Tradicinės Mišios

Šiandien karčius šios bažnytinės revoliucijos vaisius matome Bažnyčios krizėje.

Naujokams Tradicinės Mišios gali pasirodyti bauginančios, nes jos labai skiriasi nuo daugumai katalikų įprastos Mišių formos. Jos turi savo dvasią, ir prireikia laiko, kol supranti jų ritmą bei struktūrą.

Dalyvaudamas šv. Mišiose tu gali suteikti vargšams, ligoniams ir mirštantiems geriausią pagalbą ir suraminimą.

Visiems tradicionalistams yra gerai pažįstamas modernistų hierarchų naudojamas išsireiškimas apie „tikinčiuosius, prisirišusius prie senojo rito“. Juo pripažįstama, kad Bažnyčioje egzistuoja realybė, kai dalis tikinčiųjų renkasi dalyvauti vadinamosiose Vetus Ordo(senosios tvarkos) Mišiose, dažniausiai celebruojamose pagal 1962 m. Mišiolą, vietoje Novus Ordo(naujosios tvarkos) Mišių, celebruojamų pagal 1969 m. pop. Pauliaus VI patvirtintą ritą. Taip pat šis „prisirišimo“ terminas lyg ir duoda suprasti, kad iš principo tai nėra kažkas esminio: juk nėra didelio skirtumo tarp to, ką geriate pusryčiams – kavą ar arbatą, valgote dribsnius ar sumuštinius – ir viena, ir kita yra pasirinkimo reikalas ir skirta pasisotinti.

Šis terminas kartojamas gana dažnai ir yra skirtas tiems, kurie nelabai gilinasi į liturgines peripetijas, bet jau kažką viena ausimi yra girdėję apie tradicinės liturgijos ir tradicionalistų egzistavimą.

Nes iš tiesų jį kartojantys hierarchai puikiai supranta, kad kalba eina visiškai ne apie nekaltą „prisirišimą“ prie senųjų lotyniškų Mišių, bet apie esminius, nesutaikomus Vetus Ordo ir Novus Ordo doktrininius, t.y. – šiais ritais išreiškiamus tikėjimo, skirtumus. Ir tai kelia didelių problemų, nes Bažnyčia gyvena pagal lex orandi, lex credendi, lex vivendiprincipą –maldos įstatymas nustato tikėjimo įstatymą, nustatantį gyvenimo įstatymą.

Trumpai tariant – kaip tiki, taip gyveni. 

Ir šių dviejų ritų skelbiamos doktrinos yra prieštaraujančios viena kitai. Viena yra sudabartinta Kalvarijos auka – Viešpaties pažeminimas, nuplakimas, nukryžiavimas, apraudojimas ir atgaila už savo nuodėmes, kita – protestantiškas džiaugsmas, kad esi išganytas (nes Viešpats vieną kartą numirė ant kryžiaus visiems laikams) ir dabar jau galima linksmintis.

Senasis ritas yra konkretus ir griežtas, romėniškai vyriškas ir paprastas, antrajame netrūksta visų rūšių pramogų – tai ir klonų Mišios, ir Mišios ant baidarės, ir Mišios su LGBT šalikais, ir vaikučiai, pakylėjantys Viešpaties taurę, jose skraidoma dronais, važinėjama dviračiais ir motociklais, šokama apsinuoginus ar apsirengus karo rūbais ir pagoniškomis kaukėmis, po jų dažnai koncertuojama (nes iš tikrųjų juk Mišios gan nuobodus dalykas, ar ne?). 

Čia prisimenu šv. Liudviko Grinjono de Monforo žodžius:

7. Štai, mano brangieji Broliai, štai dvi partijos, kurios sutinkamos kasdien: Jėzaus Kristaus ir pasaulio.

Mūsų mylimojo Išganytojo partija yra dešinėje (Mt 25, 33), ji kopia siauru keliu ir mažėja nuo pasaulio sugedimo labiau  nei bet kada. Šis gerasis Mokytojas žengia pirmas, basomis  kojomis, su erškėčių vainiku, kruvinu kūnu ir nešdamas sunkų  Kryžių. Jo palyda – tik saujelė žmonių, bet tai patys drąsiausi, nes daugelis negirdi jo švelnaus balso pasaulio triukšme,  nedrįsta jį sekti, matydami jo neturtą, jo kančias, jo pažeminimus ir kitus jo kryžius, kuriuos jam tarnaujant būtinai reikia  nešti kiekvieną gyvenimo dieną.

8. Kairėje yra pasaulio, arba demono partija, kuri yra gausiausia, nuostabiausia ir labiausiai spindinti, bent išoriškai. Patys  gražiausi žmonės veržiasi į ją, susidaro spūstys, nors keliai yra  platūs (Mt 7, 13), nors jie vis labiau platėja dėl minios, kuri jais  plūsta lyg upė. Keliai nukloti gėlėmis, supami malonumų ir žaidimų, padengti auksu ir sidabru.

9. Dešinėje, mažojoje kaimenėje, kuri seka Jėzų Kristų (Mt 25, 33), kalbama tik apie ašaras, atgailą, maldas ir pasaulio neapykantą; girdisi, kad šie žodžiai nuolat pertraukiami raudų  (Jn 16, 20): „Kentėkime, verkime, pasninkaukime, melskimės,  slėpkimės, nusižeminkime, tapkime neturtingais, marinkimės!“ Juk tas, kas neturi Jėzaus Kristaus dvasios, kuri yra Kryžiaus  dvasia, nepriklauso jam (Rom 8, 9).

Manau, kad šv. Liudvikas turėjo Kristaus dvasios, nes jo žodžių yra „sunku klausytis“.

Taigi, neįmanoma vienu metu eiti dviem keliais, nes vienas veda į kairę, kitas į dešinę. Bėda ta, kad kryžkelėje stovi ne Bažnyčia ir pasaulis, o pati Bažnyčia. Pasirinkimas, kuriuo keliu eiti, kelia įtampą ir kentėjimą, ypač dėl to, kad aukščiausia Bažnyčios hierarchija nori sukti plačiuoju keliu ir reikalauja iš tų, kurie, gal ir nebūdami drąsuoliais, vis dėlto renkasi siaurąjį kelią, eiti kartu – sinodiniu žingsniu.

Visi turi sunkumų: asmeninių išbandymų, sveikatos problemų... Ką gi! Mes nesugebėsime suprasti tų išbandymų, jeigu negalvosime apie Dievo Avinėlį, aukojantį save ant altoriaus.

Yra tik vienas būdas rasti išgydymą. Mišios, kurios, kaip žinome, bus skambios, maldingos, formalios, ortodoksiškos ir gražios (ar bent jau tylios), nes yra visiškai tradicinės ir visiškai stabilios savo turiniu bei atlikimo būdu.

Nuo neatmenamų laikų ir taip pat ateityje turi būti išsaugotas principas, „pagal kurį kiekviena dalinė Bažnyčia privalo sutikti su visuotine Bažnyčia ne tik tikėjimo doktrina ir sakramentų ženklais, bet ir visuotinai iš apaštalinės ir nuolatinės tradicijos priimtais papročiais, kurių reikia laikytis ne vien tam, kad būtų išvengta klaidų, bet ir tam, kad būtų perduotas nepaliestas tikėjimas, nes Bažnyčios maldos įstatymas atitinka jos tikėjimo įstatymą“.

Šiame straipsnyje pateiksime keletą priežasčių, kodėl, nepaisant visų nepatogumų (ir netgi tam tikrų persekiojimų), metams bėgant mes ir mūsų šeimos mėgstame lankytis Tradicinėse Lotyniškose Mišiose.

Nereikia abejoti Novus Ordo galiojimu, kad suprastume, jog objektyviai tradicinių Mišių sistema atveria didesnių išorinių nuopelnų galimybę.

Šios užduoties centre glūdi ypatinga problema, kuri yra katalikybės esmės klausimo pagrindas. Šis klausimas labai apibrėžia, kas mes esame, ir formuoja didžiąją dalį to, ką darome. Klausimas yra toks: ką reikia perduoti?  

LaBeoufas pabrėžė, kad tradicinės lotyniškos Mišios (t.y. Tridentinės Mišios) suvaidino svarbų vaidmenį jo atsivertime.

Artėjant šv. Kalėdoms Vatikanas paskelbė itin griežtus tradicinės liturgijos suvaržymus, tame tarpe ir visišką draudimą teikti kai kuriuos sakramentus senosiomis apeigomis.

Tai, kad celebrantas liturgijos metu yra atsisukęs į žmones, iš tiesų nėra nekalta – tiesą sakant, tai atitinka įvairių protestantų denominacijų tikėjimą.

Man nereikia, kad kunigas nuolat bandytų „užmegzti ryšį“ su tikinčiaisiais; jis ten yra dėl vienintelės priežasties – kad susijungtų ir mus sujungtų su Dievu.

Kodėl tradiciniai katalikai priešinasi gitarų muzikai bažnyčiose? Kodėl mes apskritai manome, kad populiari, šiuolaikinė muzika nesuderinama su liturgijos dvasia?

Kodėl tradicinės šventosios Mišios aukojamos lotyniškai? Kuo blogas buvo hierarchų sprendimas pagaliau įvesti pamaldose visiems suprantamą kalbą?

Ypač po Vatikano II Susirinkimo pastoracinis aktyvizmas kėlė grėsmę paversti kunigą garbinamu socialiniu darbuotoju, žmogumi, kuris taip orientuojasi į kitus, kad nustoja orientuotis į Dievą.

Tradicinės Mišios yra apsauga ir draudimo polisas, garantuojantis, kad Mišios bus atpažįstamos, vienodos, orios ir galiojančios. Jos perkeičia širdis – būtent šios Mišios, nevartojančios vietinės kalbos, įtraukė pasaulio tautas į Bažnyčią. Jų nykimas sutapo su didžiausiu Bažnyčios lankomumo nuosmukiu istorijoje.

Šiuolaikinis žmogus šlovina save, ir šis natūralizmas įsiskverbė net į maldą. Liturgijoje jis pasireiškia kaip naujovių ir adaptacijų alkis; modernių muzikos formų invazija ir lėkšta, vulgari kalba.

Vyriškumą praradęs kunigas atsižadėjimą painioja su arogancija, pranašumo demonstravimu, šaltumu ar klerikalizmu.