje ir nepaisant didžiausių kliūčių; kankinių liudijimas ir panašūs dalykai. Visa tai kalba už tai, kad vienintelė tikra yra toji religija, kurią Jėzus Kristus patsai įsteigė ir savo Bažnyčiai pavedė saugoti ir platinti.
Vienatinis Dievo Sūnus žemėje įsteigė bendruomenę, kuri vadinasi Bažnyčia. Jai pavedė jisai tas kilnias ir dieviškas pareigas, kurias jis pats iš Tėvo buvo priėmęs. Jinai privalo jas toliau tęsti per visus amžius. „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“[5]. „Štai aš esu su jumis per visas dienas ligi pasaulio pabaigos“[6]. Panašiai, kaip Jėzus Kristus, atėjęs į žemę, kad žmonės „turėtų gyvenimo ir apsčiau turėtų“[7], taip pat ir Bažnyčia laiko tikslu rūpintis amžinu sielų išganymu. Ir dėl tos kaip tik priežasties savo prigimtimi ji yra visuotinė. Nepareidama nuo vietos bei laiko sąlygų, ji laiko apėmusi visą žmoniją. „Skelbkite Evangeliją visam sutvėrimui“[8].
Tai didžiulei žmonių daugybei Dievas patsai paskyrė vadovus, kad, jai vadovaudami, valdžią turėtų. Jisai norėjo, kad vienas būtų visų viršininkas ir aukščiausias bei patikimiausias tiesos mokytojas. Jam pavedė jisai dangaus karalystės raktus. „Tau aš duosiu dangaus karalystės raktus“[9]. „Ganyk avinėlius ... ganyk avis“[10]. „Aš prašiau už tave, kad tu nenustotumei tikėjimo[11]. Šitoji bendruomenė, panašiai, kaip ir politinė, susideda iš žmonių. Bet ji yra antgamtinė ir dvasinė — tiek dėl jai nuskirtojo tikslo, tiek dėl priemonių, skirtų to tikslo siekti. Todėl skiriasi jinai nuo politinės bendruomenės. Svarbu, įsidėmėti, kad toji bendruomenė, žiūrint jos esmės ir teisių, yra tobula. Savo Steigėjo valia ir malone’ turi jinai savyje ir savaime visa tai, kas reikalinga jai išsilaikyti ir veikti. Kaip tasai tikslas, kurio siekia Bažnyčia, yra visų garbingiausias, taip lygiai ir josios turima valdžia pralenkia visas kitas. Jos negalima laikyti nei žemesne, kaip politinė galybė, nei šiai pastarajai kuriuo nors būdu palenkta.
Jėzus Kristus tikrai davė savo Apaštalams laisvus įgaliojimus, kas liečia šventuosius dalykus. Prie to prijungė jisai galią leisti įstatymus — tikra to žodžio prasme. O taip pat su šia pastarąja sujungtą ir iš josios plaukiančią teisę teisti ir bausti. „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Eikite tad ir mokykite visas tautas — mokydami juos laikyti visa, ką tik esu jums įsakęs“[12]. Ir kitur: „Jei jis jų nepaklausytų, pasakyk Bažnyčiai“[13]. Ir vėl: „Nuolat pasiryžę atkeršyti kiekvienam neklusnumui“[14]. Kitu atveju: „ — neturėčiau elgtis kiečiau ta valdžia, kurią Viešpats man yra davęs statyti, ne griauti“[15]. Todėl ne valstybė, bet Bažnyčia turi vesti žmones į dangų. Jai yra Dievo paskirta pareiga svarstyti ir nulemti su religija susijusius dalykus. Būtent: mokyti visas tautas; kiek galint plačiau paskleisti krikščionybės garsą; trumpai tariant, krikščionybės reikalus tvarkyti pagal savo nuožiūrą laisvai ir nekliudomai.
Bažnyčia niekad nesiliovė savintis ir viešai vykdyti šito autoriteto. Jisai yra neaprėžtas ir savo srityje visiškai nepriklausomas, nors ir puola jį iš senų laikų valdovams pataikaujanti filosofiia. Pirm visų kitų šį nusistatymą gynė Apaštalai. Kai sinagogos vadovai draudė jiems skelbti Evangeliją, jie visada atsakydavo: „Dievo reikia labiau klausyti, kaip žmonių“[16]. Pasitaikius progai, rūpindavosi šventi Bažnyčios Tėvai šį nusistatymą apginti rimtu pagrindimu. Taip pat ir Romos popiežiai niekad nebuvo paliovę nepalaužiamu dvasios pastovumu dėl jojo kovoti su priešininkais. Net ir patys valdovai ir viešųjų reikalų tvarkytojai pripažino šį autoritetą ir atitinkamai elgėsi. Jie buvo pratę elgtis su Bažnyčia, kaip su teisėta suverenine galybe, sudarydami su ja sutartis, vesdami derybas, siųsdami ir savo ruožtu priimdami pasiuntinius ir kitaip su ja santykiaudami. Ir, iš tikro, reikia manyti, kad ne be specialaus Dievo Apvaizdos lėmimo įvyko tai, kad šis Bažnyčios autoritetas liko sutvirtintas pasaulinės valdžios įgijimu, kas yra geriausia jojo laisvės apsauga.
Ir taip rūpestį žmonių gimine Dievas padalijo tarp dviejų galybių, būtent — tarp bažnytinės ir pasaulinės. Vienai pavedė dieviškus, kitai žmogiškus reikalus. Kiekviena yra atitinkama prasme aukščiausia. Kiekviena turi tam tikras ribas, kurių privalo laikytis. Jas nustato kiekvienos prigimtis ir tiesioginė veikimo sritis. Tuo būdu susidaro tarytum koks ratas, apie kiekvieną jų apibrėžtas, kuriame kiekvienos veikla vyksta savarankiškai.
Tie patys žmonės priklauso tačiau abiejų valdžios. Gali atsitikti, kad nors ir skirtingu požiūriu, bet visiškai tas pats reikalas privalo abiejų autoritetų teisės ir sprendimo. Iš to seka, kad visa geriausiai pramatąs Dievas, iš kurio abi valdžios kyla, privalo jųdviejų elgimosi būdą tinkamai ir tvarkingai nustatyti. „Kurios yra, jos Dievo įstatytos“[17]. Jei to nebūtų, dažnai pasitaikytų progų pragaištingiems ginčams ir nesutarimams. Dažnai susirūpinęs sieloje žmogus gautų stovėti nelyginant kryžkelėje, dvejodamas, kas reikia daryti, jei tos dvi valdžios stato priešingus reikalavimus. Jisai negali jų teisių paneigti, savo pareigai nenusižengęs.
Bet šitokios padėties negalima suderinti su Dievo išmintimi ir gerumu. Jisai netgi fizinėje srityje, kuri sudaro nepalyginti žemesnį būties laipsnį, taip nuostabiai ir tiksliai suderino prigimtąsias jėgas ir veiksnius, kad vienas kitų netrukdytų. Jie visi ir kiekvienas pagal savo prigimtį sutartinai siekia visatos tikslo. Todėl yra būtina, kad abi valdžios viena su kita tinkamu būdu derintųsi. Šitą derinimąsi galima pagrįstai lyginti su ta sutartine, kuri žmoguje sielą jungia su kūnu. Kad būtų galima nuspręsti, koks ir kaip toli siekiąs turi būti tasai sutarimas, reikalinga, kaip sakyta, turėti prieš akis abiejų prigimtį ir visuomet atsižvelgti į siekiamų tikslų kilnumą bei pranašumą. Mat, viena jų turi uždavinį pirmiausia ir labiausia rūpintis laikinųjų dalykų patogumais. Kita siekia dangiškų ir amžinų gėrybių parūpinti. Todėl visa, kas žmonių reikaluose yra bet kuria prasme šventa, kas siejasi su sielų išganymu ir Dievo garbinimu, priklauso Bažnyčios valdžios ir josios kompetencijos. Ir tai be skirtumo, ar tie dalykai priklauso religinės srities savo prigimtimi, ar tik dėl turimų su ja ryšių. Gi visa kita, dalykai, kurie sudaro pilietinį ir politinį gyvenimą, teisingai yra priskiriama pasaulinės valdžios žinijai. Jėzus Kristus yra įsakęs atiduoti Ciesoriui, kas Ciesoriaus, ir Dievui, kas Dievo. Kartkartėmis pasitaiko padėčių, kada kitokiais sutarimo būdais tenka patikrinti taiką ir laisvę, būtent, kai valstybių vadovai ir Romos popiežius sudaro sutartį kuriuo nors specialiu reikalu. Šitokiais momentais Bažnyčia pateikia ypatingų savo motiniškos meilės bei gerumo įrodymų. Ji parodo tada tiek nuolaidumo bei sukalbamumo, kiek tik iš viso yra galima.
Tai šitaip atrodo, imant trumpais bruožais, politinės žmonių bendruomenės krikščioniškas sutvarkymas. Jis nėra be pamato ir ne sauvale grindžiamas. Jis yra išvedamas iš aukščiausių ir teisingiausių principų, atremtų į prigimtį ir protą. Šitokiame valstybės sutvarkyme nėra nieko tokio, kas tektų laikyti netinkamu ir nesiderinančiu su vyriausybės orumu. Visa tai ne tik kad nemažina valstybės prestižo bei teisių, bet veikiau jas sustiprina bei pašventina.
Giliau pasvarsčius, tenka daugiau pasakyti. Šitokia santvarka veda į tam tikrą aukštą tobulumą, kurio pasigendama kitokiame valstybės sutvarkyme. Jeigu kiekvienas narys laikytųsi savo vietos ir tobulai atliktų visas tas prievoles ir pareigas, kurios jam paskirtos, sektų iš to, be abejo, įvairių ir labai vertingų padarinių. Iš tikro, tokioje valstybės santvarkoje, kurią Mes pirma nupasakojome, dieviški reikalai tinkamu būdu atskiriami nuo žmogiškų. Piliečių teisės nepažeistos, nes jos saugojamos dieviškų, prigimtinių ir žmogiškų įstatymų.
Pavienės pareigos išmintingai apibrėžtos ir jųjų atlikimas tinkamai patikrintas. Atskiri žmonės žino, kad šiame netikrame ir vargingame gyvenimo kelyje jie turi vadus, kuriais galima pasitikėti, siekiant įeiti į aną amžinąją bendruomenę, ir padėjėjus, kad jie tikrai ten įeitų. Jie žino lygiai taip pat, kad jiems duoti ir kitos rūšies vadovai. Šie turi sukurti arba apginti saugumą, turtą bei kitus patogumus, iš kurių susideda mūsų visuomeninis gyvenimas. Šeimyninė bendruomenė įgauna tinkamą tvirtumą per vienos ir nesuardomos santuokos šventumą. Tik tuo keliu pareigos ir teisės išmintingai nustatytos, žiūrint teisingumo ir deramumo. Moteriai paliekama priderama vertybė. Vyro orumas padaromas Dievo autoriteto paveikslu. Tinkama moters ir vaiko pagarba apriboja tėvo valdžią.
Pagaliau patikrinamas vaikų saugumas, vystymosi sąlygos, auklėjimas bei mokymas. Jeigu žiūrėsime grynai politinės ir pilietinės srities, tai tenai įstatymai turi galvoje vien tik bendrąją gerovę. Jie nesivadovauja nepastovia minios nuotaika arba klaidingu josios sprendimu. Valdovų orumas įgauna kažkokį šventumą, kuris praneša paprastą žmogiškąjį, šitai juos sulaiko, kad neprasilenktų su teisingumu; kad įsakinėdami, neperžengtų ribos. Piliečių klusnumas neatima iš jų nei žmogiškos vertės, nei kilnumo. Tai ne žmogus vergauja žmogui. Tai prisitaikymas prie Dievo valios, kuris valdo per žmones. Kas tai žino ir yra taip įsitikinęs, tasai supranta, kad yra visiškai teisinga: gerbti valdovų pranašumą, pastoviai ir ištikimai laikytis viešosios valdžios patvarkymų, nemaištauti, sąžiningai laikytis valstybinės drausmės. Prievolių atlikimas pasižymi taip pat tarpusave meile, maloningumu, paslaugumu. Pilietis, būdamas kartu ir krikščionis, nebūna prieštarauiančių įstatymų plėšomas į priešingas puses. Žodžiu,, tomis aukštos vertės gėrybėmis, kuriomis krikščionių religija pripildo jau šį žemiškąjį žmonių gyvenimą, gauna pasinaudoti visuomenė ir valstybė. Ir taip aiškiai pasirodo, kaip labai teisingas yra šis posakis: „Valstybės gerovė pareina nuo religijos, kuria Dievas garbinamas. Tarp jųdviejų yra ankšta giminystė ir sugyvenimas“[18].
Šitų gėrybių gausumą daugelyje vietų išdėsto taip gražiai, kaip jis yra pratęs, šv. Augustinas. Ypačiai toje vietoje, kur jisai į Katalikų Bažnyčią kreipiasi šitais žodžiais: „Tu lavini ir mokai: vaikus tinkamu vaikams būdu, jaunuolius su jėga, senelius su lėtumu; prisitaikydama kiekvienu atveju ne tik prie kūno, bet ir prie dvasios būvio. Tu padarai, kad moterys skaisčiu ir ištikimu pasidavimu tarnauja savo vyrams — ne jų gašlumui tenkinti, bet giminei išlaikyti ir šeimyniniam gyvenimui sukurti. Tavo pavedami vyrai vadovauja moterims, ne silpnesnę lytį paniekindami, bet jai taikydami nuoširdžios meilės įstatymus. Tu palenki vaikus kad laisvai nusilenktų savo tėvų valiai; tėvus padarai meilingus savo vaikų viršininkais. Tu pirmųjų tėvų prisiminimu suriši piliečius su piliečiais, tautas su tautomis ir, iš viso, visą žmoniją — ne tik bendrumo, bet ir tam tikro broliškumo saitais. Tu mokai karalius, kad rūpintųsi tautomis; tu skatini tautas, kad pasiduotų karaliams. Visai tiksliai tu pamokai, kam pridera pagarba, kam meilė, kam nusilenkimas, kam baimė, kam paguoda, kam priminimas, kam įspėjimas, kam sudrausminimas, kam papeikimas, kam bausmė. Tuo pačiu laiku nurodydama, kad ne visiems viskas priklauso; kad visus reikia mylėti; nieko nevalia skriausti“[19].
Kitoje vietoje, atremdamas teisės filosofų klaidas, jisai sako: „Tegul tie, kurie teigia, esą, Kristaus mokslas priešingas valstybei, duoda tokią kariuomenę, kurią sudaro kariai pagal Kristaus mokslą; tegu jie duoda tokius provincijų valdytojus, tokius vyrus, tokias moteris, tokius sūnus, tokius šeimininkus, tokius tarnus, tokius karalius, tokius teisėjus, pagaliau — tokius mokesčių mokėtojus ir jų rinkėjus, kurie atitiktų krikščioniškojo mokslo reikalavimus, ir tada teišdrįsta sakyti, kad tasai mokslas esąs pragaištingas valstybei! Priešingai, Jiems tektų tada be jokių dvejonių pripažinti, kad krikščioniškasis mokslas, jei tik jo klausoma, atneša valstybei palaimą[20].
Buvo kadaise laikas, kad Evangelijos filosofija tvarkė valstybes. Tais laikais krikščioniškos išminties jėga ir Dievo dvasia buvo persunkusios įstatymus, įstaigas, tautų papročius, visus valstybių sluoksnius ir santykius. Tada Jėzaus Kristaus įsteigtoji religija džiaugėsi tuo viešojo pripažinimo laipsniu, koks jai priklauso. Ji klestėjo valdovų malonėje ir teisiškoje vyriausybių globoje. Tada kunigystę ir pasaulinę valdžią laimingai vienijo sutarimas ir tarpusaviai draugiški patarnavimai. Taip sutvarkyta valstybė atnešė geresnių vaisių, negu laukta. Jų atsiminimas tebėra gyvas. Ir jis pasiliks gyvas, liudijant nesuskaitomiems istorijos paminklams. Jokia priešininkų klasta neįstengia jų nei iškreipti, nei aptemdyti. Negalima ginčyti, kad krikščioniškoji Europa turi būti labai dėkinga už tai, kad ji laukines tautas civilizavo; kad jas nuo žiaurumo prie švelnumo, nuo prietarų prie tiesos privedė; kad ji mahometonų antpuolius nugalėjo ir atrėmė; kad ji civilizacijos viršūnėje stovi; kad yra pratusi būti taip pat ir kitiems vadovė ir mokytoja visko, kas žmonių gyvenimą gražina ir kilnina; kad per ją tautose įvairiomis formomis pasklido tikroji laisvė; kad ji žmonių skurdui mažinti daug ką labai išmintingai sutvarkė. Religija skatino ją šitų žygių imtis. Ji padėjo jai juos įvykdyti.
Šitos visos gėrybės būtų tikrai išlikusios, jei būtų išsilaikiusi abiejų valdžių sutartinė. Ir su pagrindu būtų galima net ir daugiau laukti, jei su didesniu pasitikėjimu ir ištverme būtų atsižvelgiama į Bažnyčios autoritetą, pamokymus, patarimus. Lyg ir nekintamu įstatymu turėtų būti laikoma visų tai, ką rašė Ivo iš Chartres popiežiui Paschaliui II: „Jei valstybinė valdžia ir kunigystė tarpusavyje sutaria, tai pasaulis būna gerai valdomas, o Bažnyčia žydi ir duoda vaisių. Bet jeigu jos viena kitai ima prieštarauti, tai ne tik maži dalykai nedaro pažangos, bet ir dideli pasigailėtinu būdu sunyksta“[21].
Bet XVI šimtmetyje pradėjo reikštis pragaištinga ir apgailėtina naujovių aistra. Ji pirmiausia sukėlė sąmyšį krikščionių religijoje. Veikiai jinai natūraliu būdu perėjo į filosofijos sritį. Iš čia persimetė į visas visuomeninio gyvenimo institucijas. Šičia tenka ieškoti šaltinio anų naujoviškų neįžabotos laisvės teorijų, kurios didžiausiuose praėjusio šimtmečio sukrėtimuose buvo sugalvotos ir paskelbtos, kaip naujosios teisės vyriausi dėsniai ir pagrindai. Šitoji naujoji teisė seniau nebuvo žinoma. Ji prasilenkia daugiau negu vienu požiūriu net su prigimtu įstatymu, nekalbant jau apie krikščioniškąjį. Minėtų dėsnių vyriausias yra tas, kad visi žmonės, būdami lygūs savo rūšimi ir prigimtimi, yra visiškai tarpusavyje lygūs ir viešajame gyvenime. Kiekvienas esąs tiek savarankiškas, kad jis svetimam autoritetui jokiu būdu negalįs būti palenktas! Kiekvienas yra laisvas apie bet kokį dalyką galvoti, kaip jis nori, ir elgtis, kaip patinkamas. Niekas neturįs teisės kitiems įsakinėti.
Šitokiam mokslui visuomenėje pasklidus, valdymas paliko tiktai tautos valios vykdymas. Tik pati tauta turinti valdžią į save pačią. Ji tik viena ir tegalinti sau įsakinėti! Tauta išrenka tuos, kuriems ji savo reikalus paveda. Bet nesuteikia jiems teisės valdyti, o tik perkelia jiems prievolę tautos vardu tai daryti. Apie Dievo viešpatavimą visiškai nutylima. Tarytum Dievo visiškai nebūtų! Arba lyg jisai nė kiek žmonių bendruomene nesirūpintų. Arba tarytum nei pavieniai žmonės, nei susitelkę bendruomenę jokių prievolių Dievo atžvilgiu neturėtų. Jokia vyriausybė nėra įmanoma, kurios kilmė, valdžia ir autoritetas nebūtų kilę iš Dievo.
Iš šito mokslo seka išvada, kad valstybė nėra niekas daugiau, kaip tik pati save mokanti ir valdanti minia. Ir jeigu sakoma, kad tauta esanti versmė visų teisių ir kiekvienos valdžios, tai iš to seka, kad valstybė nesijaučia turinti bet kokių prievolių Dievui. Dėl to jai nesą reikalo bet kurią religiją viešai išpažinti, Taip pat nėra reikalo tirti, kuri iš daugelio viena tėra tikra; kurią tektų aukščiau kitų statyti ir ypatingu būdu globoti. Iš šių sumetimų išeidama, valstybė ryžtasi visoms religijoms teikti lygias teises. Ji vien tik žiūri, kad jos pačios santvarkai iš bet kokios religijos negrėstų pavojus. Nuosekliai einant toliau, visi religijos klausimai pavedami pavienių žmonių sprendimui. Kiekvienas gali pasirinkti tokią religiją, kuri jam labiau patinka. Arba net — jokios, jeigu nė viena neatsako jojo skoniui. Yra aišku, kokie seks iš to viso padariniai. Pavienio žmogaus sąžinė bus atpalaiduota nuo bet kurio objektyvaus įstatymo. Kiekvienas galės visiškai nevaržomai spręsti, ar Dievas reikalinga garbinti, ar ne. Pagaliau įsigalės visiškai nevaržomas minčių ir nuomonių skelbimo palaidumas.
Jeigu valstybė bus statoma ant šitokio pagrindo, kuris šiais laikais randa tokį didelį pritarimą, tai bus lengva suprasti, į kokią ir į kaip žemą vietą bus nustumta Bažnyčia, nes kur tik šios rūšies teorijos pradedama valstybės gyvenime vykdyti, katalikybė būna statoma ne tik lygiomis su kitokiomis religinėmis bendruomenėmis, bet kartais tenka jai užimti net ir žemesnė vieta. Į bažnytinę teisę nekreipiama jokio dėmesio. Bažnyčiai, gavusiai Jėzaus Kristaus įsakymą ir įgaliojimą mokyti visas tautas, liepiama visiškai nesikišti į viešo tautos švietimo reikalus. Net mišriuose reikaluose politiniai vadovai daro be atodairos savo sprendimus. Jie net švenčiausius, kalbamą sritį liečiančius Bažnyčios įstatymus išdidžiai paniekina. Dėl to jie įtraukia į savo kompetencijos ribas netgi krikščioniškąją moterystę. Sprendžia klausimus apie santuokinį ryšį, apie moterystės vienumą, jos nesuardomumą. Iš dvasininkų esti išplėšiama jų nuosavybė, prisidengiant teigimu, esą jokių gėrybių Bažnyčiai nedera turėti. Trumpai, su Bažnyčia elgiamasi taip, lyg ji nebūtų tobula savo prigimtimi ir įstatymais bendruomenė, bet tik viena tų draugijų, kurių esama valstybės plote. Jeigu Bažnyčia turi teisių, jei ji gali teisėtai veikti, tai sakoma, kad tos teisės ir toji galia einanti iš krašto valdytojų leidimo bei malonės.
Jeigu kai kuriose valstybėse Bažnyčia laikosi savo teisių, kurias netgi patys valstybiniai įstatymai jai pripažįsta, ir jeigu tarp abiejų valdžių įvyksta viešas susitarimas, tai iš pat pradžios pradedama šaukti, kad Bažnyčios siekimai negalį derintis su valstybės tikslais. O tai daroma tuo tikslu, kad nebūtų reikalo laikyti duotąjį žodį ir kad, pašalinus kliūtis, visais klausimais būtų galima turėti laisvas rankas. Bet šito, suprantama, Bažnyčia pakąsti negali. Ji negali nepaisyti savo švenčiausių prievolių. Dėl to ji reikalauja, kad susitarimo būtų laikomasi pilnai ir sąžiningai. Taip iškyla dažnai nesutarimai tarp dvasinės ir politinės valdžios. Jie paprastai baigiasi tuo būdu, kad silpnesnioji būna pavergta stipresnės. Būtent, tos, kuri gali panaudoti daugiau pasaulinių priemonių.
Vyraujant šitokiam valstybės supratimui, kuris daugeliui labai patinka, pasireiškia valia ir net praktika, arba Bažnyčiai visiškai neleisti gyvuoti, arba ją surakintą laikyti savo valdžioje. Kas nūnai viešajame gyvenime vyksta, yra didžia dalimi kalbamų pažiūrų ir siekimų persunkta. Įstatymleidyba, valstybių valdymas, nereliginis jaunuomenės auklėjimas, vienuolynų apiplėšimas ir uždarymas, pasaulinės Romos popiežių valdžios panaikinimas — visa tai siekia ne ko kito, kaip tik pakirsti krikščioniškosios sąrangos gyvybę. Siekiama nusiaurinti Katalikų Bažnyčios laisvę ir kitaip jos teises sumažinti.
Patsai įgimtas protas aiškiai parodo, kaip labai prasilenkia su tiesa šitoksai valstybės reikalų tvarkymo supratimas. Iš gamtos galima matyti, kad kiekviena ir bet kur pasireiškianti valdžia plaukia iš Dievo, kaip iš aukščiausio ir švenčiausio šaltinio.
Liaudies valdžia, kuri tariamai be jokio ryšio su Dievu iš prigimties glūdinti masėse, neturi jokio protingo pagrindo. Ji pasižymi tuo, kad pataikauja miniai ir sukursto įvairių aistrų liepsnas. Bet ji nepajėgia patikrinti viešojo saugumo ir pastovios tvarkos. Iš tikro, šitokių teorijų dėka nueita labai toli. Pažiūra, skelbianti, kad maištavimas galįs būti visiškai teisėtas reikalas, daugelio imta laikyti ypatinga politine išmintimi. Įsigalėjo nuomonė, kad krašto valdytojai nesą niekas daugiau, kaip tik tautos pavestiniai, turį vykdyti josios valią. Iš to būtinai turi sekti, kad atitinkamai minios ūpui viskas nuolatos turi keistis. Vyrausybei tenka gyventi nuolatinėje sąmaiščių baimėje.
Jeigu religijos srityje galvojama, kad formų skirtingumas arba net priešingumas neturįs reikšmės, tai praktiškoje išvadoje prieinama prie to, kad už jokią religiją neapsisprendžiama ir jokios nesilaikoma gyvenime. Bet toksai nusistatymas, jeigu vardu ir skiriasi nuo ateizmo, tai savo esme su juo visiškai sutampa. Kiekvienas, kas Dievo buvimu tiki, jei jis nenori elgtis neprotingai ir pats sau prieštarauti, turėtų savaime padaryti šias išvadas. Dievo garbinimo formos yra per daug įvairios. Jos ne tik pagrindiniais dalykais viena nuo kitos skiriasi, bet viena prieš kitą kovoja. Todėl jos negali būti visos lygiai pagrįstos, lygiai geros, lygiai Dievui malonios.
Taip pat ir toji jokių ribų nežinanti minčių ir spaudos laisvė nėra iš esmės kažkokia gėrybė, kuria žmonių bendruomenė galėtų pagrįstai džiaugtis. Ji sudaro pradžią ir versmę daugelio blogybių. Laisvė yra dvasinis gėris, skirtas žmogaus prigimčiai tobulinti. Tasai gėris privalo reikštis, kaip tiesa ir dorovingumas. Bet tiesos ir dorovės esmė nepareina nuo žmonių sauvališkumo. Ji visada pasilieka ta pati. Ji yra lygiai nekintama, kaip pati dalykų esmė. Jei mūsų protas ima pritarti klaidoms, jei mūsų valia pasirenka blogį ir jam pasiduoda, tai šitokiais atvejais nei protas, nei valia nepalieka tobulesni. Priešingai, jie abu praranda savo prigimtą vertybę ir nusmunka į blogį. Todėl nedera skelbti ir platinti tokių mokslų, kurie priešingi yra dorovingumui bei tiesai. Juo mažiau tinka teikti jiems įstatymų palankumą bei globą.
Tik dorovingas gyvenimas tėra tikras kelias į dangų, kurio mes visi siekiame. Todėl valstybė nuklysta nuo prigimties taisyklių ir įstatymų, jei ji teikia nepažabotos laisvės palaidoms mintims ir blogiems darbams, kad pastarieji galėtų nebaudžiamai atitraukti protus nuo tiesos, širdis nuo dorovės.
Didelė ir pavojinga klaida Dievo įsteigtą Bažnyčią stengtis sutrukdyti, kad ji nedarytų įtakos gyvenimui, įstatymleidybai, jaunuomenės auklėjimui, šeimyniniam židiniui. Niekad nebus aukšta dorovė tokioje valstybėje, kur panaikinta religija. Daugiau negu pakankamai esame patyrę, kas yra ir kur veda vadinamoji pasaulietinė (laicistinė) gyvenimo ir papročių filosofija. Kristaus Bažnyčia yra tikroji dorovingumo mokytoja ir papročių sargė. Ji saugoja nesugadintus tuos principus, kuriais remiasi pareigos supratimas. Ji nurodo tikrai vaisingus motyvus, dėl ko reikia dorovingai gyventi. Ji įsako ne tik vengti blogų darbų, bet taip pat tvarkyti protui priešingas aistras, jei prie nuodėmingo veiksmo dar ir neprieita. Yra didelė neteisybė ir didelis akiplėšiškumas, jei norima Bažnyčią josios prievolių atlikime subordinuoti pasaulinei valdžiai. Tuo būdu dalykai pastatomi aukštyn kojomis. Gamtiniai reikalai atsistoja aukščiau už antgamtinius. Tos palaimos, kuriomis Bažnyčia pripildo viešąjį gyvenimą, jei tik jai niekas netrukdo, arba visiškai dingsta arba bent smarkiai sumažėja. Pagaliau, šitaip būna tiesiamas kelias prie nesantaikos ir kovų. Patyrimas bus pakankamai dažnai įrodęs, kiek iš to žalos susidaro abiem bendruomenėm.
Šios rūšies teorijos, nors ir neatlaikydamos sveiko proto kritikos, turi labai daug įtakos viešajam gyvenimui. Todėl nepaliko jų nepasmerkę Mūsų pranokėjai, Romos Popiežiai, atsižvelgdami į tas prievoles, kurias uždėjo apaštališkas pašaukimas. Taip Gregorius XVI savo 1832 metų rugpjūčio 15 dienos aplinkraščiu, kuris prasideda žodžiais „Mirari vos“, — su dideliu rimtumu atrėmė jau tada skelbtąjį mokslą, esą, religijos dalykuose joks pasirinkimas nesąs reikalingas. Kiekvienas galįs religijos srityje galvoti, kaip patinkamas. Tik jo paties sąžinė esanti vienintelis jojo teisėjas. Todėl kiekvienam esą leista skelbti spaudoje savo pažiūras. Kiekvienas galįs bandyti įvesti naujoviškumų valstybėje. Apie Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės šitas popiežius yra taip išsireiškęs: „Mes nieko gero nelaukiame nei religijai, nei valstybei iš tų pažiūrų, kurios siekia Bažnyčią atskirti nuo valstybės ir sugriauti sutarimą tarp dvasinės ir politinės vyriausybių. Ne paslaptis, kad šito sutarimo bijosi nepažabotos laisvės šalininkai. Tasai sutarimas nešė visada gerovę ir palaimą — tiek dvasiniams, tiek pilietiniams reikalams“. Panašiu būdu ir Pijus IV, pasitaikius progai, iš labiausiai paplitusių klaidingų pažiūrų daugumą sužymėjo ir jas paskum į krūvą surinkti įsakė, kad katalikai šitame klaidų potvynyje turėtų aiškius atspirties taškus. Užteks, jei tik kai kurias iš tokių pažiūrų paminėsime:
Prop. XIX. „Bažnyčia nėra tikra, tobula ir visiškai laisva draugija ir neturi nuosavų bei pastovių jai dieviškojo Steigėjo suteiktų teisių, bet valstybės dalykas nustatyti, kokios priklauso Bažnyčiai teisės ir kokiose ribose ji gali jomis naudotis“.
Prop. XXXIX. „Valstybė, kaip visų teisių pradžia ir versmė, turi tam tikrą jokiomis ribomis neaprėžtą teisę“.
Prop. LV. Bažnyčią reikia atskirti nuo valstybės ir valstybę nuo Bažnyčios“.
Prop. LXXIX. „Netiesa juk, kad valstybės leista bet kokio kulto laisvė ir taip pat visiems suteikta galia reikšti viešai savo pažiūras bei mintis, vedančias į papročių bei sielų sugedimą ir į indiferentizmo negerovės pasklidimą“.
Iš šitų popiežių nutarimų būtinai seka šitokios išvados. Politinės valdžios versmės tenka ieškoti ne minioje, bet pačiame Dievuje. Leidimas laisvai maištauti yra priešingas protui. Nei pavieniam asmeniui, nei valstybei nėra leista religines prievoles niekinti arba jas lygiomis laikyti su nelygios vertės dalykais. Visiškai neribota pažiūrų bei spaudos laisvė nepriklauso prie natūralių piliečio teisių. Todėl netenka jas skirti prie tų dalykų, kurie nusipelno palankumo bei globos.
Nemažiau aišku yra ir tai, kad Bažnyčia savo prigimtimi ir teisėmis yra lygiai tobula bendruomenė, kaip ir pati valstybė. Todėl politinės valdžios nešiotojams neleistina yra versti Bažnyčią, kad ji jiems tarnautų ar šiaip būtų jiems klusni. Jiems nevalia aprėžti josios laisvės jai skirtoje veikimo srityje ar šiaip kaip nors siaurinti josios teises, kurias ji yra gavusi iš Jėzaus Kristaus. Gi dėl mišrių reikalų, tai jų prigimtis ir Dievo valia kalba ne už abiejų valdžių persiskyrimą. Dar mažiau — už jųdviejų tarpusavę kovą. Bet kaip tik — už darnų sutarimą. Toksai sutarimas atitinka tas artimiausias priežastis, kurios abiem bendruomenėms davė pradžią.
Tai šitoks yra Katalikų Bažnyčios mokslas apie valstybių susikūrimą bei valdymą. Kas teisingai galvoja, tasai įžiūrės, kad šitais pasisakymais ir nutarimais iš visų galimų valstybės formų nėra nė viena pasmerktina. Jose nėra nieko tokio, kas katalikų mokslui tiesiog prieštarautų. Jei jos išmintingai ir teisingai pritaikomos, tai jos visos gali prisidėti prie valstybės klestėjimo. Iš esmės nėra ir tai smerkiama, kad tauta daugiau ar mažiau dalyvauja valstybės valdyme. Tai gali būti tam tikrais laikais ir laikantis atitinkamų įstatymų — ne tik naudinga, bet net gi gali sudaryti piliečių pareigą. Greta to nėra pagrindo Bažnyčią kaltinti, esą, jai stinga švelnumo bei nuolaidumo. Ji nėra lygiai taip pat priešininkė prideramos ir teisėtos laisvės. Jeigu Bažnyčia reiškia pažiūrą, kad nedera įvairioms kulto formoms pripažinti su tikrąja religija lygias teises, tai ji tuo pačiu dar nepasmerkia tų valstybių valdytojų, kurie, norėdami pa-siekti svarbių laimėjimų arba išvengti galimų negerovių, leidžia pagal tradiciją ir papročius gyvuoti valstybėje ir kitoms religijoms. Net ir to Bažnyčia yra pratusi labai rūpestingai vengti, kad niekas nebūtų prieš savo valią verčiamas priimti katalikų tikėjimo, nesgi, kaip išmintingai įspėja šv. Augustinas, „žmogus tegali tikėti tik laisvai to norėdamas“.
Panašiai negali Bažnyčia girti ir tokios laisvės, kuri pasižymi švenčiausių Dievo įsakymų niekinimu ir sukyla prieš privalomą teisėtai valdžiai paklusnumą. Tai yra veikiau akiplėšiškumas, negu laisvė. Ir labai teisingai vadina ją Augustinas „pražūties laisvė“[22], gi Apaštalas Petras „piktybės dangalu“[23]. Tenka daugiau pasakyti! Būdama priešinga protui, ji yra tikroji vergija, nes gi „kiekvienas, kurs nusideda, yra nuodėmės vergas“[24]. Priešingai, reikalinga siekti tikrosios laisvės. Ji privataus gyvenimo srityje neleidžia, kad žmonės vergautų bjauriems tironams, klaidoms ir aistroms. Gi viešajame gyvenime — išmintingai vadovauja piliečiams. Ta laisvė gausiai pateikia galimybių padauginti gėrybes ir valstybę (nuo svetimos sauvalės apsaugo. Ir šitą kilnią ir žmogaus vertą laisvę — Bažnyčia visų labiausiai globoja. Ji niekad nepaliauna dėjusi pastangų ir siekusi, kad šitokia laisvė tautų gyvenime būtų tvirtai ir nepažeidžiamai išlaikoma. Praeitų amžių paminklai liudija, kad Katalikų Bažnyčia išrado, vadovavo ir visais laikais globojo visa tai, kas valstybėje daugiausia viešajai gerovei patarnauja; kas naudinga tautos atžvilgiu blogai nusiteikusių valdytojų sauvalei sutramdyti; kas sutrukdo vyriausiai valstybės valdžiai nepagrįstai įsiveržti į savivaldybinio ar šeimyninio gyvenimo sritį; kas, pagaliau, prisideda prie išlaikymo: padorumo, žmogaus vertės ir atskirų piliečių lygybės prieš įstatymus.
Tuo būdu, niekad sau neprieštaraudama. Bažnyčia atmeta iš vienos pusės — nepažabotą laisvę, kuri — ir pavieniams žmonėms, ir tautoms — pavirsta arba palaidumu, arba vergija. Iš antros pusės, ji su noru ir džiaugsmu sveikina kiekvieną dienos pažangą, kuri neša su savim tikrų laimėjimų šitam žemės gyvenimui. Jisai sudaro tam tikrą pereinamąjį laipsnį prie kito gyvenimo, prie amžinai tveriančio. Todėl yra vien tiktai tuščias ir nepagrįstas šmeižtas, kada sakoma, esą, Bažnyčia esanti valstybinio gyvenimo pažangos priešininkė ir kad ji atmetanti be skirtumo visa, ką šių dienų protas yra pasiekęs. Tiesa, ji priešinasi nesveikoms pažiūroms. Ji atmeta nedorą maištavimo dvasią. Ypatingu būdu nepritaria ji tokiai dvasios būsenai, kurioje aiškiai įžiūrima pradžia sąmoningo atkritimo nuo Dievo. Antra vertus, visa, kas teisinga, negali iš kitur kilti, kaip tik iš Dievo. Todėl kiekvieną tikrą rimto tyrinėjimo rezultatą vertina Bažnyčia nelyginant kokį Dievo dvasios pėdsaką.
Nieko nėra tikra gamtos dalykuose, kas griautų mokslą, randamą Dievo Apreiškime. Priešingai, daug kas tą mokslą patvirtina. Kiekviena tiesos pažanga gali privesti geriau pažinti Dievą arba paskatinti jį garbinti. Todėl Bažnyčia džiaugsmingai ir mielai sveikina visa, kas praplečia mokslo horizontus. Kaip ji yra pratusi globoti tokius mokslus, lygiai taip pat rūpestingai globos ji ir skatins gamtai tirti skirtuosius mokslus. Bažnyčia nėra priešinga, jei tose studijose protas suseka naujų dalykų. Ji netrukdo, jei stengiamasi gyvenimas padaryti gražesnis bei patogesnis. Būdama neveikios ir tinginiavimo priešininkė, ji labai geidžia, kad žmonių protų lavinimas ir mankštinimas atneštų tikrai gausių vaisių. Ji teikia impulso, kad būtų kuliama visose meno ir mokslo srityse. Savo poveikiu nurodo ji visoms žmogaus dvasios pastangoms kilnų ir išganingąjį tikslą. Ji stengiasi, būtent, su trukdyti, kad žmonių išprusinimas ir jųjų kūrybingumas nenukreiptų jų nuo Dievo ir dangaus gėrybių.
Visame Bažnyčios nusistatyme pasireiškia labai daug proto ir apdairumo. Tačiau tai nepatraukia mūsų laikų dvasios. Valstybės atsisako siekti krikščioniškos išminties idealų. Netgi atrodo, kad jos norėtų kas kartą labiau nuo tų idealų nutolti. Bet, to nepaisant, viešai paskelbta tiesa paprastai vis labiau plinta ir žmonių protus iš lėto persunkia. Todėl ir Mes, Mūsų aukščiausio ir švenčiausio pašaukimo sąmonės bei apaštališkos į visas tautas pasiuntinybės paraginti, skelbiame laisvai, kaip Mums dera, tai, kas yra teisinga. Nereikia manyti, kad Mes nesiskaitome su šių laikų sąlygomis arba, kad Mes paneigiame mūsų dienų dorą ir naudingą pažangą. Mūsų noras yra, kad valstybės remtųsi stipresniais pagrindais ir kad jų pažanga nukryptų į saugesnius kelius. Bet, greta to, sveika tautų laisvė neprivalo būti pažeista. Geriausia motina ir saugotoja laisvės žmonėse yra tiesa. „Tiesa padarys jus laisvus“[25].
Šičia svarstomi reikalai nėra visiškai paprasti ir aiškūs. Bet jeigu katalikai klausys Mūsų, kaip kad jiems dera, tai jie lengvai susigaudys, ko jiems privaloma laikytis — tiek reiškiant savo nuomones, tiek praktiškai veikiant. Nuomonių susidaryme yra būtina pastoviai pritarti visam tam, ką Romos popiežiai arba jau yra paskelbę, arba ateityje paskelbs. Jei pasitaiko reikalas, yra kataliko prievolė visa tai viešai išpažinti. Klausime šitų vadinamųjų laisvių, prie kurių naujaisiais laikais taip labai veržiamasi, reikalinga taip pat prisilaikyti Apaštalų Sosto sprendimo ir taip į tuos dalykus žiūrėti, kaip jisai žiūri. Reikalinga labai budėti, kad nebūtumėm suklaidinti apgaulingos išorės. Visada prisimintina, iš kur visa tai kyla ir kokios srovės tuos dalykus platina ir palaiko. Patyrimas yra pakankamai įrodęs, kokių pasekmių visa tai turi valstybės gyvenimui. Tos laisvės atneša ilgainiui tokių vaisių, dėl kurių doriems ir išmintingiems žmonėms tenka vėliau su pagrindu apgailestauti. Jeigu yra kame nors tokia valstybė, kuri krikščionybę žiauriai ir tironiškai persekioja, arba jei mes šitokią valstybę tiktai mintyse sau įsivaizduosime ir imsime ją lyginti su ta naujoviška valstybės santvarka, apie kurią Mes čia kalbame, tai galės pasirodyti, kad šita pastaroji yra pakenčiamesnė. Bet ji remiasi tokiais pagrindais, kuriems, kaip jau pirma minėjome, niekas negali pritarti.
Mūsų veikimas gali vienais atvejais reikštis privataus arba namų gyvenimo plotmėje. Kitais atvejais jisai gali liesti viešąjį gyvenimą. Privačiame gyvenime mūsų pirmoji pareiga yra kuo stropiausiai suderinti mūsų gyvenimą ir papročius su Evangelijos įsakymais. Lygiai taip pat — neatsisakyti nukentėti ir ištverti sunkumus, jei to reikalauja iš mūsų krikščioniškoji dorovė. Be to, pavieniai žmonės turi Bažnyčią taip mylėti, kaip bendrąją motiną. Jos įsakymus klusniai vykdyti. Jos garbės žiūrėti. Neleisti pažeisti jos teisių. Pagaliau, stengtis, kad lygią meilę ir pagarbą jai reikštų visi tie, kuriems mes turime daugiau ar mažiau įtakos.
Viešoji gerovė daug pareina ir nuo to, kad katalikai prisidėtų prie išmintingo miesto savivaldybės reikalų tvarkymo. Šitoje srityje jų pareiga yra daugiausia dėti pastangų ir siekti, kad viešai būtų patikrintas religinis bei dorovinis jaunuomenės auklėjimas, kaip tai dera krikščionims. Nuo šio reikalo žymiai pareina atskirų miestų gerovė. Bendrai kalbant, yra labai naudinga ir tinkama, kad katalikai, iš šito siauresnio veikimo lauko išeidami, to paties siektų aukščiausiose valstybės vietose. Sakome — „bendrai kalbant“ — dėl to, kad šitie Mūsų nurodymai kreipiami į visas tautas. — Ir individualiai gali kai kur pasitaikyti tokia padėtis, kad katalikams dėl tam tikrų svarbių ir teisingų priežasčių gali nederėti vadovauti valstybei ir prisiimti politines pareigas bei vietas. Bet, apskritai imant, kaip minėta, būtų klaidinga vengti dalyvauti valstybiniame gyvenime. Tai būtų lygu atsisakymui prisidėti prie viešosios gerovės kėlimo. Šitaip yra ypač dėl to, kad katalikai kaip tik yra to mokslo, kurį jie išpažįsta verčiami, kiekvieną pareigą atlikti be suktybių ir ištikimai. Antra vertus, katalikams laikantis nuošaliai, lengvai galėtų pagauti vadžias į rankas tokie žmonės, kurių pažiūros neleidžia daug gero tikėtis. Tokia padėtis būtų pragaištinga net ir pačiai krikščionybei. Viskas pareitų nuo tų žmonių, kurie Bažnyčios atžvilgiu blogai nusiteikę. Jai palankūs žmonės pasiliktų be įtakos.
Iš to darosi aišku, kad katalikai turi teisingą pagrindą imtis valstybės reikalų. Jie neprivalo imtis ir nesiima tų reikalų tam tikslui, kad pateisintų visa tai, kas šiais laikais valstybių santykiuose yra negera. Atvirkščiai, jų siekimas bus tuos netikusius santykius kiek galint pakeisti, paverčiant juos tikra ir neapgaulinga viešąja gerove. Jie stengsis katalikų religijos išmintį ir dvasią, nelyginant kokius gydomuosius syvus ir kraują, įvesti į visas valstybės gyslas. Ne kitaip buvo elgtasi ir pirmaisiais Bažnyčios amžiais. Stabmeldžių papročiai ir siekimai labai skyrėsi nuo Evangelijos papročių ir siekimų. Tačiau buvo galima matyti, kaip krikščionys, neapsikrėsdami juos supančiais stabmeldžių prietarais, visada patys sau ištikimi, drąsiai ėjo visur, kur tik buvo progos ir galimybės. Jie buvo ištikimybės valdovams pavyzdys. Klusnūs, kiek jų sąžinė leido, valstybės įstatymams. Jie skleidė visur nuostabią šventumo šviesą. Stengėsi padėti broliams. Kitus patraukti prie Kristaus išminties. Bet kartu jie buvo pasirengę pasitraukti iš užimamos vietos ir net didvyriškai mirti, jei nebuvo galima išlaikyti aukštos pareigovietės, valstybinės tarnybos bei valdžios, nepažeidus dorovės. Tuo būdu labai greit įsigalėjo krikščioniškosios įtakos — ne tik privačiuose namuose, bet ir kariuomenės stovyklose, ir senate, ir pačiame karaliniame dvare. „Vakar atsiradome ir visa, kas jūsų yra, užpildėme: miestus, salas, tvirtoves, savivaldybių įstaigas, sueigas, pačias karo stovyklas, Romos piliečių padalinius, amatininkų susivienijimus, ciesoriaus rūmus, senatą, forumą“[26]. Taip, kad įstatymams leidus Evangeliją viešai skelbti, krikščionių religija didžioje miestų dalyje pasirodė esanti nebe vaikystę gyvenanti, bet suaugusi ir pakankamai stipri.
Mūsų laikais dera atgaivinti šituos mūsų senelių pavyzdžius. Reikalinga, kad kiekvienas to vardo tikrai vertas katalikas būtų visiškai atsidavęs Bažnyčios sūnus ir kitų žmonių šitokiu būtų laikomas. Jis turi visa nedelsdamas atmesti, kas su ta garbe nesiderina. Jo pareiga naudotis valstybių įrengimais tiesai bei teisingumui ginti, kiek tai nepažeidžia sąžinės. Žiūrėti, kad neperžengtų tos veikimo laisvės ribos, kurią užbrėžė gamtos ir Dievo įstatymai. Stengtis, kad visa valstybė vis labiau artėtų prie to krikščioniškos santvarkos idealo, apie kurį Mes kalbėjome. Kaip visa tai įvykdyti ir atsiekti? Negalima tokio būdo ir tokios taktikos nustatyti, kad tai tiktų visiems laikams ir visoms vietoms. Sąlygos taip labai vienos nuo kitų skiriasi. Tačiau reikalinga visada siekti visų pirma sutarimo siekimuose ir darnumo veikime. Abu dalykai geriausiai pasiseks, jei Apaštalų Sosto nurodymai bus laikomi gyvenimo įstatymu, jei bus klausoma vyskupų, kuriuos „Šventoji Dvasia pastatė valdyti Dievo Bažnyčią“[27]. Ginant katalikybės reikalą, nieko nebus pasiekta, jeigu stigs arba ištvermės, arba sutarimo išpažįstant Bažnyčios skelbiamąjį mokslą. Šiuo atžvilgiu vengtina pataikauti klaidingoms pažiūroms ir stokoti tokio joms atsparumo, kokio reikalauja tiesa. Tais klausimais, kur leista pažiūrų laisvė, galima reikalą svarstyti be aistrų ir tam tikslui, kad būtų galima susekti tikrąją tiesą. Žinoma, tokiais atvejais vengtina užgaulingų įtarinėjimų ir tarpusaviu apkalbinėjimų. Kad sielų sutarimas nebūtų nereikalingais įtarinėjimais ardomas, težino visi, kad katalikų tikėjimas jokiu būdu nesiderina su pažiūromis, kurios priartėja prie natūralizmo ir racionalizmo. Šitų teorijų vyriausias siekimas yra: visiškai panaikinti krikščioniškąsias įstaigas ir, nuo Dievo atsisakius, žmogui pripažinti vyriausiąją vietą bendruomenėje. Taip pat neleistina vartoti dvejopą mastą. Vieną — privačiam, kitą — pilietiniam gyvenimui. O taip yra tais atvejais, kada tik privačiame gyvenime Bažnyčios autoriteto paisoma, o viešajame su juo visiškai nesiskaitoma. Toksai elgesys reikštų tą patį, kaip bandyti dorovę suderinti su nuodėme arba žmogų priversti kovoti prieš save patį. Žmogus pasilieka visada tas pats. Jokiu reikalu ir jokioje gyvenimo padėtyje nevalia jam prasilenkti su krikščioniškąja dorove.
Tačiau yra visiškai leistinas tinkamu būdu pareikštasai nuomonių skirtumas grynai politinių klausimų srityje. Tokių, kaip: kokia yra geriausia valstybės forma? Ar šitokiu ar kitokiu būdu tvarkytinas yra miestų gyvenimas ir kita. Dėl to neteisinga būtų kaltinti dėl skirtingų kalbamaisiais klausimais pažiūrų tokius žmones, kurie žinomi yra kaip nuoširdžiai atsidavę Apaštalų Sostui ir pasirengę klusniai jo sprendimus vykdyti. Dar didesnė neteisybė įvyksta tada, kai tokie žmonės, kas, deja, ne kartą yra įvykę, dėl šitokių priežasčių pradedami įtarinėti, lyg jie katalikų tikėjimą būtų paniekinę arba lyg jų tikėjimas nebebūtų patikimas. Šitą įspėjimą turi ypatingu būdu laikyti galvoje rašytojai. Dar labiau — laikraščių leidėjai. Kai vyksta kova dėl pačių svarbiausių dalykų, neturi būti paliekama vietos vidaus nesutarimams bei partijų aistroms. Bet visi turi siekti, sujungę mintis ir pastangas, visiems bendro tikslo, būtent — kad būtų apsaugota ir išlaikyta religija ir valstybė.
Jeigu tat pirmiau būta nesutarimų, reikalinga tai pamiršti. Jei kas nors buvo padaryta šiurkščiai arba neteisingai, vis tiek kas dėl to būtų buvęs kaltas, reikalinga dabar visa tai išlyginti tarpusavio meile ir ypatingu atsidavimu Apaštalų Sostui. Tuo būdu katalikai laimės du puikius dalykus. Pirmiausia, jie pasidarys Bažnyčios padėjėjai krikščioniškosios išminties išlaikymo ir išplatinimo reikale. Antra vertus, jie atliks didelį patarnavimą valstybei, kurios gerovė yra smarkiai grasoma klaidingų mokslų ir sukilusių aistrų.
Garbingieji Broliai, šitas mintis apie krikščionišką valstybių santvarką ir apie pavienių piliečių pareigas norėjome Mes paskelbti visoms katalikų pasaulio tautoms. Greta to, reikia karštomis maldomis šauktis dangaus pagalbos, reikia prašyti Dievo, kad visa tai jis pats prie geidžiamo tikslo privestų, ko mes jojo garbei ir bendrai žmonijos gerovei geidžiame ir siekti bandome. Jojo galia yra apšviesti žmonių protus, pajudinti valias.
Apaštališkąjį palaiminimą, kaip Dievo malonių laidą ir Mūsų tėviškojo palankumo liudininką, iš širdies teikiame Viešpaties vardu — Jums, Garbingieji Broliai, dvasininkams ir visiems tiems žmonėms, kurie yra pavesti Jūsų ištikimybei bei budrumui.
Išleista Romoje, prie šv. Petro, 1885 metų lapkričio mėn. 1 dieną, Mūsų pontifikato aštuntaisiais metais.
Popiežius Leonas XIII
[18] Sacr. Imp. ad Cyrillum Alexan'dr. et Episc. metrop., Cnf. Labbeum, Collect. Conc. T. III, col. 436;
[19] De moribus Ecclesiae Cath., cap. XXX, n. 63;
[20] Epist. CXXXVIII (ai. 5) ad Marcellinum, cap. II, n. 15;
[21] Epist. CCXXXVIII;
[22] Tract. XXVI in Johan., n. 2;
[23] Epist. CV ad donatistas, cap. II, n. 9.;
[27] Tertull. Apol. n. 37.
Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen: Lux, 1949 m.
