Tradicinės Mišios

Šiandien karčius šios bažnytinės revoliucijos vaisius matome Bažnyčios krizėje.

Naujokams Tradicinės Mišios gali pasirodyti bauginančios, nes jos labai skiriasi nuo daugumai katalikų įprastos Mišių formos. Jos turi savo dvasią, ir prireikia laiko, kol supranti jų ritmą bei struktūrą.

Dalyvaudamas šv. Mišiose tu gali suteikti vargšams, ligoniams ir mirštantiems geriausią pagalbą ir suraminimą.

Visi turi sunkumų: asmeninių išbandymų, sveikatos problemų... Ką gi! Mes nesugebėsime suprasti tų išbandymų, jeigu negalvosime apie Dievo Avinėlį, aukojantį save ant altoriaus.

Yra tik vienas būdas rasti išgydymą. Mišios, kurios, kaip žinome, bus skambios, maldingos, formalios, ortodoksiškos ir gražios (ar bent jau tylios), nes yra visiškai tradicinės ir visiškai stabilios savo turiniu bei atlikimo būdu.

Nuo neatmenamų laikų ir taip pat ateityje turi būti išsaugotas principas, „pagal kurį kiekviena dalinė Bažnyčia privalo sutikti su visuotine Bažnyčia ne tik tikėjimo doktrina ir sakramentų ženklais, bet ir visuotinai iš apaštalinės ir nuolatinės tradicijos priimtais papročiais, kurių reikia laikytis ne vien tam, kad būtų išvengta klaidų, bet ir tam, kad būtų perduotas nepaliestas tikėjimas, nes Bažnyčios maldos įstatymas atitinka jos tikėjimo įstatymą“.

Šiame straipsnyje pateiksime keletą priežasčių, kodėl, nepaisant visų nepatogumų (ir netgi tam tikrų persekiojimų), metams bėgant mes ir mūsų šeimos mėgstame lankytis Tradicinėse Lotyniškose Mišiose.

Nereikia abejoti Novus Ordo galiojimu, kad suprastume, jog objektyviai tradicinių Mišių sistema atveria didesnių išorinių nuopelnų galimybę.

Šios užduoties centre glūdi ypatinga problema, kuri yra katalikybės esmės klausimo pagrindas. Šis klausimas labai apibrėžia, kas mes esame, ir formuoja didžiąją dalį to, ką darome. Klausimas yra toks: ką reikia perduoti?  

LaBeoufas pabrėžė, kad tradicinės lotyniškos Mišios (t.y. Tridentinės Mišios) suvaidino svarbų vaidmenį jo atsivertime.

Evangelija mums atskleidžia, kas yra tikrasis džiaugsmas, kuriuo džiūgauja angelai ir šventieji, – tai pražuvusio išgelbėjimas, nusidėjėlio atsivertimas.

Artėjant šv. Kalėdoms Vatikanas paskelbė itin griežtus tradicinės liturgijos suvaržymus, tame tarpe ir visišką draudimą teikti kai kuriuos sakramentus senosiomis apeigomis.

Tai, kad celebrantas liturgijos metu yra atsisukęs į žmones, iš tiesų nėra nekalta – tiesą sakant, tai atitinka įvairių protestantų denominacijų tikėjimą.

Man nereikia, kad kunigas nuolat bandytų „užmegzti ryšį“ su tikinčiaisiais; jis ten yra dėl vienintelės priežasties – kad susijungtų ir mus sujungtų su Dievu.

Kodėl tradiciniai katalikai priešinasi gitarų muzikai bažnyčiose? Kodėl mes apskritai manome, kad populiari, šiuolaikinė muzika nesuderinama su liturgijos dvasia?

Kodėl tradicinės šventosios Mišios aukojamos lotyniškai? Kuo blogas buvo hierarchų sprendimas pagaliau įvesti pamaldose visiems suprantamą kalbą?

Ypač po Vatikano II Susirinkimo pastoracinis aktyvizmas kėlė grėsmę paversti kunigą garbinamu socialiniu darbuotoju, žmogumi, kuris taip orientuojasi į kitus, kad nustoja orientuotis į Dievą.

Šiuolaikinis žmogus šlovina save, ir šis natūralizmas įsiskverbė net į maldą. Liturgijoje jis pasireiškia kaip naujovių ir adaptacijų alkis; modernių muzikos formų invazija ir lėkšta, vulgari kalba.

Vyriškumą praradęs kunigas atsižadėjimą painioja su arogancija, pranašumo demonstravimu, šaltumu ar klerikalizmu.

Tai, dėl ko ateinate į Mišias, yra ne Jėzaus Kristaus, esančio altoriaus sakramente, pagarbinimas – tai būtų ne Mišios, o Adoracija. Atvykstate į Mišias aukoti Jėzų Kristų kartu su kunigu ir aukoti save Dievui su Jėzumi Kristumi ir kaip Jėzaus Kristaus dalis.